1994 m. liepos mėn. Baltarusijos prezidentu išrinkus Aleksandrą Lukašenką, Baltarusijos tarptautinės politikos vektorius ėmė keisti kryptį. „Provakarietišką“ šios valstybės tarptautinę politiką ėmė keisti akivaizdi orientacija „Rytų“ kryptimi. Tokiu būdu, silpstant Baltarusijos ryšiams su Vakarais, vienu iš svarbiausių šios valstybės užsienio politikos prioritetų tapo glaudžių ryšių su Rusija konstravimas ir palaikymas.

Šių pokyčių kontekste tenka pripažinti, kad tokia dvišalių santykių perspektyva Rusijai buvo  priimtina – Rusijos politinis elitas tiek B. Jelcino, tiek V. Putino prezidentavimo laikotarpiu buvo (ir tebėra) linkęs remti Baltarusijos oficialiosios valdžios vykdomą politiką. Šį teiginį patvirtina per pastaruosius dešimt metų susiformavusi tradicija, populiari valdančiuosiuose Rusijos sluoksniuose, į bet kokią griežtesnę tarptautinės bendruomenės retoriką Baltarusijos klausimu reaguoti ne mažiau griežtais pareiškimais kritikuojančiosios pusės adresu. Taip pat negalima pamiršti ir to fakto, kad Rusija buvo ir vis dar yra linkusi teikti Baltarusijai tiek tiesioginę, tiek netiesioginę ekonominę, karinę bei kitą šiai valstybei reikšmingą pagalbą.

Tokia „draugiška“ Rusijos politika Baltarusijos atžvilgiu, neretai ir politiškai, ir ekonomiškai nenaudinga jai pačiai, gali būti paaiškinta neeiliniu Baltarusijos vaidmeniu Rusijos strateginių interesų kontekste, atsveriančiu patiriamą trumpalaikę socio-ekonominę ar politinę žalą.

Baltarusijos strateginės reikšmė Rusijai

Kaip minėta, strateginiu požiūriu Baltarusija buvo ir išlieka reikšmingu Rusijos ramsčiu.

Viena vertus, Baltarusija svarbi kaip Rusijos regioninės politikos, orientuotos į atsvaros NATO įtakai Rytų Europoje kūrimą, formavimo prielaida. Pažymėtina, kad Rusija Baltarusijos teritorijoje yra įrengusi išankstinio įspėjimo priešraketines gynybos bazes (šiai valstybei tokia teisė suteikta už dyką), taip pat šioje valstybėje įdiegtos iš Rusijos gautos priešlėktuvinės gynybos sistemos, neabejotinai stiprinančios Rusijos gynybinį potencialą Vakarų kryptimi. Valstybės įgyvendina bendras programas, susijusias su karinės pramonės vystymu bei egzistuojančio karinio potencialo kėlimu. Tokia akivaizdžiai Rusijos siekiama dviejų šalių gynybinio potencialo integracija, NATO plėtros Rytų Europoje proceso, suvoktino kaip tiesioginis iššūkis Rusijos strateginiams ar/ir saugumo interesams, kontekste turėtų būti suprantama kaip viena iš nedaugelio šio iššūkio neutralizavimo galimybių.

Tuo pačiu būtina pabrėžti, kad, turint omenyje Ukrainos tikslus prisijungti prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos, Baltarusija gali likti vieninteliu Rusijos galios regione sklaidos forpostu. Todėl šio karinės galios centro išlaikymas Rusijos žinioje reikštų vieningos, „antirusiškai“ nusiteikusios Rytų Europos erdvės formacijos galimybės neutralizavimą.

Glaudūs ryšiai su Minsku pasižymi ir reikšminga „geografinės“ galios sklaidos dalimi. Štai sociokultūrinio ir ekonominio artumo idėja grindžiami dvišaliai Rusijos ir Baltarusijos santykiai pašalina Rusijos izoliacijos nuo Vidurio ir Rytų Europos valstybių galimybę, tuo pačiu praplėsdami Rusijos įtakos erdvę bei suteikdami papildomus įtakos svertus Lenkijos, Ukrainos bei Pabaltijo regiono valstybių atžvilgiu.

Šiame kontekste būtina skirti ir Rusijos teritorinių dalių (pagrindinės teritorijos bei Kaliningrado srities) skirties mažinimo klausimą. Tuo atveju, jei Rusijos ir Baltarusijos santykiai nebūtų glaudūs, Rusija neišvengiamai susidurtų su būtinybe kirsti dviejų visiškai savarankiškų valstybių teritoriją tam, kad pasiektų satelitinį savo regioną. Tai kurtų gausybę naujų problemų, susijusių tiek su civilinio, tiek su karinio tranzito klausimais. Tad glaudus Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas gali būti įvardintas ne vien kaip orientuotas „į išorę“, tačiau ir kaip nacionalinių interesų realizavimo pagrindas.

Rusijos strateginį interesą galima įžvelgti ir dvišalio ekonominio bendradarbiavimo dimensijoje.

Nuo 1999 m. 79 iš 89 Rusijos regionų palaiko tiesioginius ekonominius santykius su Baltarusijos įmonėmis.

Baltarusija reikšminga Rusijai ir kaip tranzito koridorius. Per šią valstybę nutiestas dujotiekis ir naftotiekis (už kurių naudojimąsi Baltarusija ima gerokai mažesnį mokestį, nei, tarkim, Ukraina) jungia Rusiją su Lietuva, o tuo pačiu per Klaipėdos uostą atveria ir energetinių resursų eksporto į Vakarus galimybę. Čia svarbus ir palyginti gerai išvystytas Baltarusijos geležinkelių ir kelių tinklas, kuriais rieda apie 80 proc. Rusijos krovinių, gabenamų į Vakarus. Taigi galima teigti, kad Baltarusija išlieka reikšmingu faktoriumi ir Rusijos geoekonominių interesų realizavimo procese.

Pagaliau Baltarusija svarbi Rusijai ir tarptautinės politikos srityje. Ši valstybė, su valdančiuoju A. Lukašenkos režimu priešakyje, yra linkusi remti Rusiją tiek dauguma šios valstybės nacionalinės politikos klausimais, peržengiančiais nacionalinių interesų ribas, tiek užsienio politikos klausimais. Plačiausiai žinomais pavyzdžiais galima įvardinti Baltarusijos formaliąją paramą Rusijai abiejų Čečėnijos karų metu, greičiausiai neatsitiktinai su Rusijos oficialiąja retorika sutapusią neigiamą Baltarusijos poziciją JAV karinių veiksmų Kosove klausimu, nuolat Baltarusijos valdžios atstovų pabrėžiamą neigiamą požiūrį į Europos saugumo užtikrinimą NATO plėtros pagrindu ir kt.

Dėl tokio, neretai betarpiško pritarimo Rusijos vykdomai politikai, Baltarusija yra reikšminga tiek kaip šios valstybės politikos tęsėja, tiek kaip „dar vienas garantuotas balsas“ Rusijai, siekiant priimtino sprendimo regioninio bei supraregioninio lygmens klausimu.

Baltarusijos reikšmės Rusijai kaitos perspektyvos: ar jos galimos?

Taigi, galima teigti, kad glaudžių santykių su Baltarusija palaikymas Rusijai yra akivaizdžiai naudingas, o tam tikrais atvejais – net būtinas.

Šios valstybės kaip strateginio partnerio praradimas Rusijai neišvengiamai reikštų geopolitinės ir geoekonominės galios Vakarų kryptimi silpimą, o tuo pačiu – ir Rusijos svorio tarptautinėje politikoje mažėjimą.

Be to, kaip minėta, Ukrainos siekio stoti į NATO kontekste strateginės Rusijos ir Baltarusijos partnerystės nutraukimas turėtų ir dar vieną neigiamą pasekmę – Rusija prarastų ko gero vienintelius šiuo metu garantuotai turimus „geoekonominius vartus“ į Rytų Europą. Tokį dvišalių santykių padarinį „didžioji“ Baltarusijos kaimynė kažin ar galėtų leisti.

Todėl Baltarusija, su valdančiuoju A. Lukašenkos režimu priešakyje, bent jau artimiausiu metu turėtų išlaikyti vis reikšmingesniu Rusijai tampančio „vakarinio“ šios valstybės geopolitinio forposto statusą. Tuo pačiu sulaukdama tiek tiesioginės, tiek netiesioginės Rusijos (ekonominės, politinės ir kt.) paramos už savo paramą Maskvai. Šios prielaidos įrodymais galima laikyti dar prieš Baltarusijos prezidento rinkimus ėmusį intensyvėti Rusijos-Baltarusijos sąjunginės valstybės kūrimo procesą, Rusijos aktyvų siekį sukurti bendrą dujų eksporto į Vakarus įmonę Baltarusijos bendrovės „Beltransgaz“ pagrindu ir kt.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.