Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Mokykla kaip geopolitikos objektas: ar mums vertinga Latvijos patirtis?

Viktoras Denisenko
2011 04 27

Įtampa ir nepasitenkinimo jausmas tarp Lenkijos ir Lietuvos vis auga. Po neišspręsto vardų ir pavardžių rašybos klausimo bei skandalo dėl dvikalbių lentelių Šalčininkų rajone dar vienu dvišalių santykių dirgikliu tapo kovo mėnesio viduryje priimtas naujasis Švietimo įstatymas, praplečiantis lietuvių kalbos vaidmenį tautinių mažumų mokyklose. Šį įstatymą savo pasisakymams noriai naudoja ir tautinių mažumų interesams atstovaujantys vietiniai politikai, ir Lenkijos politikos veikėjai.

Pagal naująjį Švietimo įstatymą, įsigaliosiantį nuo liepos mėnesio, tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalba turi būti vedamos pamokos, susijusios su Lietuvos geografija ir istorija, bei pilietiškumo pagrindai. Anksčiau tokio tipo mokyklose lietuviškai vyko tik pačios lietuvių kalbos pamokos.

Naujojo Švietimo įstatymo rengėjai ir šalininkai tvirtina, kad pokyčiai turėtų padėti jaunajai tautinių mažumų atstovų kartai sėkmingiau integruotis į Lietuvos visuomenę, pagerinti kalbos žinias ir įgyti daugiau konkurencinio potencialo stojant į aukštąsias mokyklas ir įsitvirtinant darbo rinkoje. Įstatyme numatytų permainų priešininkai teigia, kad už gražių formuluočių slypi siekis priverstinai asimiliuoti jaunąją kartą, sužlugdyti tautinių mažumų mokyklos idėją.

Lietuvos situacija nėra unikali. Ieškant panašios konfrontacijos pavyzdžių nereikia keliauti toli – šiuo aspektu mums gali būti įdomi kaimyninės Latvijos patirtis. Joje vykstanti tautinių mažumų mokyklų (daugiausia rusų) reforma irgi yra sulaukusi kai kurių vietinių politikų, atstovaujančių rusų bendruomenei, pasipiktinimo ir audringos Maskvos reakcijos.

Dvikalbio mokymo tautinių mažumų mokyklose idėja Latvijoje puoselėjama nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio vidurio. Dar 1995 m. buvo priimtos Latvijos švietimo įstatymo pataisos: pagal jas tautinių mažumų mokyklose 1–9 klasėse valstybine latvių kalba turi būti dėstomi du dalykai, o 10–12 klasėse – trys. Tačiau daugiausia nesutarimų sukėlė vadinamoji 2004 metų reforma, pagal kurią tautinių mažumų mokyklose nuo 10 klasės 60 proc. dalykų turi būti mokoma latvių kalba ir tik 40 proc. tautinės mažumos kalba. Argumentas įvedant tokią proporciją buvo panašus į tą, kuris šiandien pateikiamas ir Lietuvoje – didinti tautinių mažumų mokyklų abiturientų konkurencingumą.

2004 metų reforma sulaukė aršaus vietinės rusakalbių Latvijos piliečių (ir nepiliečių) bendruomenės pasipriešinimo. Mokyklos klausimu kaip korta politiniame žaidime pirmiausia pasinaudojo politinis judėjimas „ZaPČEL“ (ЗаПЧЕЛ – За права человека в единой Латвии), talkinant jo aktyvistams buvo organizuojamos gausios protesto akcijos. Buvo iškeltas pasipriešinimo reformai šūkis: „Rusų mokyklos – mūsų Stalingradas“ (prisimenant Antrojo pasaulinio karo garsųjį Stalingrado mūšį). Be to, reformos priešininkai daug kalbėjo apie „prievartinę asimiliaciją“ ir reformos iniciatorių siekį sulaužyti „rusų kultūros stuburą“ Latvijoje.

Rusų mokyklos likimo klausimas buvo naudojamas ir Rusijos geopolitiniuose žaidimuose. Maskvai tai buvo geras pretekstas stiprinti savo kalbas apie tai, kad Latvijoje pažeidinėjamos žmogaus teisės, kad tai – „fašistinė valstybė“ ir pan. Tokia reakcija nekelia nuostabos, nes mokykla gali būti reikšmingas geopolitinis veiksnys. Pavyzdžiui, Rusija taip ir žiūri į rusakalbes mokyklas buvusiose sovietinėse respublikose. Jos yra dalis vadinamojo „Rusų pasaulio“ (Русский мир) koncepto, pagal kurį visi tie, kam rusų kalba ir kultūra yra gimtoji, sudaro vieningą geopolitinį tinklą, plytintį toli už Rusijos ribų. Šis tinklas gali ir turi tapti Maskvos idėjų, interesų ir įtakos laidininku (nors sunku pasakyti, kiek ši idėja iš tikrųjų gali būti veiksminga).

Beje, Latvijoje įvykdyta reforma iš tiesų nėra vienareikšmė. Jos priešininkai, be propagandinio pobūdžio pareiškimų, turi ir kelis rimtus argumentus. Aršūs reformos oponentai Valerijus Buchvalovas ir Jakovas Plineris savo veikale „Tautinių mažumų mokyklų reforma Latvijoje: analizė, įvertinimas, perspektyvos“ (Бухвалов, Валерий, Плинер, Яков. Реформа школ нацменьшинств в Латвии: анализ, оценка, перспективы. Рига, 2008) nurodo, kad dabar, kai 60 proc. pamokų vyksta latvių kalba, tautinių mažumų mokyklų mokiniams gerokai yra padidėjęs mokymosi krūvis, jie ilgiau užtrunka ruošdami namų darbus. Be to, nemaža dalis mokinių sunkiau įsisavina žinias svetima kalba, ne visi gali suprasti pamokos medžiagą. V. Buchvalovas ir J. Plineris tvirtina, jog egzaminų baigus 9 klasę rezultatai rodo, kad faktiškai pusė visų rusakalbių mokyklų mokinių nepakankamai gerai moka latvių kalbą.

Įdomu tai, kad net reformos priešininkai priversti konstatuoti, kad latvių kalbos mokėjimo problema tarp tautinių mažumų mokyklų mokinių egzistuoja. Žinoma, Latvija pasirinko gana radikalų šios problemos sprendimo būdą, padidinusi nuo 10 klasės latvių kalbos dalį mokymosi procese iki 60 procentų. Tačiau kad ir ką besakytų „2004 metų reformos“ oponentai Latvijoje ir Rusijoje, naujausi visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad patys tautinių mažumų mokyklų mokiniai žiūri į įvykusias permainas vis palankiau. Antai 2004 m. mokinių, norinčių mokytis dviem kalbomis, buvo mažiau negu pusė, o 2010 m. už dvikalbystę mokykloje pasisakė 58 proc. apklaustųjų. Didėja ir palaikančiųjų reformą procentas: 2004 m. reformą palaikė tik 15 proc. tautinių mažumų mokyklų mokinių, o 2010 m. palankiai apie ją pasisakė jau 35 procentai. [http://rus.delfi.lv/archive/print.php?id=36865757].

Be to, reforma nesugadino Latvijos ir Rusijos santykių galutinai. Šiandien Rygos ir Maskvos bendravimas vyksta gana konstruktyviai, tai patvirtina ir praėjusių metų gruodžio mėnesį vykęs Latvijos prezidento Valdžio Zatlero vizitas į Maskvą. Tai rodo, kad priekaištai dėl rusų mokyklos likimo savaime nebuvo pagrindinis ginčo tarp Rygos ir Maskvos objektas, o tik pagalbinis retorinis argumentas platesnio masto politiniuose nesutarimuose.

Panašią vietą „mokyklos problema“ užima ir Lietuvos nesutarimuose su Lenkija. Mūsų naujojo Švietimo įstatymo nuostatos dėl tautinių mažumų mokyklos yra kur kas švelnesnės nei Latvijoje, nes, pasikartosiu, kalbama tik apie nedidelio masto lietuvių kalbos vaidmens išplėtimą. Be to, Lietuva ir Lenkija geopolitiškai yra vienoje barikadų pusėje – esame Europos Sąjungos ir NATO nariai. Tačiau subjurusių dvišalių santykių kontekste kiekvienas menkniekis gali sukelti audrą, ką jau kalbėti apie „mokyklos klausimą“, kuris iš esmės yra jautrus.

Šiandien Lietuvoje tautinių mažumų švietimo klausimas yra parankus politiniams dividendams pelnyti – tuo noriai naudojasi ir vietinės politinės jėgos (pavyzdžiui, partija Lietuvos lenkų rinkimų akcija), ir politikai Lenkijoje, tačiau čia galime užčiuopti ir Lietuvos kaltės. Pastaruoju metu į tautinių mažumų problemas pradėta žiūrėti pro pirštus arba tiesiog nuspręsta, kad panašaus pobūdžio problemų nebeliko. Buvo panaikintas Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas – diduma jo funkcijų atiteko Kultūros ministerijai. Ilgą laiką tautinių mažumų reikalus reguliavo dar sovietmečiu priimtas ir 1991 m. pataisytas Tautinių mažumų įstatymas, tačiau 2010 m. sausio 1 d. jis neteko galios, o naujo tokio pobūdžio įstatymo neatsirado iki šiol.

Nepakankamai Lietuvoje rūpinamasi ir tautinių mažumų informavimo politika. Dar 2007 m. Lietuvos televizija panaikino žinių laidą rusų kalba, taip pat sumažėjo bendras tautinėms mažumoms skirtų laidų skaičius, jos rodomos nepatogiu laiku. Tačiau ši niša nelieka tuščia, ją užpildo lenkų ir rusų kalbomis Lietuvoje leidžiama spauda bei kitų šalių (kitų įtakos zonų) žiniasklaidos produkcija. Lietuvoje tai pirmiausia PBK televizija (ПБК – Первый Балтийский Канал), kuri rimtai galynėjasi dėl populiarumo su Lietuvos nacionaliniu transliuotoju ir komerciniais televizijos kanalais [The „Humanitarian Dimension“ of Russian Foreign Policy Toward Georgia, Moldova, Ukraine, and the Baltic States. Riga 2009, p. 207–209]. Tai reiškia, kad tautinės mažumos ir jų problemos Lietuvoje gali lengvai tapti kitų šalių įtakos ir manipuliavimo objektu bei naujų nesutarimų tarp Lietuvos ir kitų šalių šaltiniu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras