Po to, kai Rusijos prezidentas V. Putinas teroristinės organizacijos „Hamas“ atstovus oficialiai pakvietė apsilankyti Maskvoje, JAV imta garsiai kalbėti apie naująją Kremliaus politiką Vidurio Rytų regione. Anot Arielio Coheno, „Hamas“ vizitas į Maskvą, Rusijos ir Irano bendradarbiavimas branduolinės energetikos sferoje, rusų ginkluotės tiekimo Iranui ir Sirijai projektai – Rusijos valdžios apsisprendimo sugrįžti prie SSRS laikų politikos ir konfrontacijos su Vakarais įrodymas.

2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinius išpuolius daugelis amerikiečių užsienio politikos ekspertų (pvz.: H. Kissingeris) vertino kaip gerą galimybę peržiūrėti JAV Šaltojo karo politiką kai kurių valstybių atžvilgiu. Rusija – viena tokių valstybių. Aktyvi Rusijos parama JAV inicijuotam „karui prieš terorizmą“ amerikiečiams padarė teigiamą įspūdį. Rusiją imta oficialiai vadinti strategine JAV partnere. Galima sakyti, kad iš JAV Šaltojo karo priešų sąrašo Rusija buvo perkelta į XXI a. „karo prieš terorizmą“ draugų sąrašą.

Žinoma, pastarųjų mėnesių Rusijos „išsišokimai“ amerikiečius sutrikdė. Pakviesdamas į Maskvą „Hamas“ atstovus, V. Putinas pažeidė Izraelio-palestiniečių konfliktą sureguliuoti mėginančio „ketverto“ (ES, JAV, JTO ir Rusija) bendrą poziciją. Rusija sulaužė susitarimą dėl nebendradarbiavimo su teroristine organizacija, siekiančia Izraelio valstybės sunaikinimo. Kyla klausimas, ko Rusija siekia užmegzdama kontaktus su „Hamas“ ir pereidama prie aktyvios bei kontraversiškos diplomatijos Vidurio Rytuose?

Oficialių Kremliaus atstovų teigimu, aktyvi Rusijos politika, susijusi su Vidurio Rytų regionu, nekelia jokios grėsmės Vakarams. Rusija paprasčiausiai siekia tapti naudingu tarpininku tarp Vakarų (iš esmės JAV) ir Vidurio Rytų regiono „piktavalių valstybių“. Šiuo atveju Rusija pretenduoja į nepamainomo, todėl vertinamo ir brangiai apmokamo tarpininko vaidmenį.

Pravda.Ru straipsnyje „Middle East: US and Israeli policy wrong“ Rusija pristatoma kaip „gerosios“ daugiašalės diplomatijos atstovė. JAV „blogoji“ vienašalė diplomatija Vidurio Rytuose siejama su viduramžiška makiavelizmo politine filosofija, vedančia į civilių žudymą, įtariamųjų kankinimą, koncentracijos stovyklų kūrimą ir pan. Straipsnyje norima pasakyti, kad Rusijos dialogas su „Hamas“ dėl to yra tikrai protinga diplomatija, padėsianti Vidurio Rytuose užtikrinti ilgalaikę taiką.

JAV, o ypač „The Heritage Foundation“ analitikai, Maskvos gerais ketinimais Vidurio Rytuose abejoja. A. Cohenui Rusijos naujoji politika Vidurio Rytuose, ypatingai „flirtavimas“ su radikaliais islamistais, primena Stalino bičiuliavimąsi su Hitleriu iki 1941 m. nacių invazijos į SSRS. Manoma, jog aktyviai įsitraukdama į Vidurio Rytų politinius žaidimus Maskva iš tiesų siekia:

1. Pagerinti Rusijos įvaizdį tarptautinėje arenoje. V. Putinas nori įsiteikti vidinei auditorijai, Rusiją parodydamas kaip atgimstančią didžiąją galybę arba imperiją, pajėgią mesti iššūkį JAV interesams Vidurio Rytuose. Kartu siekiama įtikti musulmoniškam pasauliui, nuteikti savo naudai radikalius islamistus. Taip bandoma sumažinti musulmoniškų šalių paramą čečėnų nacionalistiniam-separatistiniam judėjimui.

2. Destabilizuoti situaciją, norėdama pasipelnyti. Destabilizacija šiuo atveju reiškia antivakarietiškų judėjimų rėmimą (antivakarietiškų nuotaikų kurstymą). Rusija, destabilizuodama situaciją Vidurio Rytuose, nori ekonominės naudos sau, t.y. aukšto eksportuojamų naftos ir dujų kainų lygio palaikymo. Reikia pastebėti, kad rusų ginkluotės tiekimo Iranui ir Sirijai projektai irgi nėra Kremliaus inicijuotos labdaros akcijos dalis. Remiantis ateities Rusijos ir Irano branduolinio bendradarbiavimo planais, rusai galėtų uždirbti nuo 8 iki 10 mlrd. JAV dolerių. Manoma, jog už prie Bušero statomos branduolinės jėgainės reaktorių iraniečiai Rusijai sumokėjo apie 1,2 mlrd. dolerių.

3. Sumaišyti kortas JAV. Teikdama pagalbą radikaliems palestiniečių atstovams, Rusija komplikuoja Artimųjų Rytų taikos procesą ir apsunkina JAV darbą taikos siekiančių Izraelio-palestiniečių konflikte. Aktyviau paremdama Iraną, Rusija susilpnina JAV įtaką Persijos įlankoje ir visuose Vidurio Rytuose. Verta pastebėti, kad rusų eurazijinės mokyklos atstovai, besiilgintys Rusijos imperijos atgimimo, antiatlantinės ašies Maskva-Teheranas sukūrimą laiko prioritetiniu uždaviniu.

Žinoma, Rusijos galimybės šiandien yra ribotos. Rusija yra regioninio masto žaidėja, neturinti pakankamai resursų tam, kad galėtų savo Vidurio Rytų politiką priešpriešinti JAV politikai. Tiesa, Rusija pajėgi „sudrumsti vandenį“ ir amerikiečius ilgesniam laikui įklampinti į Vidurio Rytų konfliktus, apriboti Vašingtono veiklą kituose regionuose. Štai čia dera suklusti lietuviams.

Galima daryti prielaidą, jog Rusijos strategai puikiai supranta ribotas šalies galimybes. Šiuo atveju savo vaidmenį Vidurio Rytuose Kremlius mato daugiausiai kaip simbolinį, atitraukiantį JAV dėmesį nuo kur kas svarbesnio dalyko – kovos dėl Maskvai gyvybiškai svarbios postsovietinės erdvės. Naudodama santykinai nedideles sąnaudas sumaiščiai Vidurio Rytuose sukelti ir JAV dėmesiui atitraukti, Maskva ramiai gali susikoncentruoti į savo įtakos buvusiose sovietinėse respublikose didinimą.

Aišku, kad be aktyvesnės JAV paramos buvusios sovietinės respublikos sunkiai atsilaikys prieš Maskvą. Į postsovietinę erdvę aktyviai skverbiasi Rusijos energetikos kompanijos, Kremlius saviems tikslams sumaniai išnaudoja Rytų Europos šalių politinių sistemų nestabilumą. Įvairiaspalvės revoliucijos postsovietinėje erdvėje taip pat neužtikrina Rusijos įtakos sumažėjimo. Žaisdama gyventojų nuotaikomis, Maskva jau gali planuoti „vienspalves“ (arba Kremliaus plytų spalvos) kontrrevoliucijas.

Lietuvos pozicija, reaguojant į naująją Rusijos politiką Vidurio Rytuose, turėtų būti aiški ir nedviprasmiška. Būtų protinga imtis iniciatyvų ES rėmuose, kurios padėtų įtvirtinti bendrą nuostatą – Rusija nėra ir negali būti tarpininke tarp Vakarų ir „piktavalių režimų“, nes veikia metodais, kurie yra nesuderinami su Vakarų interesais ir vertybėmis.

Kremliaus žaidimas su radikaliais musulmonais yra pavojingas. Labai norėdama radikalius musulmonus matyti savo sąjungininkais, Rusija neįvertina „flirtavimo“ su jais keliamos grėsmės. Grėsmė šiuo atveju kyla ne tik Vakarams, bet ir pačiai Rusijai. Radikalūs musulmonai nesimpatizuoja Rusijai ir nevertina jos kaip patikimos sąjungininkės. Pavyzdžiui, persai puikiai prisimena, kiek daug po II Pasaulinio karo teko vargti, kad sovietų kariškiai paliktų Irano teritoriją; Rusijos-čečėnų konfliktas yra virtęs globalaus džihado dalimi, kuriame rusai yra visų musulmonų priešai. Tikėtina, kad rusiški ginklai, kuriuos ketina įsigyti kai kurios musulmoniškos Vidurio Rytų regiono valstybės, vieną dieną gali atsigręžti prieš pačią Rusiją.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.