Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Vietoj nekrologo Galinai Koževnikovai (1974–2011)*

Dr. Andreas Umland, Kijevo nacionalinio universiteto „Kijevo-Mogilos akademija“ politologijos katedra
2011 05 01

 

2011 m. kovo 5 d. po sunkios ligos mirė Galina Koževnikova – istorijos mokslų daktarė, Maskvos informacinio analitinio centro „SOVA“ – svarbiausio tyrimų instituto, atliekančio dešiniojo ekstremizmo Rusijoje tendencijų monitoringą ir analizę, – direktoriaus pavaduotoja. Galina buvo ne tik nepaprastai nuoširdus ir geras žmogus, ji buvo ir viena drąsiausių, įžymiausių ir kompetentingiausių eksperčių, tyrinėjančių šiuolaikinį rusiškąjį ultranacionalizmą ir ksenofobiją. Visuomeninį daugelio Galinos publikacijų ir interviu reikšmingumą patvirtina, be kita ko, ir žodiniai bei fiziniai grasinimai, jos adresu siųsti įvairių rusų neonacistų [1]. Jai mirus Rusija neteko svarbaus politinio, visuomeninio ir intelektualinio diskurso dalyvio. Kadangi Galinos tyrimo objektų politinis reikšmingumas paskutiniaisiais metais padidėjo ir vis dar didėja, ji išėjo itin ne laiku.

Pagrindinė Galinos nagrinėta tema – šiuolaikinis Rusijos ultranacionalizmas – jau daugelį metų, kad ir kokia būtų aktyvi „SOVA“ veikla, yra nepakankamai tyrinėjama. Nors „SOVA“ ataskaitose pateikiamos Rusijos politiniam likimui labai svarbios dešiniojo ekstremizmo raidos tendencijos, tarptautinė tyrinėtojų, kurie aktyviai užsiima šia tema, bendrija nėra gausi, todėl politologinių ir kitų mokslinių publikacijų šia tema skaičius palyginti nėra didelis [2]. Tokia situacija kitiems tyrėjams, kurie savo srityje susiduria veikiau su mokslinių tyrimų „pertekliumi“, galbūt pasirodys pavydėtina. Tačiau rusiškojo ultranacionalizmo daugiau ar mažiau neapdorotų potemių, kaip ir iki šiol mažai tyrinėtų nacionalistinių partijų, grupuočių, būrelių, leidyklų, publikacijų ir pan., yra tiek daug, kad analitikas dažnai skęsta nepakankamai patikrintų, nesutvarkytų ir nepateiktų komentuoti duomenų sraute. Nuolatiniai Maskvos žmogaus teisių biuro, ypač centro „SOVA“, taip pat kitų nevyriausybinių organizacijų pranešimai šią problemą sušvelnina, tačiau jos nepašalina.

Ultranacionalizmo apraiškų šiuolaikinėje Rusijoje įvairovė yra didelė ir ji vis didėja. Galina ir „SOVA“ įkūrėjas Aleksandras Verchovskis tikriausiai patvirtintų, kad „SOVA“ kryptingai stebi toli gražu ne visas Rusijos visuomenėje egzistuojančias ultranacionalizmo tendencijas. „SOVA“ pranešimuose kalbama daugiausia apie nusikaltimus arba pasisakymus neapykantos ir religinio ekstremizmo plotmėje, apie fizinį ir kitokį smurtą, taip pat apie dažnai kritikos neatlaikančius (pseudo)kovos su jais būdus, kuriuos naudoja Rusijos teisėtvarkos organai.

Tačiau ultranacionalizmo apraiškas kitose srityse, pavyzdžiui, politinėje publicistikoje, grožinėje literatūroje, populiariojoje muzikoje ir dailėje, taip pat aukštojo mokslo ir leidybos srityse, „SOVA“ registruoja ir analizuoja nereguliariai. Idealiu atveju būtų gerai turėti po antrą kasmetę „SOVA“ ar kito monitoringo centro ataskaitą apie šias ir kitas tendencijas, kurios nėra iki galo aprėptos „SOVA“ pranešimuose. Pagal mūsų šiandieninį rusiškojo ultranacionalizmo supratimą šis deficitas yra tuo svarbesnis, nes iš minėtų sferų dažniausiai kyla tos idėjos, koncepcijos ir teorijos, kuriomis vėliau rusų nacistai skustagalviai ir kiti rasistai remiasi pagrįsdami, nukreipdami ir pateisindami savo nusikaltimus.

Tenka pripažinti, kad Rusijos spauda ir kitos žiniasklaidos priemonės kas savaitę mums pateikia daug įvairių žinių apie ultranacionalistinius precedentus. Nacionalizmo apraiškas visuomenėje, kultūroje ir politikoje drąsiai demaskuoja nors ir nelabai įtakinga, bet vis dar egzistuojanti Rusijos nepriklausomos periodikos bendruomenė (pavyzdžiui, leidiniai „Novaja gazeta“, „The New Times“), taip pat tolimi nuo vyriausybinės politikos interneto tinklalapiai (Polit.ru, Gazeta.ru, Grani.ru ir kt.). Ir vis dėlto Rusijoje ir už jos ribų galima ant pirštų suskaičiuoti mokslininkus, nuolat ir sistemingai analizuojančius šį informacijos srautą. Kiek man žinoma, „etatinių“ posovietinio ultranacionalizmo tyrėjų yra ne daugiau kaip dešimt. Be „SOVA“ centro darbuotojų, pasaulyje yra viso labo tik keletas mokslininkų analitikų, tarp jų – Marlene Laruelle (Vašingtonas), Vladimiras Pribylovskis (Maskva), Viktoras Šnirelmanas (Maskva) ir Vladimiras Malachovas (Maskva), kurie daugiau ar mažiau intensyviai renka, tvarko, filtruoja ir analizuoja informaciją šia tema, taip pat reguliariai pateikia visuomenės dėmesiui savo kruopštaus darbo rezultatus.

Dėl sustiprėjusio rusiškojo nacionalizmo politinio svorio, taip pat dėl Rusijos reikšmės tarptautinėje saugumo sistemoje gerų specialistų trūkumas šioje tyrimų srityje yra apgailėtinas faktas, ir ne tik dėl nepatenkinamo šios subdisciplinos indėlio į Rusijos tyrinėjimą apskritai. Rusiškojo dešiniojo ekstremizmo tyrimo „kadrų problemos“ yra rizikingos ir politiniu praktiniu požiūriu. Mes esame per mažai informuojami, o išėjus Galinai – dar mažiau, apie stiprėjantį nacionalistinį ir ekstremistinį aktyvumą didžiausioje pasaulio šalyje, kuri ir ateityje liks branduolinė didžioji valstybė. Tokio nepakankamo informuotumo prabangą Europos Sąjunga, pavyzdžiui, kažin ar ilgai galės sau leisti. Santykinio neinformuotumo apie dešiniosios pakraipos radikaliąsias tendencijas ir to neinformuotumo nulemtų Rusijos vidaus ir užsienio politikos vertinimų kaina gali būti didelė.

Aiškia tokios situacijos iliustracija dešimtame dešimtmetyje buvo pirmojo pasaulyje garsaus Rusijos dešiniosios pakraipos posovietinio ekstremisto Vladimiro Žirinovskio politinės karjeros ir agresyvios ideologijos ignoravimas tiek iš Rusijos, tiek ir iš tarptautinių tyrėjų pusės. Žirinovskio iškilimas 1990–1993 m., likęs nepastebėtas nei Europos ir Amerikos postsovietologijos, nei tarptautinių dešiniojo ekstremizmo tyrinėtojų, nulėmė, kartu su kitomis priežastimis, vieną destruktyviausių politinių Boriso Jelcino akcijų – sprendimą dėl karinės intervencijos į Čečėniją 1994 m. gruodį. Vadinamoji Žirinovskio Rusijos liberalų demokratų partija (RLDP) tuo metu buvo vienintelė frakcija Valstybės Dūmoje, besąlygiškai ir nuo pat pradžios palaikanti šią avantiūrą. Ir ideologiniai Žirinovskio išvedžiojimai, pateikti dideliu tiražu metai prieš tai išleistame jo kūrinyje „Paskutinis šuolis į Pietus“, tam tikra prasme parengė Jelcino įsikišimą į Kaukazo reikalus [3].

Tiesa, kiek žinoma, pats Žirinovskis nedalyvavo priimant sprendimą dėl federalinės kariuomenės įvedimo į Čečėnijos Respubliką. Bet, kaip teisingai pažymėjo nemaža pripažintų šių laikų apžvalgininkų – tarp jų žinomas demokratas Grigorijus Javlinskis (1995 m. gruodžio 18 d. NTV kanalo laida „Itogi“), Rusijos bei Amerikos publicistai Jelena Klepikova ir Vladimiras Solovjovas [4], be triumfinės Žirinovskio ir RLDP pergalės per pirmus posovietinius rinkimus į Valstybės Dūmą 1993 m. gruodį (22,92 proc.) sprendimas šturmuoti Grozną galbūt ir nebūtų buvęs priimtas. Galų gale jis bent būtų susidūręs su stipresniu politikų bendruomenės ir visuomenės pasipriešinimu. Po netikėtos 1993 m. Žirinovskio sėkmės per rinkimus demokratinė Rusijos stovykla politiškai susilpnėjo. Jegoras Gaidaras ir kiti demokratai paliko Rusijos vyriausybę. Tuo pačiu metu Rusijos parlamente, Maskvos elito diskurse ir nacionalinėse žiniasklaidos priemonėse ėmė daugėti imperinių idėjų, nacionalistinės galvosenos ir militaristinės retorikos. Tai, savo ruožtu, sukūrė foną, o galbūt ir buvo būtina sąlyga įsigalėti vadinamajai „karo partijai“ vykstant vyriausybinei diskusijai apie tai, kaip federalinis centras privalo reaguoti į konflikto Čečėnijoje eskalavimą.

Kaip žinome, katastrofiški buvo ne tik tiesioginiai Jelcino avantiūros Kaukaze padariniai. Tas efektas, kurį abu Čečėnijos karai turėjo posovietinei rusų visuomenei, politinei kultūrai ir, be to, krizinei ekonomikai, pasak Leonido Liukso, buvo svarbi antrosios Rusijos demokratijos (po pirmo nepavykusio bandymo tarp 1917 m. vasario ir 1918 m. sausio) pralaimėjimo priežastis [5]. Rusijos ir Vakarų visuomenė didžia dalimi pražiūrėjo tą faktą, kad iki šiol daugelio apžvalgininkų politiniu klounu laikomas dešinysis ekstremistas V. Žirinovskis mažų mažiausiai įnešė savo indėlį į demokratizacijos žlugimą didžiausioje pasaulio šalyje.

Daugelio ne mažiau agresyvių ultradešiniųjų Rusijos politinių ir intelektualinių lyderių bei jų šalininkų biografijos, taip pat jų organizacijos ir praktinė veikla ištyrinėtos dar mažiau nei V. Žirinovskio politinis iškilimas ir įtaka. Tiesa, kai kurie posovietinio rusiškojo ultranacionalizmo fenomenai, kaip, pavyzdžiui, etnocentristinės tendencijos Rusijos Federacijos komunistų partijoje arba vadinamasis Aleksandro Dugino „neoeurazijiškumas“, tarp šiuolaikinių Rusijos politikos tyrinėtojų yra gana populiarūs ir yra detaliai aprašyti, išanalizuoti ir apsvarstyti. Bet lieka dar tuzinai daugiau ar mažiau įžymių ultranacionalistų – buvusių ir esamų parlamentarų, aktyvistų, publicistų, partijų, grupuočių, leidinių ir t. t., apie kurių veiklą, taip pat jų pozicijas ir vaidmenį Rusijos visuomenėje ir politikoje nėra atlikta nė vieno išsamesnio mokslinio tyrimo. Dažnai svarbesnių ultranacionalistų biografijų žinynai arba jų organizacijų veiklos chronologijos, išleidžiami centro „SOVA“ ir jam draugiškos agentūros „Panorama“ (V. Pribylovskis), yra vienintelė detali, daugiau ar mažiau plati antrinė literatūra apie šiuos fenomenus.

Todėl Galinos Koževnikovos išėjimas iš gyvenimo – ne tik neatitaisoma netektis jos giminėms ir draugams. Ankstyva Galinos mirtis taip pat reiškia ir akivaizdų smūgį rusiškojo dešiniojo ekstremizmo tyrimui. Artimiausioje ateityje rusų visuomeniniuose ir akademiniuose debatuose apie Rusijoje stiprėjantį ultranacionalizmą jos niekas negalės pakeisti. Belieka tikėtis, kad Rusijoje ir už jos ribų atsiras diplomatų, aspirantų ir doktorantų, kurie suvoks visuomeninę ir mokslinę Galinos Koževnikovos tyrimų pratęsimo svarbą.

Galinos Koževnikovos knygos, išleistos Vakaruose

Etninė ir religinė netolerancija Rusijos žiniasklaidos priemonėse. 2001–2004 m. monitoringo rezultatai. Soviet and Post-Soviet Politics and Society 18 / Stuttgart: ibidem-Verlag, 2005.

Galina Koževnikova. Radikalusis nacionalizmas Rusijoje ir pasipriešinimas jam. Centro SOVA 2004–2007 m. pranešimų rinkinys. Įžanga Aleksandro Verchovskio. Soviet and Post-Soviet Politics and Society 52. Stuttgart: ibidem-Verlag, 2007.

Galina Koževnikova ir Vladimiras Pribylovskis. Rusijos valdžia biografijose I. Aukščiausieji RF pareigūnai 2004 m.Soviet and Post-Soviet Politics and Society 53. Stuttgart: ibidem-Verlag, 2007.

Galina Koževnikova ir Vladimiras Pribylovskis. Rusijos valdžia biografijose II. RF vyriausybės nariai 2004 m.Soviet and Post-Soviet Politics and Society 53. Stuttgart: ibidem-Verlag, 2007.

Galina Koževnikova ir Vladimiras Pribylovskis. Rusijos valdžia biografijose I.Federalinių tarnybų ir agentūrų vadovai 2004 m.Soviet and Post-Soviet Politics and Society 53. Stuttgart: ibidem-Verlag, 2007.

Galina Koževnikova kartu su Aleksandru Verchovskiu ir Eugene Veklerovu: Ultranacionalizmo ir neapykantos nusikaltimai šiuolaikinėje Rusijoje. Maskvos centro SOVA metiniai pranešimai, 2004–2006.Soviet and Post-Soviet Politics and Society 77. Stuttgart: ibidem-Verlag, 2008.

Galina Koževnikova kartu su Aleksandru Verchovskiu: Ultranacionalizmas ir antiekstremizmas šiuolaikinėje Rusijoje. Maskvos centro SOVA metiniai pranešimai, 2009.Soviet and Post-Soviet Politics and Society. Stuttgart: ibidem-Verlag, 2011. Spausdinama.

________________________

* Dėkoju Aleksandrui Verchovskiui ir Antonui Šechovcovui už vertingas pastabas ankstesnei šio teksto versijai. Atsakomybę už likusias klaidas ir netikslumus, be abejo, prisiimu tik sau.

[1] Tarp reikšmingiausių paskutiniųjų Galinos publikacijų reikėtų išskirti fundamentalią monografiją, jos parašytą kartu su kitais specialistais: Galina Koževnikova, Antonas Šechovcovas ir kt. Radikalusis Rusijos nacionalizmas: struktūra, idėjos, asmenys / Parengė Aleksandras Verchovskis, Galina Koževnikova, Maskva, centras „SOVA“, 2009.

[2] Didesnė dalis atitinkamų publikacijų ir interneto nuorodų išvardyta mano straipsniuose: Dešinysis ekstremizmas posovietinėje Rusijoje // Visuomenės mokslai ir dabartis. 2001, Nr. 4, psl. 71–84; Aktuali rusiškojo ultranacionalizmo tyrimų būsena // Polit.ru: Analitika, 2010, liepos 22.

[3] Andreas Umland. Trys posovietinio fašizmo atmainos // Rusiškasis nacionalizmas: ideologija ir nuotaika / Red. Aleksandras Verchovskis, Maskva, centras „SOVA“, 2006, psl. 223–262; Andreas Umland. Žirinovskis kaip fašistas. Atgimstantis ultranacionalizmas ir Rusijos liberalų-demokratų partijos iškilimas 1992–1993 m. // Forum für osteuropäische Ideen- und Zeitgeschichte. 2010. Vol. 14. No. 2. P. 189–216.

[4] Jelena Klepikova, Vladimiras Solovjovas. Žirinovskis. Rusiškojo fašizmo paradoksai / vertė Catherine A. Fitzpatrick. Harmonsworth, Middlesex: Viking/Penguin Group, 1995. P. VII.

[5] Leonid Luks. Pastabos dėl „pirmosios“ ir „antrosios“ rusų demokratijos žlugimo (1917/18; 1991–2000) // Forum für osteuropäische Ideen- und Zeitgeschichte. 2010. Vol. 14. No. 2. P. 111–152.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (1)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (3)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras