Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Nacionalizmo užtaisas Rusijoje (6)

Viktoras Denisenko
2011 03 21

Rašant apie Rusiją, nacionalizmas tampa viena „prakeiktųjų“ temų – temų, prie kurių nuolatos tenka grįžti. Jau ne vienus metus aš pats kartkartėmis nagrinėju šį reiškinį, todėl pradėsiu straipsnį nuo bendrų pastebėjimų, kuriuos vėliau detalizuosiu. Šiandien agresyvus rusiškas nacionalizmas tapo rimtu galvos skausmu Rusijos valdžiai. Naujausiųjų laikų nacionalizmo Rusijoje renesansas prasidėjo maždaug prieš dešimt metų, kai į valdžią atėjęs Vladimiras Putinas, kurdamas savo „valdžios vertikalę“, iš dalies pasinaudojo nacionalistine retorika (nors ne tik ja). Tai lėmė gana palankų ir atlaidų požiūrį į smulkias nacionalizmo apraiškas buitiniame lygmenyje. Tačiau kaip tik šis atlaidus požiūris leido nacionalistų grupuotėms pajusti sąlyginį nebaudžiamumą, o tai sukūrė terpę kraštutinei jų radikalizacijai.

Įžūlus radikalizmas

Šiandien jau pačioje Rusijoje su nerimu kalbama apie bauginančią išpuolių, turinčių nacionalistinį atspalvį, statistiką. Nacionalistinės grupuotės, pajutusios tam tikrą valdžios ir jėgos struktūrų palankumą (ilgą laiką išpuolius prieš kitataučius buvo įprasta fiksuoti ne kaip nacionalistinius, o kaip paprastą chuliganizmą), labai suįžūlėjo. Kaip neseniai pasirodžiusiame interviu pabrėžė Maskvos žmogaus teisių biuro direktorius Aleksandras Brodas, radikalių nacionalistų nusikaltimai tampa vis demonstratyvesni [http://www.niros.ru/news/17472.html]. Jis taip pat teigia, kad kiekvienais metais tokių nusikaltimų skaičius didėja 10–15 procentų.

Informacinis analitinis centras „Sova“ nuo 2004 m. kiekvieną mėnesį vykdo ksenofobinių išpuolių, ypač susijusių su etniniu ir religiniu nepakantumu, monitoringą. Preliminariais duomenis, per pirmą šių metų mėnesį Rusijoje nuo nacionalistų išpuolių nukentėjo mažiausiai 45 žmonės. Keturi iš jų buvo nužudyti. Tarp miestų, kuriose buvo vykdomi išpuoliai, minimi Maskva, Sankt Peterburgas, Voronežas, Samara [http://www.sova-center.ru/racism-xenophobia/publications/2011/02/d20874/].

A. Brodas pabrėžia, kad šiandien Rusijoje apie 55 proc. šalies gyventojų yra linkę į ksenofobiją, o 5 proc. teigia esantys pasiryžę imtis radikalių smurtinių veiksmų prieš atvykėlius (pirmiausia prieš ekonominius migrantus – vadinamuosius gastarbeiterius).

Apie stiprėjantį radikalaus nacionalizmo pavojų Rusijoje verčia kalbėti ir garsūs įvykiai Maniežo aikštėje Maskvoje 2010 m. gruodžio 11 dieną. Tada į aikštę suplūdo kelių tūkstančių nacionalistiškai angažuotų jaunuolių minia. Jėgos struktūros, įpratusios vaikyti iš negausių mitingų taikius liberalus, nebuvo pasiruošusios tokiam agresyviai nusiteikusių radikalų antplūdžiui. Minia skandavo nacionalistinius šūkius, ragino susidoroti su kaukaziečiais (masinės akcijos priežastimi tapo vieno futbolo aistruolio žūtis per konfliktą su išeiviais iš Kaukazo). Nebuvo išvengta ir susirėmimų su milicija. Įvykiai Maniežo aikštėje dar kartą patvirtino, kad rusiškas nacionalizmas nėra amorfinis ar įsivaizduojamas. Jis tapo rimta Rusijos visuomenės liga, kurios simptomai darosi vis akivaizdesni.

Rusiški nacionalistiniai mitai

Masinio nacionalizmo ištakų reikėtų ieškoti Rusijos istorinėje ir politinėje mitologijoje. Galima fiksuoti kelias jo šaknis, pradedant XIX a. rusų inteligentų – vadinamųjų slavofilų (славянофилы) ir vakariečių (западники) – ginčais ir baigiant dirbtine tautų draugyste sovietmečiu. Istoriniai ir politiniai mitai yra labai gajūs. Be to, kartais aptinkama ir vienas kitam prieštaraujančių mitų sąveikų.

Rusų visuomenę nuo seno ir iki mūsų dienų veikia keli mitologizuoto pobūdžio įsitikinimai. Vienas jų – kad rusų tauta yra savo valstybėje engiama kitataučių, dėl kurių ir kyla visos šalies bėdos. Šiuo mitologiniu požiūriu, 1917 m. revoliuciją organizavo „žydai kartu su raudonaisiais šauliais – latviais“. Remiantis tokia mitologija taip pat labai patogu prisiminti, kad Stalinas buvo kilęs iš Gruzijos ir tikrasis jo vardas Josifas Džiugašvilis. „Rusų tautos engimo“ konceptas gajus iki mūsų dienų: kaip teigia centro „Sova“ ekspertas profesorius Aleksandras Verchovskis (čia ir toliau cituojamas A. Verchovskio straipsnis «Русское националистическое движение: 20 лет после Перестройки» iš Eurasian Review, vol. 3, 2010), „nuomonę, kad rusai Rusijoje yra diskriminuojami ir skriaudžiami, visiškai ar iš dalies 2006 m. palaikė 33 proc. piliečių, 2007 m. – 30 proc., o 2009 m. jau 43 procentai“.

Kitas labai stiprus mitas – apie „ypatingą Rusijos ir rusų tautos kelią bei misiją“. Nors šis mitas gimė XIX a., jo puoselėjimui daug dėmesio skyrė jau minėti slavofilai, pratęsimą ir palaikymą jis rado ir sovietmečiu. Įdomu, kad kaip vieną iš šio mito elementų galima paminėti to paties J. Stalino tostą, kurį jis pasakė 1945 m. birželio 24 d. Kremliuje Pergalės parado dalyvių garbei. Štai pirmieji šio tosto žodžiai: „Aš norėčiau pakelti tostą už sovietinės liaudies sveikatą ir pirmiausia už rusų liaudies sveikatą. Geriu už rusų liaudies sveikatą dėl to, kad ji yra labiausiai nusipelniusi nacija iš visų Sovietų Sąjungos nacijų.“

Šiandien „ypatingojo kelio“ koncepciją palaiko vadinamieji eurazijiečiai. Tiesa, jie labiau veikia ideologinėje ir filosofinėje plotmėje – vargu ar juos būtų galima tiesiogiai susieti su nacionalistinėmis grupuotėmis, puldinėjančiomis kitataučius gatvėse. Vienas ryškiausių eurazijietiškumo ideologų yra filosofas Aleksandras Duginas, svajojantis apie naująją Eurazijos imperiją, kurios branduoliu taptų, žinoma, Rusija.

Naujųjų laikų nacionalizmas

Apžvelgdamas pastarųjų dviejų dešimtmečių Rusijos nacionalizmo raidą profesorius A. Verchovskis pabrėžia, kad šiandieniniai aktyvūs Rusijos nacionalistai yra netapatūs tiems nacionalistams, kurie atsirado šalyje po Sovietų Sąjungos žlugimo. Pasak jo, praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje atgijo dvi pagrindinės rusiško nacionalizmo formos. Viena jų sėkmingai sujungė etninį rusišką mitą su sovietiniu, stalininiu mitu. A. Verchovskio tvirtinimu, šios jėgos „vertino realų rusiškąjį komunizmą kaip „rusų dvasios“ emanaciją, o ne kaip importuotą iš Vakarų ideologiją“. Tokios nacionalistinės sąmonės atspindį iš dalies galima pastebėti ir oficialioje šiandieninėje Rusijos ideologijoje.

Kitos rusiško nacionalizmo formos šaknys siekia carinės Rusijos „Juodosios šimtinės“ («Чёрная сотня»; nacionalistinis judėjimas, gimęs 1905 m., iš esmės politiškai besiremiantis Stačiatikių bažnyčios ideologija) tradicijas. Pasak A. Verchovskio, ši atgimusi nacionalizmo atmaina buvo ne tokia gyvybinga kaip pirma paminėtoji.

Savotišką piką atgijęs rusiškas nacionalizmas pasiekė 1993–1995 m., kai naudotis nacionalistine retorika nevengė ir kai kurios politinės jėgos (pavyzdžiui, Vladimiro Žirinovskio Liberalų demokratų partija). Tais metais politiniame ir visuomeniniame Rusijos horizonte „sužibėjo“ ir Aleksandro Barkašovo sukarinta radikali organizacija „Rusų nacionalinė vienybė“ («Русское национальное единство»). Tačiau vėliau nacionalistų populiarumas smuko, antroje XX a. dešimto dešimtmečio pusėje nacionalistai atsidūrė ten, kur jiems ir vieta – visuomenės paraštėse.

Naują, dabar Rusiją kamuojančią nacionalizmo bangą vertėtų sieti su V. Putino atėjimu į valdžią. Kaip jau rašiau, tuometinis šalies vadovas iš dalies pasiskolino nacionalistų retoriką – tai jam, pavyzdžiui, pravertė sankcionuojant Antrąjį Čečėnijos karą.

Reikia atsižvelgti ir į tai, kad Putino-Medvedevo laikotarpio nacionalizmas jau yra kitoks. A. Verchovskio teigimu, nuo 2000 m. Rusijoje pradėjo stiprėti vakarietiško pavyzdžio nacionalistiniai skustagalvių (skinheads) judėjimai. Ekonominis Rusijos pakilimas tapo jiems gera terpe – į Rusiją, ieškodami galimybės užsidirbti, plūstelėjo migrantai iš buvusių sovietinių Centrinės Azijos respublikų. Šiandien Rusijoje paplitęs nacionalizmas nesiremia kokia nors filosofine koncepcija ar ideologija, o yra tiesiog agresyvaus rasistinio pobūdžio. Jo ištakos yra tokios pat kaip panašių judėjimų Vakaruose ir remiasi įsitikinimu, kad „svetimtaučiai“, atvažiavę į šalį, „užėmė mūsų darbo vietas, pasiėmė mūsų pinigus“ etc. Tokio pobūdžio įsitikinimai lengvai patraukia sunkiai savo vietą gyvenime randantį jaunimą, daugiausia – iš žemesnių socialinių visuomenės sluoksnių.

Žaidimas su ugnimi

Šiandien Rusijoje bandoma aktyviau kovoti su radikaliuoju nacionalizmu, negu tai buvo daroma prieš penkerius metus. Sunku nustatyti tikslią ribą, tačiau maždaug nuo 2007 m. Kremlius suprato, kad jau nebeįmanoma užmerkti akių į didėjantį nacionalistų įžūlumą. Nuo 2006–2007 m. vis daugiau išpuolių prieš kitataučius pasibaigdavo jų mirtimi, o nacionalistų grupuotės pradėjo atvirai puikuotis savo „žygdarbiais“ internete. Ko gero, svarbiausias klausimas – ar nebuvo praleistas momentas, kai stiprėjančią nacionalizmo bangą dar buvo galima pažaboti? Maniežo aikštės įvykiuose galima įžvelgti tam tikrą dėsningumą, nors patys įvykiai ir tapo nemalonia staigmena ne tik Rusijos valdžiai, bet ir visuomenei.

Valdžia žaidė su nacionalistais, nuolaidžiavo jiems ne vienus metus. Tokia strategija turėjo keletą aspektų. Vienas jų – ideologinis. Nacionalizmo problema kartais buvo ignoruojama sąmoningai, nes „šalyje, nugalėjusioje Didžiajame Tėvynės kare fašistinę Vokietiją“, nacionalizmo neva nėra ir negali būti (atėjus į valdžią V. Putinui, Pergalės diena tapo svarbiausia politine ir ideologine švente).

Tokis žaidimas turėjo ir pragmatinį aspektą: valdantysis režimas siekė užsitikrinti visuomenės palaikymą. Galiausiai, kaip buvo minėta, Rusijoje ksenofobiškas ir nacionalistines idėjas vienaip ar kitaip palaiko apie 55 proc. šalies gyventojų. Pasak A. Verchovskio, nustatyta, kad šis procentas yra gana stabilus ir nekintantis. Valdžiai tai buvo papildomas argumentas suteikti savo retorikai tam tikrą nacionalistinį atspalvį.

Bet kuriuo atveju žaidimas nacionalistinėmis nuotaikomis buvo žaidimas su ugnimi. Nuolat didėjantis Rusijoje užpuolamų ir nužudomų kitataučių skaičius yra vienas iš baisių šio žaidimo padarinių. Koks bus galutinis jo rezultatas – nežinia. Belieka tikėtis, kad nacionalistai vis dėlto šio žaidimo nelaimės.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 6)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras