Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusijos valstybės įvaizdis XXI a.

Laima Vaitiekūnaitė
2006 04 03

Šalies įvaizdis, remiantis konstruktyvistine tarptautinių santykių įžvalga, pirmiausiai yra atitinkamas konstruktas. Valstybės įvaizdis - tai įvairių stereotipų, kurie keičiasi labai inertiškai, visuma. Siekiant formuoti ilgalaikį šalies įvaizdį, būtina, kad visų pirma realybė atitiktų norimą įvaizdį, o tik po to sektų šį įvaizdį įtvirtinanti komunikacija. Deja, tarptautinės arenos veikėjų atveju, ši realybė, turinti atitikti įvaizdį, labai dažnai yra sukonstruojama, arba greičiau - bandoma sufalsifikuoti.

Valstybės įvaizdžio stereotipai yra įvairus. Siekiant aptarti Rusijos įvaizdį XXI a., pasitelksime jos vykdomos užsienio politikos bei valstybės vadovo stereotipus.

Rusijos užsienio politikos aspektai.

Iš esmės Vakaruose, nepaisant retorinio Rusijos prezidento V. Putino demokratinės visuomenės ir politinės sistemos su visais jų požymiais: laisvos ekonominės rinkos, žodžio ir spaudos laisvės, žmogaus teisių ir pan. deklaravimo, Rusijos vykdoma užsienio politika verčia šią valstybę vis dar traktuoti "kaip šiurkščią mešką, kuri nepasitenkindama autoritariškumu savo teritorijoje, stengiasi ją primesti kaimynams". Savo galios įtaką Rusija stengiasi, bent jau paskutiniu metu labai akivaizdžiai, plėsti pasinaudodama energetiniu sektoriu.

Akivaizdu, jog Rusijos didžiuliai natūralių išteklių, ypač naftos ir dujų, resursai koreguoja ir įtakoja šalies politikos strategines kryptis. Pasaulio naftos/dujų kainos tampa svarbiausiu faktoriumi apibrėžiančiu Rusijos ekonominę galybę. Šiandieną Rusijos valstybė valdo apie 50 procentų didžiausio šalies dujų koncerno "Gazprom" akcijų; ši kompanija tiekia ketvirtadalį Europos dujų. Todėl vykdomos užsienio politikos aspektai neatsiejami nuo Rusijos ekonominių sandorių – pvz. kovo 21 d. susitarta tiekti dujas per Sibirą Kinijai, iš esmės pagrindiniam JAV oponentui ilgalaikėje perspektyvoje rungiantis dėl hegemonijos pasaulyje.

Nerimo pasaulio bendruomenei kelia ir nauja energetinė Rusijos kryptis, galima įvardinti "No more Mr. Nice Guy" – federacijos noras sumažinti energetikos eksporto priklausomybę nuo kaimyninių rinkų. Ši nauja Rusijos ekonominė užsienio politika vis dar plačiai diskutuojama politinėse daugelio Europos šalių darbotvarkėse.

Nesenas Ukrainos dujų atvejis pakenkė Rusijos kaip patikimo energijos tiekėjo įvaizdžiui Europoje. Plačiai diskutuota, ar naujos dujų kainos Ukrainoje buvo šios šalies kaina už demokratiją? Todėl Rusijai dar nemažai teks pasistengti nušlifuojant būtiną, vakarietiškus standartus atitinkantis įvaizdį. Nes kol kas tarptautinei bendruomenei turėtų būti akivaizdu, kad Rusija ekonomiką naudoja politiniams tikslams.

Dujų peripetijos Ukrainoje tebuvo dalis prezidento V. Putino politikos autoritarinio požiūrio – Rusijos energetikos resursai panaudoti įbauginti Ukrainą, kuri nusisuko nuo Rusijos po Oranžinės revoliucijos. Šantažo politika silpnesnių kaimyninių valstybių atžvilgiu išlieka vienų iš Rusijos užsienio politikos įgyvendinimo faktorių, leidžiančiu laimėti laiko atskiriems politinių tikslų įgyvendinimams.

Nors ir skelbiamas "vidaus reikalu", bet neišvengiamai patenkantys į pasaulinį politinių diskusijų lygmenį, tampa ir Rusijos čėčėnų separatistinis judėjimas. Rusija pasinaudojo "palankia", po rugsėjo 11 d. susiklosčiusia tarptautine, pasaulinės kovos su teorizmu skelbiama politika, ir priskyrė čėčėnų judėjimą prie šios kovos darbotvarkės, taip sustiprindama savo dalyvės bendroje, terorizmo grėsmės sunaikinimo kovoje įvaizdį. Bei įvardijo savo kietą vedamą politiką kaip skirtą taikos į šalį sugrąžinimui. Iš kitos pusės, Rusijos palaikoma JAV politika prieš tarptautinį terorizmą pozityviai įtakojo Rusijos santykius su NATO. Dar 2002 metais abi pusės susitarė įkurti NATO – Rusijos Tarybą, suteikiančią Rusijai lygų vaidmenį su NATO šalimis, sprendžiant kovos su terorizmu ir kitų saugumo grėsmių klausimus.Todėl nors ir akivaizus Rusijos noras išlaikyti "draugiškus" santykius su JAV, akivaizdžiai matoma ir naudos siekimo politika. Antra vertus, Rusija parodo, jog naujų santykių su JAV vystymas, nereiškia atskiros specifinės Rusijos nuomonės atitinkamais klausimais nebuvimo.

Rusija išliko nesukalbama JAV invazijos į Iraką 2003 m. pavasarį atžvilgiu. Kietą politiką demonstruoja ir Irano branduolinės politikos klausimu – o tai verčia abejoti Rusijos, kaip bent jau tą pačią saugumo politiką proteguojančios tarptautinės bendruomenės narės įvaizdžiu.

Išlieka, susikirsdama su deklaruojamu demokratiniu Rusijos įvaizdžiu vykdomoje užsienio politikoje ir "Ypatingoji misija" kitų valstybių atžvilgiu, ypač ryški Rusijos valstybės požiūryje į posovietines valstybes, pirmiausia į dabartines NVS nares ir Baltijos šalis. Rusijos didžiavalstybingumo idėja vis dar, atkreipus dėmesį ir į paskutinę, Rusijos užsienio reikalų ministro S. Lavrovo suformuluotą valstybės užsienio politikos viziją, apima visą svarbiausią režimo filosofiją ir kartu legitimizuoja šio režimo vykdomą politiką.

O kol kas taip deklaruojamą demokratinės institucijos veiksnumą Rusijoje tegalima vertinti remiantis "demokratijos simuliacijos" kriterijais. Rusijos valdžios dilema tampa, atliepiant pasaulio bendruomenės reikalavimus bei norint tapti pilnaverte jos nare, kaip tuo pačiu metu vystyti Rusijos "ypatingosios misijos" politiką, ir kaip suderinti visuomenės vesternizaciją ir slovofiliją.

V. Putinas – "paskutinysis Rusijos caras".

Nors savo viešose kalbose Rusijos prezidentas V. Putinas pažada ir toliau reformuoti ekonomiką, bei saugoti ir stiprinti demokratiją. Vakarai vienareikšmiškai įvardija prezidentą "ne demokratu". Nors V. Putinas ir turi stiprios vyriausybės viziją, bet šioje vizijoje ekonomika bei civilinė visuomenė yra visiškai kontroliuojama valstybės. Jo autoritariniai poelgiai ir pastangos kontroliuoti viešąją informaciją vis dar primena sovietinius KGB struktūros laikus. Todėl tampa ne tiek svarbu ar prezidentas V. Putinas norėtų vesti Rusiją į naują kapitalistinę erą, ar gražinti sovietinės praeities vertybes. Svarbu suvokti, jog prezidentas, siekdamas minėtų tikslų, pirmiausiai turi "parklupdyti" Rusijos tautą prie savo kojų.

V. Putinas dažnai pristatomas kaip protingas, gabus, griežtai disciplinuotas ir gebantis išsikovoti pagarbą valstybės vadovas, bet vis dar mielai besinaudojantis slaptosiose tarnybose išmoktais manipuliavimo ir bauginimo metodais. Prezidento V. Putino vidaus politika vertinama kaip Rusijos carų tradicijų tęsinys, o užsienio politika – "analogiška iškilių sovietinių valdžios vyrų politikai". Jau nekyla abejonių dėl jo taktinių užsienio ir vidaus politikos sugebėjimų, didžausia problema, nesuderinama su demokratijos principais, jog apie tai trūksta tikslios informacijos.

Apskritai, viešajame diskurse, V. Putinas laikosi įprastų tarptautinių užsienio politikos tradicijų. Nors karinė parama kaimyninėse šalyse (Gruzijoje) suteikiama prievarta, bet stengiamasi susilaikyti nuo atviros konfrontacijos su pasauline bendruomene (tą rodo ir Padnestrės konfliktas, Irano branduolinės programos dilema ir t. t.).

Bet kol kas visa valdžia išlieka akivaizdžiai sukoncentruota prezidento V. Putino rankose: jis yra populiarus bei turi didžiulį žmonių palaikymą. Šalyje po paskutinių Dūmos rinkimų, nebeliko ir realios politinės opozicijos. Valdžios išlaikymui svarbūs valstybiniai sektoriai taip pat yra visiškai uzurpuoti – nors po Sovietų Sąjungos žlugimo oligarchai ir buvo okupavę valstybės energetinį ir žiniasklaidos sektorių – bet šiuo metu arba priversti paklūsti prezidento V. Putino "taisyklėms", arba emigruoti į užsienį. Priešingu atveju atsiduria kalėjimuose.

Išvados

XXI a. pasaulio bendruomenei peršamas demokratinės ir liberalios Rusijos federacijos vaizdas subliūkšta akivaizdžiai stebint pagrindinius "valdomos demokratijos" Rusijoje aspektus: progresuojantį valdžios autoritariškumą bei politiniuose užkulisiuose įgyvendinamus Rusijos federacijos užsienio politikos tikslus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras