Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kurilų salos: balansavimas ties praraja (30)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2011 02 16

Keturios Japonijos salos, Tokijuje vadinamos Šiaurinėmis teritorijomis, tebekelia karštus Japonijos ir Rusijos ginčus. Aukštų pareigūnų pasisakymuose apie šią maždaug pusantro šimto metų užsitęsusią problemą netrūksta emocijų, sodrių epitetų, nediplomatinių posakių. Viena ir kita pusė ginčus kaitina rizikingais vizitais ir drąsiais pareiškimais. Atrodo, tuoj tuoj įsiplieks rimtas konfliktas, primenantis šaltąjį karą ar, dar baisiau, – tikrąją Antrojo pasaulinio karo ugnį. Beje, tam prielaidų tarsi ir yra: taikos sutartis tarp dviejų rytinių kaimynių nepasirašyta iki šiol...

Kas kaitina padėtį?

Po Antrojo pasaulinio karo kapituliavusi Japonija pagal San Franciske 1951 m. rugsėjį pasirašytą taikos sutartį atsisakė visų pretenzijų į ginčytinas salas. Tiesa, Sovietų Sąjunga jos taip ir neratifikavo, bet 1956 m. užmezgė su Japonija diplomatinius santykius. Per visą pokario laikotarpį buvo pasirašyta daug deklaracijų, vyko nemažai derybų tiek Maskvoje, tiek Tokijuje, tiek vadinamajame diplomatiniame vidurkelyje – Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Ko gero, svarbesnė yra Boriso Jelcino per vizitą į Tokiją 1993 m. pasirašyta deklaracija, kuria numatyta „pasirašyti taikos sutartį, kartu sprendžiant ginčytinų keturių salų priklausomybės klausimus“. Bet dokumentas nugulė giliai į stalčių.

Ginčas dėl Kurilų salų priklausomybės buvo kurstytas daugybę kartų. Ne išimtis ir nesenas Dmitrijaus Medvedevo vizitas: pernai lapkritį jis pirmasis iš Rusijos vadovų aplankė ginčijamas salas. Po jo Kuriluose (jau vykdant prezidento pavedimus) viešėjo iš karto keli aukšti Rusijos asmenys: gruodį – vicepremjeras Igoris Šuvalovas, sausį – gynybos ministro pavaduotojas Dmitrijus Bulgakovas ir Regionų plėtros ministerijos vadovas Viktoras Basarginas, vasarį – gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas.

Tokiją ypač sunervino šio ministro kelionė. A. Serdiukovas vasario 4 d. aplankė Iturupo bei Kunaširo salas ir apskrido Šikotaną, o paskui paskelbė, kad iki vasario pabaigos bus parengtas planas, kaip atnaujinti keturiose salose dislokuotos Rusijos kariuomenės ginkluotę. Kaip rašo Tokijo laikraštis „Asahi Shimbun“, nors Rusijos kariuomenė yra mažinama, Iturupo ir Kunaširo salose tebėra 2000–3000 rusų kareivių. Be to, Maskva nuo 2013-ųjų pabaigos iki 2015-ųjų pradžios Ramiojo vandenyno karinį laivyną ketina sustiprinti dviem prancūziškais „Mistral“ tipo desantiniais laivais, vienas iš jų esą bus perdislokuotas iš Baltijos jūros prie Kurilų salų. Šie sraigtasparnius plukdantys mobiliojo reagavimo laivai bazuosis Vladivostoke.

Toks regiono militarizavimas ypač nepatinka Tokijui. Japonijos užsienio reikalų ministerija ne kartą pareiškė protestus ne tik prieš Rusijos oficialių asmenų keliones į Kurilus, bet ir prieš karinio potencialo didinimą prie Japonijos sienų.

Balansavimas ant įtemptos virvės

Per tradicinę vasario 7-ąją Japonijoje vykusią vadinamąją Šiaurinių teritorijų dieną vienos kraštutinių dešiniųjų organizacijų nariai išniekino Rusijos vėliavą, o Japonijos premjeras Naoto Kanas D. Medvedevo kelionę į Kurilus pavadino „neleistinu šiurkštumu“. Įdomu, kad ne mažiau šiurkštūs Tokijo pasisakymai skambėjo Japonijos užsienio reikalų ministro Seiji Maeharos vizito į Maskvą išvakarėse. Ministras įspėjo Maskvą, kad Tokijas nesirengia keisti savo pozicijos dėl ginčijamų Kurilų salų, ir priminė, kad „tarptautinės teisės požiūriu Šiaurinės teritorijos – tai Japonijos dalis“.

„Kad ir kiek Rusijos pareigūnų aplankys šias teritorijas, kad ir kas ten nuvažiuotų, kad ir kaip būtų didinama ar mažinama ten kariuomenė, juridinis vertinimas nesikeis. Mūsų valia nuo viso to nesudrebės“, – sakė S. Maehara, praėjusį penktadienį atvykęs vizito į Rusiją.

Šiaip jau įtemptoje atmosferoje vykęs vizitas buvo bandomas dangstyti raminančiomis nuotaikomis. Abi šalys be paliovos teigė, kad derybos dėl taikos sutarties bus tęsiamos, o salų problema neturi trukdyti plėtoti ekonominių ryšių. „Dėl teritorinės problemos kartais kyla emocingas abiejų šalių piliečių susipriešinimas. Bet emocijomis problemos negalima išspręsti. Būtina vesti derybas ramioje aplinkoje, ieškoti abiem šalims priimtino sprendimo varianto. Sprendimas įmanomas“, – sakė S. Maehara. „Reikia pasitikėti Japonijos ministro pirmininko Naoto Kano ir Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo lyderyste, taip pat tikėti abiejų tautų išmintimi ir protu. Ir dėti visas pastangas, kad problema būtų išspręsta remiantis tarpusavio pasitikėjimu“, – pabrėžė ministras.

Bet išmintis ir protas nublanksta prieš aistras. Vėliau Maskva grįžo prie savo nuomonės. Jos atstovai pareiškė, kad Rusijos suverenitetas Kurilams negali būti peržiūrėtas. „D. Medvedevo sprendimas dislokuoti ginkluotę Kuriluose yra politinio pobūdžio ir patvirtina, kad Rusija neleis peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo rezultatų“, – agentūrai „RIA Novosti“ sakė Valstybės Dūmos gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Igoris Barinovas.

Prieštaringi istoriniai vertinimai

Geopolitika kelis kartus rašė apie neatslūgstantį ginčą dėl šių salų. Kaip buvo pažymėta A. Radzevičiūtės straipsnyje (http://www.geopolitika.lt/?artc=911 ), Kurilai – tai vulkaninių salų virtinė tarp Kamčiatkos ir japonų Hokaido salos, skirianti Ochotsko jūrą nuo Ramiojo vandenyno. Tos grandinės ilgis – apie 1200 kilometrų. Ginčytinoje Kunaširo saloje gyvena apie 4000 žmonių, Šikotane – apie 3000, Iturupe – apie 8000, o Habomajuje išvis nėra civilių gyventojų, ten įsikūrę tik rusų pasieniečiai.

Apžvalgininkė L. Kriaučionytė dar 2006-ųjų rugpjūtį savo straipsnyje (http://www.geopolitika.lt/?artc=350 ) analizavo istorinės salų priklausomybės peripetijas. Ji rašė, kad Japonija ir Rusija dėl pietinių Kurilų salų nesutaria jau daugiau nei 150 metų. Nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo 1855 m. Šimodos sutartimi bandoma išspręsti klausimą, kam gi priklauso Kurilai. Pirmąja tų metų sutartimi buvo apibrėžta, kad Iturupo sala priklauso Japonijai, o Kurilų salos, esančios į šiaurę nuo jos, drauge su Urupo sala – Rusijai. Sachalino salų klausimas buvo paliktas neišspręstas. Rusijai, kaip vienai to meto imperinių galybių, reikėjo užtikrinti savo šiaurinių sienų stabilumą, todėl Sachalinas jai buvo svarbesnis nei Kurilai, dėl to 1875 m. pasirašyta teritorijų apsikeitimo sutartis, pagal kurią Sachalinas atiteko Rusijai, o Kurilai – Japonijai (18 salų nuo Urupo iki Šimušo). Beje, šioje sutartyje įtvirtintos ir kai kurios vietos gyventojų teisės, pavyzdžiui, garantuotos tikybos, verslumo, užimtumo laisvės, nors Japonijos vietiniams gyventojams, vadinamiems ainais (tai paleoazijinėms tautoms priskiriama etninė grupė; išsamiau   http://www.japan-guide.com/e/e2244.html arba http://en.wikipedia.org/wiki/Ainu%20people), šių teisių deklaravimas neužtikrino rasinės nepriklausomybės ir visaverčio išlikimo.

Autorė rašo, kad dėl rusiškų teritorijų įtakos ir Rusijos valdžios vykdomos politikos ainai pamažu prarado savo savitumą – neliko japoniškų pavardžių, jos virto rusiškomis. Kad ir kaip bebūtų, sutartys, sudarytos iki Antrojo pasaulinio karo, davė realų pagrindą šalių bendradarbiavimui ir leido tikėtis sėkmingo šios problemos sprendimo. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais ir iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo Japonijos pozicijos šiame teritoriniame ginče smarkiai pablogėjo. Nors 1941 m. buvo pasirašyta Japonijos ir SSRS nepuolimo sutartis, bet, kaip žinome, Sovietų Sąjunga šios sutarties nesilaikė, o Japonija tapo nacistinės Vokietijos sąjungininke ir 1946 m. rugpjūčio 14 d. buvo priversta pripažinti Potsdamo sutarties reikalavimus: pati Japonija buvo užimta JAV, Taivanas – Kinijos, Sachalinas ir Kurilų salos atiteko Rusijos Federacijai (kaip pagrindiniam SSRS subjektui). Nors pagal tarptautines konvencijas po karo, sudarius taikos sutartis, okupuotos teritorijos turi būti grąžinamos, SSRS ir šį kartą ignoravo tarptautines normas.

Garsusis Kremliui palankus politologas Aleksandras Duginas ir istorikas Anatolijus Prokurorovas diskusijų portale Gidepark.ru (http://gidepark.ru/user/556697085/article/265824  ir http://gidepark.ru/user/2171125969/article/265430) dėsto kitokią Kurilų salų priklausomybės istoriją, siekiančią net XII amžių. Jie tvirtina, kad kiekviena teritorija priklauso tai šaliai, kuri pirmoji užfiksuoja ją savo atradimuose, žemėlapiuose, aprašo ir toje žemėje įsmeigia valstybinį ženklą... Štai kaip paprastai pripažįstama okupacija!

Viską gelbsti prekyba...

Tad kurgi išeitis? Apžvalgininkas Valentinas Mitė prieš keletą dienų rašė, kad, atmetus politines ambicijas, geri santykiai su Japonija Maskvai yra būtini. Tai aksioma. Nepaisydama teritorinių ginčų, Maskva pasiūlė Tokijui bendradarbiauti vystant Kurilų salų ūkį (ji puikiai supranta, kad gyventojų nuotaikas lemia gyvenimo lygis, kuris Tolimuosiuose Rytuose nėra aukštas). Bet Tokijas nedvejodamas šį siūlymą atmetė. Šiaip ar taip, yra kitų geografinių vietovių ir kitų projektų, kuriuose japonų kapitalas aktyviai dalyvauja.

2010 m. prekybos apyvarta tarp dviejų šalių sudarė beveik 29 mlrd. dolerių. Japonija iš Rusijos importuoja apie 3 proc. šalyje naudojamos naftos ir daugiau kaip 4 proc. suskystintųjų dujų. Ji taip pat aktyviai dalyvauja plėtojant Rusijos naftos ir dujų projektus Sibire.

2009 m. Rusija ir Japonija pasirašė sutartis dėl bendradarbiavimo atominės energetikos srityje: susitarimus branduolinio saugumo klausimais, susitarimą dėl bendradarbiavimo kuriant naujos kartos branduolinius reaktorius. Taip pat pasirašytas susitarimas dėl urano tiekimo Japonijai.

Taigi, Rusijos užsispyrimas kelių nedidelių salų klausimu yra aiškiai politinis, o ne ūkinis. Juk teritorijos Rusijai tikrai užtenka. Sibiras yra faktiškai beveik negyvenamas. Į jį skverbiasi kinai ir korėjiečiai. Kaip tik tai, o ne kelios nedidelės salos, turėtų kelti Maskvos susirūpinimą, rašo apžvalgininkas.

Kita vertus, ant šio ekonominio bendradarbiavimo ir abiems šalims naudingos prekybos Rusijos ir Japonijos santykiai dar laikosi. Antraip, nesant taikos sutarties ir rusenant teritoriniam ginčui, jie gali įplieksti naują pasaulinį gaisrą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 30)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (96)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras