Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  „Arabų pavasaris“: įvykiai, opinija, perspektyvos (32)

Marius Ėmužis
2011 02 21

Praėjusių metų pabaigoje ir šių pradžioje arabų valstybėse vykstantys protestai, ypač jų paplitimas, neturi precedento arabų šalių istorijoje. Europoje tokį sukilimų/revoliucijų procesą jau stebėjome 1989 metais, kai griuvo Rytų Europos socialistinių šalių režimai. 1989 metų situaciją Rytų Europoje apžvalgininkai traktavo kaip domino efektą ir aiškino, kad procesai Lenkijoje truko dešimt metų, Vengrijoje – dešimt mėnesių, Rytų Vokietijoje – dešimt savaičių, Čekoslovakijoje – dešimt dienų, o Rumunijoje – dešimt valandų. Taip buvo vertinama procesų ir laimėjimų griaunant režimą vienose šalyse reikšmė kitoms.

Panašiai ir šį kartą. Galbūt tai, kas Tunise buvo pasiekta per maždaug mėnesį, Jemene bus pasiekta per tris savaites, Egipte – per dvi ir t. t. Tai, kas 2010 m. gruodžio pabaigoje prasidėjo kaip sukilimas Tunise, persimetė į Alžyrą, kur vyko nemažos demonstracijos, neramumų kilo iš eilės Libijoje, Jordanijoje, Sudane, Jemene, Omane, Saudo Arabijoje ir Egipte. Pastarojoje valstybėje viskas ima labiau panėšėti į revoliuciją, kuri jau nusinešė apie 300 žmonių gyvybę ir, atrodo, iš dalies savo tikslą pasiekė: prezidentas Hosni Mubarakas paskelbė, kad nesieks būti perrinktas rugsėjį vyksiančiuose rinkimuose. Aišku, protestuotojams to negana, jie reikalauja, kad H. Mubarakas, valdantis šalį nuo 1981 metų, pasitrauktų jau dabar.

Didžia dalimi neramumų priežastys glūdi pasaulinėje ekonominėje krizėje. Jauni Alžyro, Maroko, Tuniso ir kitų kraštų gyventojai rasdavo prieglobstį ir darbo Prancūzijoje, Italijoje ir kitose Europos valstybėse, tačiau pastaruoju metu jos priverstos priešintis tokiai imigracijai, nes net savų gyventojų nebegali aprūpinti darbu. Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų gyventojams susirasti darbą savose šalyse darosi vis sunkiau, negana to, kyla maisto produktų, kurių daugumą šios šalys turi importuoti, kainos. Kad islamiškoms valstybėms gresia neramumai dėl didėjančio gyventojų skaičiaus ir nepakankamų resursų visus juos aprūpinti, minėjo dar Samuelis Huntingtonas.

Vienoje šalyje kilę protestai gali sulaukti daug dėmesio, tačiau palengva viskas nurimsta ir padėtis normalizuojasi (panašiai buvo Kirgizijoje), tačiau kai prasideda grandininė reakcija, arba domino efektas, pasekmės ir rezultatai gali būti neprognozuojami. Jie gali visiškai kitaip pakreipti valstybių santykius, sukurti daug problemų arba, atvirkščiai, atverti naujų galimybių. Arabų pasaulis, į kurį jau daugiau kaip mėnuo nukreiptos pasaulio akys, kaip ir prieš 12 metų Rytų Europos šalys, atrodo, bunda iš daugelio dešimtmečių autoritarinės priespaudos, žmonės pavargo nuo socialinių, ekonominių problemų, nuo nuolatinio nepritekliaus, didelės korupcijos, teisingumo nebuvimo. Tiesa, kol kas kalbėti apie didelį „revoliucijų domino“ efektą negalima, nes dideli neramumai kilo tik Tunise, Egipte ir Jemene, tačiau jau vien tai, kad protesto dvasia pabudo ir kitose kaimyninėse valstybėse, yra negeras ženklas visiems autoritariniams to regiono režimams.

Daugelio šių protestų bendras bruožas – viešos savižudybės susideginant. Tai seniai žinoma protesto prieš priespaudą forma. Pirmas taip pasielgė Mohamedas Bouazizis, jo mirtis įpylė žibalo į ir taip gana smarkiai liepsnojančią protesto ugnį Tunise. Šeši susideginimo atvejai užfiksuoti Alžyre, keturi – Egipte ir Maroke, po vieną – Mauritanijoje, kur žmogus susidegino šalia prezidento rūmų, taip pat Saudo Arabijoje, kur tai buvo pirmas toks savižudybės aktas per visą šalies istoriją, ir Sirijoje. Tiesa Maroke, Mauritanijoje, Saudo Arabijoje ir Sirijoje, kitaip nei Tunise, šis žmonių protestas neįžiebė didesnių neramumų arba policijos pajėgos neleido jiems įsižiebti.

Kol kas vieninteliame Tunise protestuotojams pavyko įvykdyti tikrą perversmą (žiniasklaida pakrikštijo tai „jazminų revoliucija“), prezidentas Ben Ali su šeima buvo priverstas bėgti į Saudo Arabiją. Egipto prezidentas H. Mubarakas iš pradžių paskelbė, kad nesieks perrinkimo dar vienai kadencijai per rugsėjį vyksiančius rinkimus, tačiau nerimstant protestams paskelbė apie atsistatydinimą. Panašioje padėtyje atsidūrė ir Jemeno prezidentas Ali Abdullah Salehas. Sulaukęs stiprių protestų ir net opozicijos vyriausybės gretose, jis pranešė, kad būsimuosiuose rinkimuose nebesieks perrinkimo ir neperduos valdžios savo sūnui, iš esmės sekama H. Mubarako žingsniais, galbūt kitas žingsnis – atsistatydinimas. Dėl protestų buvo priverstas trauktis ir Jordanijos ministras pirmininkas Samiras Rifajus, tačiau atrodo, kad tai nepatenkins protestuotojų ir islamistų judėjimo, laikančių neprotingu karaliaus Abdullah sprendimą paskirti naujuoju ministru pirmininku Maroufą Al-Bakhitą, buvusį Saugumo tarnybos šefą.

Autoritarinėse valstybėse protestai nėra dažnas įvykis, tačiau jų įvyksta. Protestai persimetė iš vienos valstybės į kitas dėl sėkmingo sukilimo Tunise. Tą domino efektą kuria ne tik protestuotojai, bet ir režimų lyderiai, darantys vis didesnių nuolaidų ir net pažadantys imtis reformų, trauktis iš postų ir panašiai, taip suteikdami protestuotojams dar daugiau vilčių pasiekti norimų rezultatų. Kai sausio 14 dieną Tuniso prezidentas Ben Ali turėjo bėgti iš šalies, protestai buvo prasidėję tik Alžyre ir Libijoje (nors įvykiai Tunise truko daugiau kaip tris savaites), o prezidentui pasitraukus iš šalies sukilimai pradėjo plisti su nemažu pagreičiu ir jau per kitą savaitę po Tuniso lyderio pasitraukimo didesnių ar mažesnių incidentų užfiksuota keturiose valstybėse. Tunisas sukūrė revoliucinę situaciją visame regione.

Neramumus Alžyre galima vadinti valstybinio masto, buvo suimta daug protestuotojų, apie 400 sužeista, keli mirė, tačiau tai nepriminė procesų Tunise. Alžyre pasitaikydavo protestų ir anksčiau (išskyrus sostinę, nes ten organizuoti protestus draudžiama), tačiau dabar jie kilo įvairiuose šalies kampeliuose vienu metu, įskaitant ir sostinę. Alžyre nuo 1992 metų įvesta nepaprastoji padėtis, tačiau vasario 3 dieną šalies prezidentas Abdelazizas Bouteflika paskelbė, kad „artimiausioje ateityje“ nepaprastoji padėtis bus panaikinta.

Libijoje, kurią jau 41 metus valdo Muammaras Gaddafi, protestai iš pradžių atrodė trumpi ir nereikšmingi, valdžia ėmėsi veiksmų, kad sumažintų didėjantį nepasitenkinimą ir atrodė viskas nurimo. Tačiau čia ir vėl pasireiškė „domino efektas“: įkvėpta protestuotojų pasiekimų Egipte, Libijos visuomenė sukilo. Šį kartą viskas kruviniau ir aršiau nei buvo Tunise ir Egipte. Vienas autokratiškiausių arabų pasaulio lyderių M. Gaddafis nesiruošia nusileisti ir ėmėsi ne tik ginklo, bet ir įvairių gudrybių, pavyzdžiui per valstybinį mobiliojo ryšio operatorių siuntinėti trumpąsias SMS žinutes su prezidentą palaikančiu tekstu ir pažadėjimu, kad persiuntusiems šią žinutę jų mobiliojo ryšio sąskaitos bus papildytos tam tikra suma. Sukilėliai jau kontroliuoja antrą pagal dydį šalies miestą Bengazį (jame suformuota ir „išlaisvintosios Libijos nacionalinė taryba“), trečią pagal dydį Misuratą ir kitus mažesnius miestus. Kaip viskas pasisuks toliau sunku prognozuoti, tai parodys laikas.

Taigi, iki to laiko, kol iš Tuniso nebuvo pabėgęs prezidentas, t. y. iki sausio 14 dienos, protestai užfiksuoti tik kaimyninėse Tunisui valstybėse, o kai prezidentas pabėgo ir protestuotojai pasiekė savo tikslą, neramumų ugnis persimetė ir į kitus arabiškus kraštus. Sausio 14 dieną į gatves išėjo Jordanijos žmonės, o sausio 17 dieną nedideli incidentai įvyko Omane ir Sudane, šalyje, kuri iš arabų šalių turi žemiausią žmogaus socialinės raidos indeksą (Human Development Index).

Rimtesni neramumai prasidėjo sausio 18 dieną Jemene, kur dėl „Al Qaeda“ ir kelių separatistinių judėjimų veiklos ir taip neramu, nedarbo lygis siekia 35 proc., o žemiau skurdo ribos gyvena net 45 proc. žmonių (CIA WorldFactbook duomenys). Protestuotojai reikalavo premjero ir vyriausybės nušalinimo, tačiau šalies pietuose atsirado radikalesnių reikalavimų: nušalinti 32 metus valdantį prezidentą Ali Abdullah Salehą, ir atrodo, kad prezidentas pasižadėjo neperduoti valdžios savo sūnui, nebedalyvauti rinkimuose ir 2013 metais pasitraukti. Tačiau panašu, kad tai protestų nesustabdys, nes neramumų dalyviai tvirtai pareiškė: „vakar Tunisas, rytoj Egiptas, artimoje ateityje Jemenas“, turėdami omenyje vadovų nušalinimus. Vasario 3 dieną buvo surengta „įniršio diena“, į protestus susirinko apie 20 tūkstančių žmonių, taigi jokie prezidento pažadai kol kas situacijos nenuramina ir, atrodo, tik dar labiau ją aštrina, žadindami protestuotojų viltis.

„Domino kauliukai“ pasiekė ir Saudo Arabiją, kur sausio 21 dieną šalies pietuose susidegino 65 metų vyras. Kaip jau minėta, tai buvo pirmas toks atvejis karalystės istorijoje. Protestai prasidėjo sausio 29 dieną, keli šimtai žmonių išėjo į gatves Jeddaho mieste, tačiau tai, atrodo, buvo lokalus protestas, kilęs dėl prastos miesto būklės (neseniai jį nusiaubė potvynis) ir policijos pajėgos jį greitai išvaikė, apie 50 protestuotojų buvo suimta.

Rimčiausi neramumai po Tuniso ir Jemeno kilo sausio 25 dieną Egipte, kur po daugiau kaip dviejų savaičių protestų prezidentas H. Mubarakas buvo priverstas pasitraukti. Plačiau šio ir taip gerai nušviesto įvykio aptarinėti nesinori, reikėtų tik pažymėti, kad jis turės didelės įtakos kitoms šalims: žinant, kaip įvykiai Tunise įkvėpė kitų kraštų protestuotojus, panašią įtaką turės ir Egipto scenarijus, visų pirma Jemene.

Siaučiant protestams Egipte pasitaikė susideginimo atvejų Sirijoje ir Maroke, be to, vasario 1 dieną žmonės į taikų protestą susirinko mažoje, nė milijono gyventojų neturinčioje Džibučio valstybėje. Beje, protestų ir susirėmimų su policija įvyko ir Turkijoje, sostinėje Ankaroje protestuoti susirinko apie dešimt tūkstančių gyventojų. Taip pat Albanijoje įvyko 20 tūkstančių žmonių protestas prieš šalies vyriausybę, kuris virto susirėmimu su jėgos struktūromis, žuvo trys žmonės.

Oficialioji pasaulio opinija, aišku, sveikino žmonių ryžtą netylėti esant didelėms socialinėms ir ekonominėms problemoms ir bandyti pakeisti savo šalyse nusistovėjusią tvarką, tačiau tiek protestuotojus, tiek ir valdžią kvietė tai daryti taikiai, kad būtų išvengta nereikalingų aukų. Kai kurie arabų kraštų lyderiai palaikė JAV ir Europos politiką Izraelio ir Palestinos konflikte, be to, rėmė kovą su terorizmu ir politiką dėl Irano branduolinės programos, tad JAV ir Europai šiame regione yra naudinga stabilumas ir ramybė. Gal todėl JAV ir Europa rinkosi stabilumą, o ne neaiškias demokratines perspektyvas, juk panašiai, žlungant Sovietų Sąjungai, buvo bijoma stabilios sistemos, paremtos 1975 m. Helsinkio sutartimi, žlugimo ir galimų teritorinių karų.

Atidžiausiai Egipte situaciją stebi Izraelis, šalis, kuri su Egiptu per pastaruosius 60 metų kariavo keturis kartus. Abiejų šalių santykiai po 1979 metų taikos sutarties tikrai gerėjo, buvo palaikomi nuolatiniai diplomatiniai santykiai. Izraeliui buvo paranku stabilumas Egipte ir nuosekli šalies užsienio politika, kurią garantavo prezidentas H. Mubarakas, tęsiantis savo pirmtako Anwaro Sadato politiką Izraelio ir Palestinos konflikto atžvilgiu siekiant ilgalaikės taikos regione. Vis dėlto ši taika vadinama „šaltąja“, nes regiono valstybių santykiai yra šaltoki, o taika – labai trapi. Taigi, jeigu H. Mubarakas bus priverstas trauktis ir lyderystę šalyje perims fundamentalistai arba kariškių grupuočių atstovai, santykiai su Izraeliu gali apsisukti 360 laipsnių. Tai patvirtina ir „WikiLeaks“ paviešinti JAV diplomatų dokumentai, rodantys, kad Egipto kariuomenėje vyrauja antisemitinės nuostatos ir Izraelis suvokiamas kaip pagrindinis priešas, vykdomos karinės Egipto pratybos Sinajaus pusiasalyje. Padėties Egipte pokyčiai taip pat gali atnaujinti Egipto ir Libijos konfliktą, kuris buvo įšaldytas, pastaruoju metu, atrodo, šalių santykiai stipriai šilo, ypač ekonominėje srityje.

Protestuotojai arabų šalyse iš tiesų pasiekė svarių laimėjimų ir tai, kad protestai kilo maždaug vienu metu, taip pat yra svarbus dalykas. Tačiau kol kas tikrai sunku kalbėti apie „arabų pavasario“ sėkmę, nes režimai dar turi parako už save pakovoti ir aršių šalininkų, pasiryžusių juos ginti. Tai matėme Egipte, kur net kariuomenė buvo priversta atkirsti protestuotojus nuo H. Mubarako šalininkų. Šalių lyderiai ėmė daryti nuolaidas, žadėti keisti padėtį, vykdyti reformas ir panašiai, o tai iš esmės rodo jų baimę, kad domino kaladėlės iš Tuniso nenuverstų ir jų figūrėlių. Demokratinės reformos arabų kraštuose būtų tik į gera, tačiau esamų režimų nuvertimas nebūtinai atneš demokratiją, o pakitęs režimas gali nebeužtikrinti stabilumo. Vakarų demokratinės valstybės, rėmusios arabų pasaulio lyderius, nenusipelnė tų šalių gyventojų pagarbos. Tokia pragmatine, stabilumą aukščiau laisvės iškeliančia politika Vakarų valstybės tik stiprino savo priešus – radikaliuosius islamistus, kurie, kaip ir 1979 metais Irane, gali sukilti ne tik prieš Vakarų remiamą savo šalies lyderį, bet ir prieš viską, kas yra vakarietiška. Irano parlamento pirmininkas Ali Larijani, sveikindamas Tuniso žmonių apsisprendimą atkurti savo teises, apkaltino Vakarų valstybes, kad jos „yra pagrindinė autokratijos priežastis [...], o dabar apsimeta, kad jie simpatizuoja žmonėms“.

Islamo fundamentalistai ar kiti ekstremistai, patekę į valdžią arabiškuose kraštuose, galbūt šalies viduje ir būtų demokratiškesni už dabartinius lyderius, tačiau stipriai pasikeistų tų kraštų ir Izraelio santykiai (ypač Egipto) ir greičiausiai santykiai su JAV ir Europos valstybėmis, pasikeistų ir fundamentalistų valdomų arabų valstybių požiūris į politiką Irano branduolinės programos atžvilgiu, į karus Irake, Afganistane ir panašiai. Tokia Irano revoliucijos pavyzdžio perspektyva įmanoma, tačiau masėms patrauklesnis būtų ne Irano porevoliucinis teokratinis, o demokratinis Turkijos modelis atmetant radikalųjį islamizmą. Nemažą vaidmenį čia suvaidins šaltas protas: ar protestuotojai taip stipriai nekenčia savo autokratinių lyderių, jog pasiryžę aukotis, kad į valdžią ateitų ne mažiau autokratiški islamistai, tik kad nebeliktų tokių kaip M. Gaddafi ar H. Mubarakas, ar vis dėlto neapykanta yra ne patiems lyderiams, o autoritarinei sistemai, siekiant demokratinės sistemos, be to, dar atskiriant religiją nuo valstybės ir taip išvengiant fundamentalizmo? Vilties dėl galimų demokratinių pertvarkų įneša porevoliucinė situacija Tunise: žmonės nepasitenkino vien prezidento nuvertimu, bet protestavo ir prieš valdančiosios partijos sudarytą vyriausybę bei prieš ministrą pirmininką Mohamedą Ghannouchį.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 32)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras