Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Politinė reforma Uzbekistane: įpėdinio belaukiant… (3)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2011 02 11

Uzbekistanas yra gana uždara valstybė, todėl dažnai sunku suprasti, kas ten vyksta iš tikrųjų (pavyzdžiui, ligi šiol nėra žinomos realios 2005 m. Andižano įvykių priežastys). Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo šalį valdo griežtai autoritarinis lyderis Islamas Karimovas. Visą tą laiką jo valdžia buvo nekvestionuojama, bet žmonės turi vieną nepataisomą savybę – mirti. Sensta ir I. Karimovas. Todėl pastaruoju metu net Uzbekistane, kur apie prezidentą arba gerai, arba nieko, vis garsiau pradedama kalbėti apie valdžios kaitą, ir kalbėti su nerimu: kas bus?

I. Karimovo režimas yra tipinė vieno žmogaus politinė sistema, kurios likimas po ją cementuojančio vadovo pasitraukimo yra sunkiai prognozuojamas. Tokioje situacijoje išskirtinę svarbą įgauna patikimo įpėdinio, kuris tenkintų tiek išeinantį prezidentą, tiek pradedantį justi kraujo skonį šalies elitą, paieškos. Tai padaryti nėra lengva, nes per visą savo valdymą „karalius“ stengiasi „išvalyti“ politinę areną nuo menkiausių konkurentų. Todėl kai ateina metas rimtai galvoti apie saugų pasitraukimą, rinktis nelabai yra iš ko – aplinkui arba pilkos asmenybės, arba „vilkai“, kurie greitai nukas šeimininkui ranką, jeigu pradėsi maitinti juos valdžia. Tad tenka veikti atsargiai ir palengva.

Šiame kontekste 2010 m. lapkričio 12 d. parlamento posėdyje I. Karimovo paskelbta politinės reformos iniciatyva Uzbekistane greičiausiai yra daugiau nei propagandinis demokratinis žaidimas, kurį žaidžia praktiškai visi posovietiniai autoritariniai lyderiai. Siūlomų konstitucinių pokyčių esmė yra tokia: daugiausia mandatų gavusi žemesniųjų parlamento rūmų partija turės teisę siūlyti ministro pirmininko kandidatūrą prezidentui; be to, parlamentas galės paskelbti nepasitikėjimą vyriausybe, surinkęs du trečdalius abejų savo rūmų deputatų balsų, ir valstybės vadovas negalės tam pasipriešinti. Kitaip tariant, Uzbekistanas artimiausiu metu formaliai turėtų tapti pusiau prezidentine respublika, kurioje bus du galios centrai: atsakingas už užsienio ir saugumo politiką prezidentas ir socialinius ekonominius reikalus kuruojantis premjeras.

Dar vienas svarbus I. Karimovo pasiūlymas yra susijęs su prezidento pareigų vykdymu iškilus jo sveikatos problemoms. Ligi šiol laikinąjį valstybės vadovą iš savo gretų turėjo išrinkti parlamentas bendrame abejų rūmų posėdyje ir organizuoti neeilinius prezidento rinkimus. Dabar gi įgaliojimai pereis Senato pirmininkui ir per tris mėnesius taip pat turės įvykti prezidento rinkimai.

Taigi, greitai bus sukurta institucinė platforma operacijai „Įpėdinis“ su keliais įvykių eigos variantais. Pirma, šiam vaidmeniui bus pasirinktas ministras pirmininkas. Niekam ne paslaptis, kad jokios partinės konkurencijos Uzbekistane, nors skirtingų partijų esama, nėra. Tad rinkimus laimės tas, kas reikia, ir pasiūlys prezidentui tokią kandidatūrą, kokios reikia. Šiandien vyriausybės vadovo postą užima Šavkatas Mirzijajevas ir yra nuomonių, kad kaip tik jis pakeis I. Karimovą, nes ištikimai vykdo visus jo nurodymus, laukdamas savo momento. Tačiau kiti analitikai abejoja jo sugebėjimu suvaldyti Uzbekistaną, kai užnugaryje nebus dabartinio prezidento.

Be to, toli gražu ne faktas, kad I. Karimovas perdavinės valdžią palengva, t. y. pasitraukęs iš prezidento posto, kontroliuos šalį per „savo“ parlamentą ir „savo“ premjerą. Šiuo atveju egzistuoja rimtas pavojus, kad kai tik elitas, koks „išvalytas“ ir įbaugintas jis bebūtų, supras, jog prezidentas yra kirsta korta, gali prasidėti kruvina kova dėl valdžios, kuri gresia dideliu nestabilumu ne tik pačiam Uzbekistanui, bet ir visam Centrinės Azijos regionui. Todėl I. Karimovas gali delsti iki paskutiniųjų, kol sveikata pradės visai streikuoti. Tačiau tuomet jau iniciatyva gali pereiti ne į premjero, o į Senato pirmininko rankas. Šiandien šį postą užima Ilgizaras Sobirovas. Jis nepriklauso įtakingam klanui ir nelaikomas rimta politine figūra, tačiau per tris mėnesius viskas gali pasikeisti.

Šiuo atveju vienu svarbiausių veiksnių taps jėgos struktūrų parama. Greičiausiai, kaip tik nuo jų žodžio priklausys potencialaus kandidato į naujo ilgamečio Uzbekistano prezidento (šeimininko) perspektyvos (ar tai būtų ministras pirmininkas, ar Senato vadovas, jeigu I. Karimovui teks pasitraukti netikėtai). Įtakingiausia Uzbekistane šia prasme yra net ne kariuomenė, o Nacionalinio saugumo tarnyba (NST), kuriai vadovauja Rustamas Inojatovas. Iki Andižano įvykių rimtu jo konkurentu buvo VRM vadovas Zakiras Almatovas, bet po šio incidento jis buvo nušalintas nuo pareigų. Tada R. Inojatovas tariamai bandė pasodinti į VRM vado kėdę savo žmogų, tačiau I. Karimovas užkirto tam kelią, pagrįstai bijodamas jėgos struktūrų valdymo sutelkimo vienose rankose, ir paskyrė R. Inojatovo kandidatą tik naujojo viršininko pavaduotoju. Bet NST vis tiek yra galingiausia.

Dar kartkartėmis pasigirsta kalbų, kad tėvo vietą prezidento kėdėje gali užimti dukra Gulnara. Žinoma, Uzbekistane ji yra odiozinė figūra ir vargas tam, kuris pereis jai kelią. Tačiau kad ji paveldės sostą, labai abejotina (ir ne tik todėl, kad yra moteris). Tiesiog klanai jos nepriims kaip efektyvios vadybininkės. I. Karimovas tai supranta ir svarbiausia jo užduotis yra apsaugoti dukrą nuo susidorojimo (o to geidžia daug kas, pradedant tauta ir baigiant daugybe jos priešų bei jos norų aukų), kai taps aišku, kad šalyje bus naujas šeimininkas.

Apibendrinant galima teigti, kad realius I. Karimovo inicijuotos reformos motyvus parodys laikas. Kai kurie ekspertai išsakė nuomonę, jog ji tėra gudraus prezidento bandymas sudaužti kaktomuša premjerą, kuris pradėjo per daug įsijausti į Uzbekistano vadovo vaidmenį, ir Senato vadovą, aplink kurį dabar gali pradėti burtis interesų grupės, potencialiai atsversiančios per didelę Š. Mirzijajevo įtaką. Tačiau I. Karimovo priimtas sprendimas yra per daug reikšmingas, kad būtų konjunktūrinis. Akivaizdu, kad tai dalis (pradžia) sudėtingo – pilno rytietiškai politikai būdingų sąmokslų ir intrigų – žaidimo, kurio finale nuskambės klasikinė frazė: „Karalius mirė – tegyvuoja karalius!“ Bet kol kas karalius savo soste, pretendentų daug ir nė vieno, ir niekas neaišku. Politinė reforma Uzbekistane: įpėdinio belaukiant...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras