Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  „Nabucco“ ar „Pietų srautas“ – kas ką?

Arūnas Spraunius
2011 02 07

Lapkričio ir gruodžio mėnesių sandūroje Rusija ir Bulgarija pasirašė susitarimą steigti bendrą įmonę, užsiimsiančią „Pietų srauto“ tiesimu per Bulgarijos teritoriją. Tai buvo paskutinis parengiamųjų darbų etapas. Europoje vamzdynas dar turėtų eiti Kroatijos, Graikijos, Italijos, Serbijos, Vengrijos, Slovėnijos ir Austrijos teritorijomis. Baigus tiesti jo galingumas turėtų siekti 63 milijardus kubinių metrų dujų per metus, visas ilgis – apie 900 kilometrų. „Gazprom“ statybų kainą yra įvertinęs 18–24 milijardais dolerių.

Vokiečių dienraštis „Handelsblatt“ šių metų spalio 12 d. numeryje citavo vieno „Nabucco“ statybos konsorciumo dalyvių – koncerno RWE pranešimą, kad sprendimas dėl 3300 kilometrų ilgio ir maždaug 8 milijardus dolerių kainuosiančio vamzdyno statybos bus priimtas kitais metais. Tai reikštų, kad tiesimas prasidės ne anksčiau kaip 2012 metais, o dujos į Europą ims tekėti ne anksčiau kaip 2015-aisiais. „Handelsblatt“ informaciją papildo Amerikos verslo savaitraščio „The Wall Street Journal“ gruodžio 24-ąją paskelbta žinia, kad nemenku išbandymu Europos pastangoms diversifikuoti gamtinių dujų tiekimą taps 2011 metų pradžioje Azerbaidžano planuojamas išrinkti milžiniško gamtinių dujų telkinio „Šach-Deniz 2“ Kaspijos jūroje eksploatuotojas. Šį telkinį pradėti eksploatuoti planuojama 2017 metais. Tuo užsiimti pretenduoja kai kurios Europos kompanijos, neįeinančios į „Nabucco“ statybos konsorciumą, pavyzdžiui, prie Graikiją ir Italiją sujungsiančio vamzdyno IGI projekto dirbančios kompanijos – italų „Edison SpA“ ir graikų DEPA. Atrodo, kad bent viešojoje erdvėje europiečiai konkuruoja ne tik su Rusija, bet ir tarpusavyje.

„Handelsblatt“ pranešė tai, kas žinoma jau kelerius metus: „Nabucco“ konsorciumas niekaip nesusitaria su galimais tiekėjais Azerbaidžanu, Turkmėnistanu ir Iranu. Ne tik europiečiai keletą metų mėgina jaukintis gamtinių dujų turtingo Turkmėnistano prezidentą Gurbanguly Berdymuchamedovą, tačiau jo logika nepajudinama: jei norite, tieskite vamzdyną patys, o mes juo naudosimės. Kol kas tam nesiryžta niekas, išskyrus kinus, kurie vieną liniją jau nutiesė ir dujas iš Turkmėnistano perka. Europiečiai tokios prabangos sau leisti negali – kad „Nabucco“ atsipirktų, reikės 30 metų, o Vidurio Rytų politika nenuspėjama... Be to, turkmėnai tikisi daugiau dujų tiekti pietų kryptimi – per Iraną ir Afganistaną. Todėl žvalgomasi ir į kurdus, kurie kada nors galbūt susitaikys su centrine Irako valdžia. Be čia jau minėtų potencialių dujų tiekėjų „Nabucco“, minimi taip pat Kazachstanas, Egiptas ir Irakas.

Artėjant 2010-ųjų pabaigai „Reuters“ šmėkštelėjo žinutė, kad Turkmėnistanas davė suprasti esąs pasirengęs Europai kasmet patiekti 40 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų. Tačiau Vakarų sostinės šį į pranešimą atsakė tyla. Kaip ironiškai pažymėjo Amerikos leidinys „Foreign Policy“, jei žinia būtų turėjusi bent kiek svaresnį pagrindą, būtų kalbama vien apie ją.

Viešėdamas Lenkijoje Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas žurnalistus įtikinėjo, kad abu „...srautai“ – jokia politika, Rusijos Federacijos uždavinys esąs „tik” skatinti ES ir Rusijos ryšius. Žurnalistams toliau klausinėjant apie politinį vamzdynų pamušalą ponas Medvedevas, atrodo, susinervino ir pavadino visas prielaidas „niekais“. Ginčas Lenkijoje atspindi bendrą tendenciją – ES žiniasklaida laikosi nuomonės, kad nauji vamzdynai Rusijai reikalingi ir kaip Kremliaus politikos „papildinys“ visais įmanomais būdais braunantis į energetines didžiąsias valstybes. Rusų politinis elitas tai atkakliai neigia.

Kai kabama apie „specifinę“ „Nabucco“ ir „Pietų srauto“ konkurenciją, tenka turėti galvoje globalų visų su visais konkuravimą ir dinamiškai besikeičiančią situaciją, nes konkurentų skaičius ir struktūra nuolat kinta. Painių aplinkybių derinių, akivaizdžių ir spėjamų, netrūksta. Tarkime, dar viena lyg ir „nauja“ aplinkybė – nėra lengva suprasti dabartinius „Gazprom“ ir Italijos energetikos koncerno „Eni SpA“ santykius. Italų leidinys „L‘Occidentale“ gruodžio 2 d. paskelbė publikaciją „Italija palaiko „Pietų srautą“, kurioje remdamasis tinklalapyje „WikiLeaks“ paskelbtais dokumentais nurodė, kad „Eni“ kartu su Italijos vyriausybe ketina dalyvauti rusų projekte. Netgi teigiama, kad tai „Gazprom“ ir „Eni“ projektas, kainuosiantis nuo 20 iki 25 milijardų eurų. Italus ypač turėtų masinti aplinkybė, kad projektą realizuos jų įmonės, laikomos pasaulinėmis vamzdynų tiesimo lyderėmis. Beje, „L‘Occidentale“ žiniomis, „Pietų srauto“ projekte taip pat norėtų dalyvauti prancūzų kompanija „EdF“, o vėliau – ir Vokietijos „E.On“.

Pasak „L‘Occidentale“, pramoniniu požiūriu „Pietų srautas“ pranašesnis už „Nabucco“, nes įprastu režimu pajėgs transportuoti 60 milijardų kubinių metrų dujų per metus, o ES planuojamas vamzdynas – „tik“ 30 milijardų. Ir, svarbiausia, yra žinomi telkiniai, iš kurių bus tiekiamos dujos „Pietų srautui“, ko nepasakysi apie „Nabucco“.

Šiuo atveju ir vėl klostosi sudėtinga prielaidų sistema, nes Kremlius teoriškai turėtų palaikyti sankcijas dabartiniam Irano režimui ir dėl to, kad kuo ilgiau „apsaugotų“ europiečius nuo iranietiškų dujų, apie kurių tiekimo galimybę „Nabucco“ vamzdynu žiniasklaidoje užsimenama, tiesa, labai jau „droviai“.

Italų „Eni“ sprendimą ES ir Jungtinės Valstijos vertina neigiamai, nurodydamos, kad „Pietų srautas“ konkuruoja su „Nabucco“. Aplenkdamas Rusiją, vamzdynas turėtų eiti per Gruziją ir Turkiją, su kuriomis Vašingtonas palaiko gerus santykius. 2010 metų pradžioje Amerikos valstybės sekretorė Hillary Clinton pareikalavo iš ambasadų Maskvoje ir Romoje informacijos apie ponų Silvio Berlusconio ir Vladimiro Putino galimas „asmenines investicijas į „Pietų srautą“, „Eni“ atstovams teko atsakinėti į Romoje viešėjusių JAV Kongreso Užsienio reikalų komiteto atstovų klausimus dėl šio reikalo.

Beje, lietuviškos žiniasklaidos nesudomino gruodžio 17-ąją paskelbta informacija, kad Kroatija atsisakė pratęsti sutartį su rusų koncernu „Gazprom“ dėl gamtinių dujų tiekimo. Rusijos dienraštis „Kommersant“ citavo kroatų energetikos kompanijos INA pranešimą, kad artimiausius trejus metus šaliai dujas tieks „Eni“ ir bus vienintelė jų tiekėja šiai Balkanų šaliai. INA vadovybė mano taip pasieksianti didesnio žaliavos kainodaros lankstumo. Apie „Gazprom“ komentarą girdėti neteko, koncernas tik patvirtino dalyvavęs konkurse Kroatijoje. Maskvos investicinės kompanijos „Troika dialog“ analitinio centro eksperto Valerijaus Nesterovo teigimu, kai tik rasis galimybė išvengiant baudų keisti dujų tiekėją į pigesnį, Europos šalys iškart sieks diversifikuoti tiekimą ir ieškos pigesnio. „East European Gas Analysis“ duomenimis, „Eni“ per tris 2010 metų ketvirčius eksportavo gamtinių dujų 9,6 proc. daugiau nei per tą patį ankstesnių metų laikotarpį, o dujų eksportas iš Rusijos sumažėjo 48 procentais.

„Pietų srautas“ turėtų sumažinti ir Rusijos priklausomybę nuo Ukrainos dujų transportavimo sistemos. Prorusišku laikomas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius 2010-aisiais bent kelis kartus pakartojo sieksiąs sustabdyti „Pietų srauto“ projektą. Lapkritį viešėdamas Briuselyje jis pareiškė, kad sprendimas tiekiant dujas iš Rusijos į ES apsieiti be Ukrainos neatspindi partnerystės dvasios ir jį derėtų peržiūrėti. Prieš derybas Briuselyje Ukrainos poziciją gana konkrečiai išdėstė dabartinis šalies ministras pirmininkas Nikolajus Azarovas: pasak jo, Kijevas siūlo ES ir Rusijai nustatyti gamtinių dujų transportavimo į ES apimtį ilgesniam laikotarpiui, tarkime, 10 metų. Europa turi pateikti garantijas, kad pirks tas dujas, o Rusija – kad jas patieks per Ukrainos vamzdynus, o ne užsiims šalį aplenkiančių dujotiekių tiesimu. Tokiu atveju Kijevas esąs pasirengęs svarstyti trišalį bendradarbiavimą ne tik dėl savo vamzdynų modernizavimo, bet ir dėl bendro jų valdymo. Bet lapkritį „Gazprom“ apsilankiusi Ukrainos delegacija išgirdo nedviprasmišką užuominą, kad koncernui priimtinesnis dvišalis bendradarbiavimas. Šiuo metu 80 proc. į Europą tiekiamų rusiškų gamtinių dujų keliauja per Ukrainą.

Kompanijos „RusEnergy“ analitikas Michailas Krutichinas interviu tinklalapiui „svobodanews.ru“ (lapkričio 25 d.) dabartinius Ukrainos vadovų planus teigė vertinąs skeptiškai, sakydamas, kad „Gazprom“ „srautų“ ėmėsi dėl to, kad galėtų kontroliuoti visus dujų tiekimo etapus nuo gręžinio iki galutinio vartotojo. Toks esąs strateginis kompanijos tikslas, kurio ji jokiomis aplinkybėmis neatsisakys. Vienintelė galimybė įsteigti bendrą Rusijos, Ukrainos ir galbūt ES atstovaujamą konsorciumą, kuris išplėstų ir modernizuotų Ukrainos vamzdynus – „Pietų srauto“ statybos neįveikiamos kliūtys. M. Krutichinas „Pietų srauto“ projektą laiko visiškai nekomerciniu vien dėl to, kad Ukrainos vamzdynų modernizacijai prireiktų maždaug 4,5 milijardo dolerių, ir tai tiesiog nelygintina su bent 20 milijardų, kurių prireiks „Pietų srautui“.

Taigi „Nabucco“ ir „Pietų srauto“ pasiansas painus ir gal net painesnis negu anksčiau. Europiečiai ne tik su Rusija, bet ir tarpusavyje, Ukraina su Rusija ir atvirkščiai, vieni strateginiai vamzdynai prieš kitus strateginius, taip pat – regioninius vamzdynus, ir t. t., ir pan. Pagaliau, be čia išvardytų, būtina nepamiršti didėjančio susidomėjimo skalūnų dujomis ir vis atkaklesnio alternatyvių energijos išteklių paieškos veiksnių. Veikiausiai dar per anksti kategoriškai teigti, kas – ką: „Nabucco“ ar „Pietų srautas“, kaip ir tai, ar apskritai šis priešprieša pasieks finišo tiesiąją.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (27)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (81)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras