Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  JAV-Rusijos santykiai: požiūris iš Vašingtono (I dalis)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 04 10

Visi prisimena garsiąją Dž. Bušo frazę apie tai, kaip jis pažvelgė į akis V. Putinui ir suprato, kad juo galima pasitikėti. Galbūt, dabartinis JAV prezidentas ir toliau taip galvoja, tačiau tam tikri jo administracijos atstovai ir tam tikri akademiniai bei politiniai Amerikos sluoksniai daugiau nėra nusiteikę Rusijos atžvilgiu taip optimistiškai.

Galima prisiminti, kad iki rugsėjo 11-osios JAV–Rusijos santykiai buvo pakankamai įtempti. V. Putinas buvo pasiryžęs griežtai laikytis J. Primakovo (buvusio Rusijos Federacijos žvalgybos vadovo, užsienio reikalų ministro ir ministro pirmininko) kurso sukurti atsvarą Amerikos hegemonijai pasaulyje (būtent Primakovas iškėlė trikampio Maskva-Pekinas-Delis idėją). Po rugsėjo 11-osios V. Putinas vienas iš pirmųjų pareiškė paramą Jungtinėms Valstijoms, neprieštaravo  JAV steigiant karines bazes Uzbekistane bei Kirgizijoje ir tapo "patikimu" partneriu kovoje su terorizmu. Jis diplomatiškai įjungė ,,žalią šviesą" griežtiems Maskvos veiksmams Čečėnijoje.  Dar daugiau, Dž. Bušo valdymo metu Rusija įgijo didesnį svorį "Didžiajame aštuonete", kuriam šiuo metu ruošiasi pirmininkauti. Net karas Irake, kada Maskva kartu su Paryžiumi ir Berlynu pareiškė nepritarimą operacijai, Vašingtono požiūrio į santykius su ja nepakeitė. K.Rais (dabartinė JAV Valstybės sekretorė) tada pareiškė: "Prancūziją reikia nubausti, Vokietiją – ignoruoti, Rusijai – atleisti."

Šiuo metu klostosi tokia situacija, kada Rusija vis dažniau ir vis ryžtingiau imasi vidinių ir tarptautinių žingsnių, kurie yra arba potencialiai priešiški demokratinėms vertybėms (pavyzdžiui, kontraversiško Nevyriausybinių organizacijų įstatymo priėmimas), arba – pačios Amerikos interesams (pavyzdžiui, HAMAS lyderių pakvietimas į Maskvą, prieštaravimas Irano dosje perdavimui į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, Uzbekistano skatinimas išvaryti JAV karo bazę ir kt.). Šiame kontekste kyla mažiausiai du klausimai: kodėl Amerika toleruoja tokią Rusijos politiką, o kartais net skatina ją savo neveiksnumu, ir kiek ilgai tai gali tęstis? Kita vertus, kodėl JAV turėtų keisti savo, jeigu galima taip pasakyti, pozityvų požiūrį į Rusiją, galbūt bendradarbiavimo su Maskva nauda yra didesnė už patiriamus politinius ar ekonominius nuostolius?

Abejonių pastaruoju teiginiu galima rasti tiek autoritetinguose JAV spaudos leidiniuose, tiek Amerikos akademiniuose sluoksniuose.  

JAV politikos Rusijos atžvilgiu kritika

Straipsnio, kuris neseniai pasirodė JAV dienraštyje "The Washington Post", autorius Fredas Chayattas atvirai kritikuoja dabartinę Dž. Bušo politiką Rusijos atžvilgiu. "Jeigu demokratijos skleidimas yra pagrindinis prezidento Bušo tikslas, - rašo jis, - tai Rusija – jo pagrindinė nesėkmė siekiant šio tikslo... Nei viena šalis, esant Bušui Baltuosiuose rūmuose, taip toli ir taip ryžtingai nenutolo nuo atvirumo link autoritarizmo, kaip Rusija. Tačiau mes negirdime net kritikos užuominų iš Bušo pusės." Kaip toliau pažymi straipsnio autorius, jeigu JAV prezidentas galvoja, jog demokratija Rusijoje yra ne tokia svarbi kaip demokratija Artimuosiuose Rytuose, ar kad svarbiau turėti Rusiją kaip kovos su terorizmu partnerę, negu gadinti su ja santykius, tai jis klysta.

F. Chayattas pateikia tris priežastis, kodėl Vašingtonas turėtų sugriežtinti savo liniją santykiuose su Maskva. Pirma, Rusija pati yra kovos su terorizmu frontas. Jos griežta politika Čečėnijoje ir parama tokiems Centrinės Azijos diktatoriams, kaip Islamas Karimovas Uzbekistane, skatina bendrą musulmonų radikalizaciją, o tai reiškia islamišką terorizmą, su kuriuo JAV bando aktyviai kovoti. Tokiu būdu išeina, jog Amerika nuolankiai žiūri ir tikisi paramos iš tos valstybės, kuri tik apsunkina problemos sprendimą. Antra, Rusija iš principo negali būti JAV strateginiu partneriu, kadangi valstybių vertybės fundamentaliai skiriasi. Trečia (ir tai, straipsnio autoriaus nuomone, turbūt labiausiai kenkia JAV globalinės demokratizacijos strategijai), Rusija rodo blogą pavyzdį. Kitaip tariant, už demokratiją pasaulyje kovojančiai Amerikai reikėtų susimąstyti, kaip ji atrodo, draugaudama su autoritariniu režimu (kam demokratizuotis, jeigu su tavimi ir taip draugauja).  

F. Chayatto išsakyti argumentai neatrodo pakankamai rimti ir praktiškai pagrįsti tam, kad JAV vadovybė staiga kardinaliai pakeistų savo požiūrį į Rusiją. Pirma, negalima paneigti akivaizdaus fakto, kad Rusija (ar jos statytiniai) ne itin paiso žmogaus teisių Čečėnijoje ir naudoja kovos su terorizmu lozungą savo tikslų siekimui, tačiau negalima visiškai neigti ir to fakto, kad Rusija savo veiksmais Čečėnijoje vis tik prisideda prie kovos su tarptautiniu terorizmu, kurio šaknų, pačių amerikiečių nuomone, ten galima rasti. Šioje situacijoje Amerikai turbūt nereikėtų tiesiogiai sieti savo bendro požiūrio į Rusija su Čečėnijos problema, bet ji turėtų nevengti atvirai priminti rusams, jeigu jie laiko save JAV partneriais, apie jų taikomų metodų neadekvatumą tam tikrais atvejais. Antra, galbūt apskritai nereikėtų kalbėti apie strateginę JAV partnerystę su Rusija, kelti būtent tokį klausimą. Taip, Vakarų pasaulio ir Rusijos vertybės yra pakankamai skirtingos, tačiau pragmatiškam bendradarbiavimui atskirose srityse nebūtina visiška vertybių koreliacija. Pagaliau, diktatūra Pakistane ir Saudo Arabijos vahabistinė ideologija (na labai jau negeras pavyzdys Artimųjų Rytų valstybėms kelio į demokratiją pasirinkimo prasme) netrukdo JAV turėti su tomis valstybėmis glaudžius strateginius santykius.

Kaip rimtesnę studiją čia aptariamo klausimo kontekste, turbūt, reikėtų vertinti labai įtakingos JAV organizacijos, turinčios patariamąjį balsą Valstybės departamente ir Kongrese - Užsienio reikalų tarybos (URT) - ekspertų 2006 metais paruoštą dokumentą "Klaidingas Rusijos kelias: ką gali ir turėtų daryti Jungtinės Valstijos" (Russia’s Wrong Direction: What the United States Can and Should Do).

Studijos autoriai konstatuoja, kad praėjus 15 metų po Sovietų  Sąjungos žlugimo "JAV-Rusijos santykiai plėtojasi ryškiai klaidinga linkme... Nesutarimų vis daugiau už klausimus, kuriais pozicijos sutampa. Strateginės partnerystės idėja daugiau nebeatrodo reali." Tuo pat metu, jų nuomone, "gyvybiškai svarbu turėti Rusiją kaip sąjungininkę sprendžiant visą eilę problemų, tokių kaip ŽIV/AIDS, energetika, Iranas, masinio naikinimo ginklų patekimas į teroristų rankas" .

Toliau savo ataskaitoje URT ekspertai išskiria problemines JAV-Rusijos santykių sritis ir duoda patarimus, kaip Amerikos vadovai turėtų elgtis šioje situacijoje. Pagrindinės sferos, keliančios nerimą, jų manymu, yra šios:

·  Demokratijos varžymas. Rusija vystosi autoritarinio valdymo link. Jos politiniai institutai tampa korumpuoti ir nestabilūs, tai kenkia pilnaverčiam šalių bendradarbiavimui įvairiose srityse.

·  Energetiniai resursai. "Rusija naudoja energetinių išteklių eksportą kaip užsienio politikos įrankį: kišimasis į Ukrainos reikalus, spaudimas jos užsienio politikai, energijos šaltinių eksporto į kitas Europos šalis ribojimas. Rusijos energetinio sektoriaus kontrolės sugrąžinimas į valstybės rankas didina riziką, kad šis ginklas bus naudojamas vėl ir vėl" .  

·  Kova su terorizmu. Tai, kad Rusija aktyviai stengiasi apriboti JAV ir NATO galimybes pasinaudoti Centrinės Azijos karinėmis bazėmis, rodo, jog ji tolsta nuo koncepcijos "sėkmė Afganistane yra bendras interesas".

·  Rusija kaip "Didžiojo aštuoneto" pirmininkė. Šalis, kuri parėmė balsavimo klastojimus kaimyninėje šalyje (turima omenyje Ukraina, bet dabar tą patį galima sakyti ir apie Baltarusiją), o po to nubaudė ją už neteisingą balsavimą, nutraukdama jai dujų tiekimą, turi būti kaip minimum sąlyginai nubausta demokratinių industrinių šalių forume.

Ataskaita rekomenduoja:

·  Demokratizacija. Skirti daugiau pinigų demokratijos Rusijoje plėtrai, o ne vien konstatuoti demokratijos varžymo joje faktą.

·  "Didysis aštuonetas". Reikia leisti Rusijai suprasti, kad narystė šioje organizacijoje negarantuoja jai imuniteto nuo kritikos. Likusioms forumo valstybėms reikėtų pagalvoti apie galimybę de facto sugrįžti prie septyneto formato, neatsisakant aštuoneto idėjos. 

·  Energetinė politika. Amerikai reikėtų rimčiau pagalvoti apie savo energetinį saugumą ir kartu su Europos partneriais apsvarstyti priemones, kurios priverstų valstybės kontroliuojamas rusiškas energetikos kompanijas veikti taip, kaip veikia komercinės struktūros.

·  Prekyba ir PPO (Pasaulio prekybos organizacija). Ataskaitos autoriai rašo: "Mes vienareikšmiškai remiame Rusijos įstojimo į PPO idėją, bet esant sąlygai, kad tai nebus politinė dovana."

·  Iranas. Amerika neturėtų priešintis Rusijos ir Irano bendradarbiavimui naudojant branduolinę energiją taikiems tikslams, bet kartu Rusija turi būti pasiruošusi nutraukti bet kokius ryšius su Iranu šioje srityje, jeigu pastarasis sieks sukurti branduolinį ginklą.

·  Rusijos kaimynai. Amerika neturėtų suteikti Maskvai veto teisės sprendžiant klausimus, susijusius su artimiausiais Rusijos kaimynais. Pastarieji turėtų sulaukti didesnės paramos, jeigu jiems yra artimas JAV požiūris į tarptautines problemas ir jie gali prisidėti prie jų sprendimo.

·  2008 m. rinkimai. Rusijos vadovybė turi pažadėti, kad 2008 m. rinkiminis ciklas bus atviras bei pliuralistinis, ir paremti šiuos pažadus konkrečiais veiksmais.

Studijos autoriai baigia savo dokumentą mintimi, kad artimiausiais metais partnerystė tarp Rusijos ir JAV nebeįmanoma, tačiau Amerikai reikia palaikyti santykius ir su tokia Rusija, kokia ji yra: atskirose srityse bendradarbiauti, atskirais atvejais kritikuoti, bet svarbiausia - žiūrėti, kad tas bendradarbiavimas ir toji kritika pasitarnautų tarptautinės bendruomenės interesams.

Jeigu bandytume įvertinti URT paruoštą ataskaitą, tai galima pastebėti, jog ji yra parengta laikantis stipresniojo partnerio pozicijos. Šis dokumentas atrodo kaip savotiškas perspėjimas Rusijai dėl jos vykdomos politikos. Pagarbiai pripažįstama bendradarbiavimo su ja nauda, bet iš tikrųjų, atrodo, norima pasakyti, jog Amerika sau gali leisti sugriežtinti santykius su Rusija, net prispausti ją (pavyzdžiui, sulėtinti jos stojimą į PPO ar suaktyvinti paramą provakarietiškai nusiteikusiems Rusijos kaimynams), o Rusija sau to leisti negali, tad turėtų permąstyti savo politiką, jeigu nori išsaugoti gerus santykius su Amerika.

Svarbu, kaip ataskaitoje išdėstytus patarimus įvertins dabartinės JAV administracijos nariai. Šiuo metu Dž.Bušo aplinkoje, atrodo, konkuruoja dvi pozicijos santykių su Rusija klausimu. Vienoje pusėje yra K. Rais, kitoje – viceprezidentas D. Čeinis.

Tęsinys šią savaitę...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras