Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  Rytų partnerystė – būti ar nebūti?

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2011 03 04

Rytų partnerystės programos idėją 2008 m. pasiūlė Lenkija ir Švedija. 2009 m. gegužės 7 d. Prahoje vykusiame ES ir rytinių jos kaimynių (išskyrus Rusiją) vadovų susitikime Rytų partnerystės iniciatyva bei jos programa buvo oficialiai patvirtinta ir pavadinta tiesiog Rytų partneryste. Šios partnerystės tikslas – suformuluoti aiškią santykių plėtojimo su rytiniais kaimynais – Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina – strategiją ir sukurti sąlygas, būtinas ekonominei ir iš dalies politinei ES bei šalių partnerių integracijai pagreitinti. ES oficialiai siekia glaudesnio bendradarbiavimo su programos dalyvėmis sudarydama asociacijos susitarimus, sukurdama laisvosios prekybos zonas su kiekviena rytine partnere, įgyvendindama vizų režimo liberalizaciją, stiprindama tarpusavio energetinę priklausomybę, skatindama socialinę sanglaudą ir plėtodama žmogiškuosius kontaktus (detaliau apie Rytų partnerystės turinį: Europos kaimynystės politika, http://www.urm.lt/index.php?-1863521911).

Tačiau realybėje viskas yra ne taip gražu, kaip rašoma oficialiuose dokumentuose. Nuo pat pradžių Europos Sąjunga nebuvo vieninga šios iniciatyvos atžvilgiu. Pavyzdžiui, sumanymas nesukėlė entuziazmo Prancūzijoje ir Italijoje, siekiančiose artimesnių ryšių su Viduržemio jūros valstybėmis. Tai viena iš priežasčių, kodėl iniciatyva nesulaukė didesnio Briuselio dėmesio ir paramos – visų pirma finansinės. Europos Komisijos siūlymu 2010–2013 m. finansinės perspektyvos laikotarpiu rytiniams partneriams per Europos kaimynystės ir partnerystės politikos rėmimo priemones, ES diplomatine kalba vadinamas tiesiog politikos instrumentu, iš viso numatoma skirti 600 mln. eurų. 2009 m. skirtos lėšos – 250 mln. eurų – bus perkeltos į 2010–2013 metus, be to, nuspręsta programos dalyviams rasti dar 350 mln. eurų papildomų lėšų, o tai, daugelio ekspertų nuomone, iš esmės yra tik lašas jūroje, turint omenyje programoje dalyvaujančių valstybių problemas.

Todėl jos į Rytų partnerystę žiūri vis skeptiškiau. Be to, pavyzdžiui, Azerbaidžano užsienio reikalų ministro pavaduotojas Arazas Azimovas pažymėjo, kad Rytų partnerystė yra neadekvatus Kaukazo geopolitinių problemų (suprask – „įšaldytų“ konfliktų) sprendimo instrumentas. Taip pat jis išreiškė nepasitenkinimą tuo, kad programoje į skirtingas šalis žiūrima vienodai (traktavimas „one-size-fits-all“), o tai yra neefektyvu.

Trumpai sakant, nepakankamas finansavimas, geopolitinis neadekvatumas ir supaprastintas požiūris į partnerius faktiškai skandina Rytų partnerystę kaip veiksmingą rytinių ES kaimynų europeizacijos instrumentą. Šioje situacijoje kai kurie ekspertai ir politikai išreiškia viltį, kad 2011-ieji gali tapti proveržio metais, nes Vengrijos ir ypač Lenkijos pirmininkavimas Europos Sąjungoje turėtų suteikti iniciatyvai naują impulsą: pažymėtina, kad Varšuva oficialiai išskiria Rytų partnerystę kaip vieną iš esminių savo pirmininkavimo prioritetų (siūlome papildomai žiūrėti: Agnieszka K. Cianciara, „Eastern Partnership“ – opening a new chapter of Polish Eastern policy and the European Neighbourhood Policy?“, http://isp.org.pl/files/8679201040703671001213792577.pdf).

Tačiau realiai sunku tikėtis, kad viskas akimirksniu pasitaisys. Pirma, tuo metu, kai ES vis dar kovoja su pasauline ekonomine krize, vargu ar pagrindiniai Sąjungos „donorai“ (Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir t. t.) norės gerokai padidinti programos finansavimą naujai ES finansinei perspektyvai (2014–2020 m.). Antra, labai abejotina, kad Rytų partnerystė įgaus reikšmingą geopolitinį turinį. Tie patys donorai (Senoji Europa) visiškai nenori pyktis su Rusija ir veltis į abejotinus geopolitinius žaidimus, o rimtesnis įsikišimas į „įšaldytus“ konfliktus NVS erdvėje reikštų kaip tik tai. Todėl tikėtina, kad Rytų partnerystė ir ateityje liks geopolitiškai neadekvati. Ir tai yra ne vienintelis su Rytų partnerystės programa susijęs probleminis momentas ES santykiuose su Maskva. Kaip minėta, vienas iš iniciatyvos tikslų yra vizų režimo liberalizavimas. Šiandien, kai Rusija atkakliai siekia vizų režimo su ES panaikinimo, ji gali „užsirūstinti“, jeigu pirmenybė bus atiduota ne jai ir aštriai sureaguoti kitose srityse (pavyzdžiui, energetinėje), o to europiečiai nenori (ką jau kalbėti apie tikėtiną Rusijos nepasitenkinimą aktyvesniu Rytų partnerystės valstybių ekonomikų integravimusi į ES rinką bei jų perėjimu prie europinių teisinių ir prekybinių standartų). Trečia, įvairiapusiam skirtingų Rytų partnerystės valstybių traktavimui reikia rimto ekspertinio partnerių pažinimo ir, be to, papildomo finansavimo. Pirmojo reikalavimo posovietinės erdvės atveju Europa nelabai laikosi, antrajam, kaip minėta anksčiau, yra nelabai pasiruošusi.

Pagaliau reikia atsakyti į principinį klausimą: „Ar Rytų partnerystės programa yra rytinių ES kaimynų integracijos į ES instrumentas?“ Kitaip tariant, ar planuodama šią iniciatyvą ES norėjo palengvinti partnerių europinę integraciją? O gal taip ji nusprendė pagauti juos į „amžinos morkos asilui prieš akis“ spąstus, sukurdama jiems nesibaigiančio judėjimo link narystės Europos Sąjungoje iliuziją? Žiūrint realistiškai, antras variantas atrodo labiau įtikinamas. Šiandien ES yra „pavargusi“ nuo plėtros ir per daug užsiėmusi savo vidinėmis problemomis, kad galvotų apie naujų narių priėmimą – ypač tokių probleminių kaip Rytų partnerystės dalyviai (vien Ukraina ko verta!).

Atskirai šioje vietoje reikėtų tarti keletą žodžių apie Baltarusiją. Dabar, kai jos santykiai su ES po laikino atšilimo vėl aštrėja, galima pamanyti, kad Baltarusija bus išbraukta iš Rytų partnerystės programos. Tačiau tokia įvykių eiga mažai tikėtina. Greičiausiai Europos Sąjunga nenorės nutraukti visų įmanomų ryšių su Minsku, nes tai neefektyvu ir nepragmatiška – dėl demokratinio vaizdo užteks politinės bausmės. Galbūt parama Baltarusijai bus minimizuota, bet vietą Rytų partnerystėje ji, ko gero, išsaugos.

Apibendrinant galima spėti, kad Lenkijai, kaip ji (kartu su Lietuva ir kitais Rytų partnerystės plėtojimo šalininkais) benorėtų, greičiausiai nepavyks radikaliai pakeisti Rytų partnerystės „veido“. Tačiau kalbėti apie visišką iniciatyvos žlugimą irgi neverta. Manytina, kad ji gyvuos toliau, bet liks tokia pat „pusinė“ ir ribotai veiksminga, be apčiuopiamos naudos Europos Sąjungai ir jos rytiniams partneriams.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras