Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ukraina, Muitų sąjunga ir ES (2)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2011 05 11

Pastaruoju metu ir vėl labai aktualus tapo Ukrainos ekonominis ir geopolitinis likimas. Kijevui reikia rinktis: arba prisijungti prie Rusijos proteguojamos Muitų sąjungos (MS), arba baigti derybas su ES dėl laisvosios prekybos zonos. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad abi Ukrainos užsienio partnerės stumia ją prie vienareikšmiško pasirinkimo, o V. Putinas dar grasina, kad uždarys ukrainietiškoms prekėms MS sienas (ką jau kalbėti apie dujų kainas). Pats Kijevas teigia, kad prioritetas yra europinė integracija, tačiau tuo pat metu siekia kokio nors jam naudingo bendradarbiavimo su MS (suprask, su Rusija). Tai kuo visa tai gali baigtis?

Bandant atsakyti į iškeltą klausimą, pirmiausia būtina detaliau apibrėžti visų dalyvaujančių pusių interesus ir įvertinti jų ryžtą juos pasiekti. Pradėti galima nuo Rusijos, kurios pozicija yra aiškiausia. Iš pradžių Maskva, kurdama MS, nekalbėjo apie Ukrainos prisijungimą (suprask: prijungimą) prie jos, o dabar Kremlius to beveik reikalauja. Anksčiau ar vėliau tas turėjo įvykti, nes iš karto buvo aišku, kad MS projektas yra ne tik ir ne tiek ekonominis, kiek geopolitinis. Faktiškai tai yra dalis Rusijos plano sugrąžinti pagrindines buvusias SSRS valstybes po savo įtakos stogu. Ukrainos vaidmuo šiuo atveju yra vienas svarbiausių. Žinomi geopolitikai Z. Brzezinskis (JAV) ir A. Duginas (Rusija) jau seniai yra pareiškę, kad be Kijevo naujos Rusijos imperijos nebus. Ir štai šiandien, kai visi pradiniai formalumai dėl MS ir Vieningos ekonominės erdvės iš esmės sutvarkyti, Kazachstanas savanoriškai įsitraukė į projektą, o Baltarusija buvo sėkmingai palaužta, liko Ukraina. Todėl dabartinis Maskvos spaudimas jai (kitaip nepavadinsi) yra visiškai suprantamas. Dar daugiau, kaip pažymėjo Lenkijos ir Ukrainos bendradarbiavimo fondo pirmininkas Janas Pekla, „Putinui, kuris greičiausiai balotiruosis į prezidentus, Ukraina yra labai svarbi, nes be jos politinis ir ekonominis Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos vieningos ekonominės erdvės (VEE), kaip atsvaros ES, sukūrimo planas neturės jokios prasmės. Putinas panaudos visas įmanomas priemones, pradedant nuo šantažo pakelti muitus Ukrainos prekėms ir baigiant politiniu spaudimu bei pažadais sumažinti dujų kainas, kad tik pasiektų savo tikslą. Šį projektą, kurį Stačiatikių bažnyčios Maskvos patriarchatas remia kaip rusiškų žemių suvienijimą, Putinas planuoja padaryti savo rinkimų kampanijos pagrindu.“

ES pozicija Ukrainos atžvilgiu irgi yra gana aiški. Žiūrint iš tolimesnės perspektyvos, šalies prisijungimas prie Europos Sąjungos yra abejotinas. Šiuo metu ES turi per daug vidinių bėdų ir yra „pavargusi“ nuo plėtros, kad nuspręstų priimti į savo gretas tokią probleminę partnerę kaip Ukraina (kuri, be viso kito, kaip ir Turkija, yra kitokia civilizacine prasme). Dar daugiau, vargu ar dėl jos europiečiai norės konfliktuoti su Rusija, kuriai, kaip minėta anksčiau, Ukraina yra labai svarbi geopolitiškai ir kuri pasistengs per Paryžių ir Berlyną apraminti jos europines ambicijas. Šiame kontekste apskritai galima kelti klausimą dėl Vakarų požiūrio į Ukrainą. Sprendžiant iš to, kad jie faktiškai nusišalino nuo paskutinių prezidento rinkimų šioje šalyje, galima spėti, kad Kijevas buvo atiduotas Maskvai. Tuo pat metu niekas Rusijai greičiausiai nežadėjo nutraukti visų strateginių kontaktų su Ukraina – čia jau Kremliaus rūpestis padaryti taip, kad Kijevas teiktų pirmenybę rytinei integracijai. Tačiau akivaizdu, jog santykiuose su Ukraina europiečiai, kaip ir rusai, veiks iš stipresniojo pozicijų (pagal principą – arba taip, kaip mes sakome, arba nieko nebus), nes ukrainiečiai dabar yra tikrai ne toje situacijoje, kai gali ko nors reikalauti. Kitaip tariant, ES pasirašys su Ukraina laisvosios prekybos zonos sutartį tik Europai palankiomis (atitinkamai Kijevui mažai naudingomis) sąlygomis arba nepasirašys iš viso, nes Europai nuo to nei šilta, nei šalta.

Kaipgi elgtis tokioje situacijoje Ukrainai? Žinoma, reikia veikti grynai pragmatiškai, atmetus į šalį tiek rožines svajones apie eurointegraciją, tiek mitus apie amžiną slavų brolybę. Žiūrint iš ekonominės pusės, ne tik trumpuoju, bet ir ilguoju laikotarpiu geriau atrodo integracija į V. Putino siūlomą MS. Taip yra dėl kelių priežasčių. Pirma, galima išsiderėti mažesnes dujų kainas, be ko Ukrainos ekonomika neišsilaikys, ir tam tikras jų tranzito į Europą garantijas. Tiesa, už tai „Gazprom“ koncernui greičiausiai reikės atiduoti Ukrainos „Naftogaz“ ir nacionalinę dujų transportavimo sistemą, bet užtat nereikės patiems jos modernizuoti. Antra, kalbama, kad sutarties dėl laisvosios prekybos zonos pasirašymas su ES leis Ukrainai padvigubinti savo eksportą šia kryptimi. Tačiau kokiu būdu? Žemės ūkio produkcijos rinka Europoje jau seniai perdalyta ir subsidijuojama. Ukrainos pramonė ES sąlygomis irgi yra nekonkurencinga. Apskritai europiečiams nereikia ukrainiečių prekių, išskyrus žaliavas (pavyzdžiui, metalą), reikia tik savo prekių Ukrainos rinkoje (papildomai apie Ukrainos eksportą į ES galima žiūrėti < http://www.nbuv.gov.ua/portal/soc_gum/prvs/2008_1/0034.pdf>). O stojimas į MS, V. Putino teigimu, leis Kijevui padidinti savo kasmetines pajamas 6,5–9 mlrd. dolerių ir garantuos šaliai 1,5–2 proc. kasmetinį BVP augimą. Savo ruožtu MS komisijos sekretorius S. Glazjevas pareiškė, kad per dešimt metų Ukraina dėl dalyvavimo MS gali gauti apie 100 mlrd. dolerių. Pagaliau, „Gazprom“ valdybos pirmininko pavaduotojas V. Golubevas pažymėjo, kad vien mažesnės dujų kainos leistų ukrainiečiams kaip MS nariams sutaupyti 8 mlrd. dolerių kasmet (naftos muitų panaikinimas duos dar 3 mlrd.). Ir šiuo atveju dar svarbu pabrėžti, kad Rusijai, skirtingai negu Europai, Ukrainos pramonė (pavyzdžiui, aviacijos) yra labai reikalinga, nes ji buvo svarbi bendrų technologinių grandinių dalis SSRS laikais, ir tai palyginti greitai galima atkurti.

Žinoma, Kijevo prisijungimo prie MS nereikia idealizuoti, nes tai reiškia ekonominį ir geopolitinį prisirišimą prie Rusijos su perspektyva atsisveikinti su savarankiška ekonomine ir užsienio politika. Tačiau kokia yra alternatyva? Sėdėti ant dviejų kėdžių nepavyks. Narystės ir kokių nors rimtesnių privilegijų (pavyzdžiui, bevizio režimo) ES nežada. Gana rimtas yra civilizacinio pasirinkimo argumentas. Kitaip tariant, galbūt Ukrainai verta ryžtis ir pabandyti perlaužti istorinę priklausomybės nuo Rusijos tradiciją. Bet tai jau bandė daryti V. Juščenka, ir šalis vos neatsidūrė prie pilietinio karo ribos. Be to, tada reikia pasiruošti rimtai suveržti diržus, nes pigių dujų niekas neduos, ir skolintis skolintis ekonomikos reformoms. Tačiau Ukrainos oligarchai nenori reformuotis – jiems ir taip gerai. Taip pat jiems reikia pigių dujų ir pelno jau šiandien, o ne šviesios europietiškos ateities kada nors. Pagaliau, kaip parodė praktika, Vakarai labai nenoriai skolina didelius pinigus Ukrainai, o Rusija čia pat ne tik su reikalavimais, bet ir su milijardais.

Šiandien V. Janukovyčius vis dar bando žaisti su ES ir Rusija, žiūrėdamas, su kuo bus geriau ir kas padės jam išlikti valdžioje. Tačiau anksčiau ar vėliau (ir gana greitai) jam reikės rinktis, nes europiečiai neskuba, V. Putinas spaudžia, o žiema artėja. Prognozės nėra dėkingas dalykas, bet vis tiek galima spėti, kad galiausiai Ukraina vienaip ar kitaip jungsis į Rusijos kuriamą VEE (ar tai bus visavertė narystė, ar 3+1 formatas, nesvarbu, nes esmės tai nekeis – tik vaizdą siekiant išsaugoti orumą prieš antirusiškai nusiteikusią Ukrainos visuomenės dalį). Ir Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) faktorius šiuo atveju nėra kritiškai reikšmingas. Taip, jis komplikuos Ukrainos kaip PPO narės stojimą į MS, bet visas sąnaudas, reikalui esant, galima kompensuoti – taip pat ir Rusijos, kuri, suprasdama ilgalaikę strateginę Ukrainos ekonominio ir geopolitinio absorbavimo naudą, turėtų sutikti šiek tiek paišlaidauti, sąskaita.

Kaip pažymi jau minėtas J. Pekla, V. Janukovyčiaus ir jo administracijos mentalitetas yra kur kas artimesnis gerai pažįstamiems rusiškiems standartams. „Elgesio šioje aikštėje taisykles jie žino labai gerai, o Briuselyje, Paryžiuje, Berlyne ir Londone jaučiasi nejaukiai. Demokratiją ir įstatymo viršenybę jie supranta greičiau rusiškai nei europietiškai (...)“, – pažymėjo ekspertas. Todėl ir gyvens Ukraina ateityje greičiau rusiškai nei europietiškai.

 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras