Pirmoji straipsnio dalis

Rusijos-JAV santykiai: teorija

„Būtent tada, kai Rusija tik pradeda stotis ant kojų, Vakarai su tuo nesutinka. Amerika yra apsvaigusi nuo savo vienintelės pasaulio supervalstybės statuso. Ji nori primesti savo valią, bet jai reikia atsisakyti tokių intencijų“, – ši citata priklauso Michailui Gorbačiovui. Kaip rašo „Washington Post“, įtampa JAV-Rusijos santykiuose, Maskvos požiūriu, kyla būtent dėl to, kad Amerika negali susitaikyti su faktu, jog Rusija daugiau nėra XX a. dešimto dešimtmečio vergovinis organizmas. Šiai nuomonei faktiškai pritaria Sergejus Rogovas (JAV ir Kanados instituto direktorius), kuris teigia, kad šiandien dauguma privilegijuotųjų visuomenės sluoksnių mano, jog Rusija yra spaudžiama („yra priešų apsuptyje“), ir tai veda prie nacionalistinių apsisaugojimo požiūrių kiekio augimo. Pavyzdžiui, Aleksejus Puškovas (artimas Kremliui užsienio politikos ekspertas) savo laidoje „Post Scriptum“ iškėlė tokias pretenzijas Jungtinėms Valstijoms:                                                    

• parama provakarietiškai ir antirusiškai nusiteikusioms Ukrainai ir Gruzijai, siekiant integruoti jas į NATO;

• rusiško plano dėl Padnestrės konflikto sureguliavimo sužlugdymas;

• trukdymas Rusijai įstoti į Pasaulio Prekybos Organizaciją.

Šiame kontekste Rusija leidžia suprasti Jungtinėms Valstijoms, kad šiandien, kai ji jaučia žemę po kojomis (ir dėl naftos pinigų lietaus), ji yra pasiruošusi nulinės sumos žaidimui – jeigu Jūs spaudžiate mus postsovietinėje erdvėje, mes paspausime Jūsų skaudžius taškus. Tad nenuostabu, kad Rusija pradėjo flirtuoti su JAMAS (Artimuosius Rytus JAV tradiciškai laiko „savo“ regionu ir labai jautriai reaguoja į kitų šalių kišimąsi į šio regiono reikalus), stojo Irano pusėn nesutarimuose su JAV, parėmė Islamą Karimovą Uzbekistane bei Aleksandrą Lukašenką Baltarusijoje ir etc.

Kaip teigia Rusijos Valstybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto direktoriaus pavaduotoja, nacionalistinės frakcijos „Rodina“ narė, Natalija Naročinskaja, „Yra pasaulyje taškų, kur mes galim nusileisti, bet yra tokie taškai, kur svarbu to nedaryti“. Esminis toks „neparduodamas“ taškas yra Ukraina, kurios įstojimas į NATO uždėtų kryžių ant Rusijos supervalstybiškumo svajonių. Dar yra taškai, dėl kurių rusai pasiruošę bendradarbiauti su JAV, bet tik be jokio diktato iš Vašingtono pusės, t.y. lygiomis teisėmis (pavyzdžiui, Šiaurės Korėja ar Iranas)  

Apibendrinant, galima pateikti žinomo Rusijos geopolitiko Aleksandro Dugino nuomonę: „Sėkmingiausia Rusijos užsienio politikos kryptis yra rytinė. Su Vakarais pas mus viskas gaunasi blogiau, negu su Rytais. Žinoma, ir su Europa mes norime kurti pozityvinio pobūdžio santykius, bet Europos kelyje mes turime daugiau kliūčių. Mes norėtume draugauti ir su Amerika, bet mūsų santykiuose toliau veikia nulinės sumos žaidimo principas: jeigu mes prarandame – jie gauna, ir atvirkščiai“.    

Išvados

Ilgą laiką V. Putinas vykdė savo kryptingą politiką nepastebimai, ir viso pasaulio analitikams buvo sunku perprasti tai, ką jis norėtų pasiekti ir kaip jis ruošiasi tai padaryti.

Galiausiai kaip ir pavyko nustatyti, kad V. Putinas nori sugrąžinti Rusijai supervalstybės (galbūt net imperijos) statusą, tačiau vis dar aršiai diskutuojama dėl klausimo, su kuo jis ruošiasi artimai, strategiškai draugauti, siekdamas šio savo tikslo – su Rytais (Kinija) ar Vakarais (ES ir/ar JAV). Atrodo, atėjo laikas suprasti, kad, kaip rašo Andrew C. Kuchinsas iš „Carnegie Endowment“, Rusijos politika nėra nei provakarietiška, nei prorytietiška. Ji yra prorusiška. V. Putinas yra pasiruošęs draugauti su visais ir kartu išlikti nepriklausomas (panašu į amerikiečių principą – misija apsprendžia partnerius, o ne partneriai misiją).

Tikėtina, kad Rusija turi šansų sėkmingai žaisti tokį žaidimą. To paties Andrew C. Kuchinso teigimu, Rusija, panašiai kaip ir Kinija, ateityje „ [...] liks viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, vykdančių nepriklausomą užsienio politiką. Maskva vaidins svarbų vaidmenį keliuose reikšminguose regionuose – Europoje, Šiaurės-Rytų Azijoje ir Didžiuosiuose Artimuosiuose Rytuose. Be to, dėka savo turimo potencialo atskirose srityse, Rusija galės tam tikrų klausimų sprendimo procese dalyvauti kaip pasaulio galybė – pavyzdžiui, energetinių resursų eksportas, masinio naikinimo ginklų platinimo problema, veto teisės naudojimas JTO Saugumo taryboje. Rusija vykdys multikryptingą užsienio politiką, kurios tikslas bus nacionalinių interesų garantavimas ir multipoliarinio pasaulio kūrimas [bent jau vidutiniuoju laikotarpiu – Vadimo Volovojaus pastaba]“.

Kalbant apie Rusijos-JAV santykius, tai tam, kad Amerika turėtų Rusijos pavidalu efektyvų sąjungininką (apie strateginę šalių partnerystę vargu ar galima kalbėti dėl fundamentalaus vertybinio skirtumo), ji, Maskvos požiūriu, turi atsisakyti Rusijos kaip regioninės valstybės vizijos ir traktuoti ją kaip lygiavertį globalų partnerį

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.