Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Chaoso dvelksmas iš pietinių Mare Nostrum pakrančių: demokratija kaip „atvira galimybė" (10)

Violeta Podagelytė
2011 05 18

Europos gerovės sode įsiplieskė chaosas. Ir visą šį chaosą jau tapo įprasta vadinti arabų pavasariu. Taip, iš tiesų – tai tikriausiai arabų pavasaris, tačiau įvykiai Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose vakariečius ekspertus užklupo, kaip žiema ir sniegas kasmet netikėtai užklumpa Lietuvos savivaldybes… Sociologai, politologai, antropologai, ekonomistai, taip pat kaip ir 1989 metų revoliucijų ir sukilimų atveju, jei dar nėra, tai tikrai bus badomi pirštais už trumparegiškumą, t. y. nesugebėjimą numatyti tokių svarbių procesų. Apie šiuos procesus ir verta kalbėti. Įvykiai atsitinka ir praeina, o procesai gyvuoja visuomenėse ir yra lyg jų kvėpavimo ritmas: jose bręsta, plėtojasi, vystosi, blėsta ar virsta kitais procesais. Todėl tikriausiai socialinių mokslų atstovai ir neturėtų pernelyg krimstis: juk svarbiausia jų užduotis – ne numatyti, o paaiškinti šiuos procesus.

Analizuojant išsilaisvinimo procesus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose reikėtų pabrėžti, kad jų nevertėtų skubotai vadinti demokratinėmis revoliucijoms dėl dviejų akivaizdžių priežasčių.

Visų pirma Tuniso, Egipto, Jemeno, Libijos, Sirijos, Omano, Bahreino, Maroko sukilimų priežastys sietinos ne vien su politiniais ideologiniais motyvais (demokratijos siekiu), o veikiau slypi „žmogiškojo saugumo trūkume“ [1], kuris vis stipriau smaugė šias visuomenes. Kitaip tariant, arabų pavasaris nėra kaip nors išskirtinai susijęs su siekiu kovoti už politines teises (pagal T. H. Marshallo teisių tipologiją politinės teisės yra siejamos su „pozityviosiomis teisėmis“ daryti įtaką politiniams procesams) [2], tai pirmiausia kova už civilines ir socialines teises (civilinės teisės apima „negatyviąsias teises“, t. y. teisę nebūti baudžiamam už savo pažiūras, tikėjimą, teisę į fizinį neliečiamumą ir t. t., o socialinės teisės užtikrina teisę į gerovę, darbą, išsilavinimą, sveikatą ir t. t.). Iš tiesų šia prasme arabų pavasaris yra vadavimasis iš „maisto, vandens, energijos ir teisybės“ [3] nepritekliaus. Demokratija šiuose sukilimuose yra ne vertybių vertybė, o veikiau „atvira galimybė“. Ir tai, kad demokratija tėra vienas iš galimų kelių, nėra arabiškoji specifika. Juk, kaip tvirtina daugybė politologų, tarp jų ir M. McFault‘as [4], 1989 metų sukilimai Baltijos valstybėse irgi pirmiausiu siekiu buvo iškėlę ne demokratiją, o nepriklausomybę. Ir nepriklausomybė jokiu būdu negali būti tapatinama su demokratija. Mūsų valstybė taip pat rizikavo atsikurti smetoninio autoritarinio režimo pavidalu. Niekas tada negalėjo užtikrintai pasakyti, ar tuometiniai procesai ir tuometinis politinis neapibrėžtumas išsirutulios į demokratinę santvarką. Anaiptol: daugelis stebėtojų iš Vakarų teigė, kad nacionalizmas yra didžiausia ir realiausia grėsmė demokratijos įtvirtinimui posovietinėse valstybėse [5]. Tačiau nuogąstavimai vis dėlto, laimė, nepasiteisino, ir Baltijos valstybės rado savo kelią į demokratiją. Ir tai įvyko tikrai ne todėl, kad jos genetiškai labiau linkusios į demokratiją nei arabų šalių gyventojai, o dėl palankių vidaus ir užsienio politikos, istorinių ir ekonominių aplinkybių. Demokratija kaip „viena iš galimybių“ Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose neturi nieko bendra su ilgai politiniuose diskursuose viešpatavusiomis nepagrįstomis teorijomis apie prigimtinį islamo nesuderinamumą su demokratiniais principais ar apie kultūros nulemtą arabų visuomenių sustabarėjimą ir negyvybingumą, ji sietina su struktūrine aplinka, kurioje šie procesai rutuliojasi.

Čia ir glūdi antroji priežastis, dėl kurios išsilaisvinimo procesus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose būtų per anksti vadinti demokratinėmis revoliucijomis. Represinio režimo sugriovimas savaime neimplikuoja demokratinės santvarkos įsteigimo ir juolab neveda prie jos konsolidacijos. Šis procesas gali nevykti, užsiblokuoti arba įgauti atbulinę eigą. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių: senojo režimo institucinių veikėjų (kariuomenės, politinio elito, biurokratijos) vaidmens ir pozicijos, naujų politinių veikėjų institucionalizacijos ir, svarbiausia, nuo to, ar susidaro plati „steigiamoji koalicija“, kuri, įtraukdama skirtingas politines jėgas, sudaro sąlygas „demokratiniam kompromisui“ [6], kaip kad ir įvyko posovietinėje Lietuvoje.

Daugelis stebėtojų ir politinių veikėjų Vakarų valstybėse, brėždami tiesioginę sąsają tarp šiandieninių revoliucijų arabų pasaulyje ir to, kas įvyko Irane, kai nuvertus šachą valdžią perėmė ajatolos ir buvo įvestas šariatas, bijo, kad politinis nestabilumas Šiaurės Afrikoje atvers kelią islamo fundamentalistams (daugiausia dėl šios ir kai kurių kitų priežasčių Vakarų valstybės ilgai rėmė autoritarinius ir represinius režimus Šiaurės Afrikoje, kurie ir buvo išstumti iš šių valstybių politinės arenos). Žinoma, reikia pripažinti, kad islamistinių politinių jėgų vidinis radikalėjimas ir galimas jų įtakos augimas visuomenėje lieka viena iš galimybių, tačiau bent jau dabar ji atrodo mažai tikėtina ir logiškai nepagrįsta, turint omeny, kad islamistiniai politiniai judėjimai („Broliai musulmonai“ Egipte, „Al Nahda“ Tunise) nebuvo nei šių sukilimų kurstytojai, nei jų aktyvūs veikėjai. Išsilaisvinusio jaunimo sukilimai ne veltui yra vadinami „postislamistinėmis revoliucijomis“ [7], nes jų katalizatoriumi buvo ne religinės ar ideologinės pažiūros, o veikiau socialinė neteisybė, prieš kurią ir sukilo visuomenė, keldama pragmatinius reikalavimus. Tačiau yra svarbu pridurti, kad islamistinių judėjimų vaidmuo iš tiesų gali tapti ir neabejotinai taps labai svarbus tolimesnėje, kuriamojoje, fazėje. Tunise „Al Nahda“ jau yra legalizuota kaip politinė partija, galėsianti dalyvauti rinkimuose, o Egipto „Broliai musulmonai“, labiausiai organizuota ir įtakinga politinė jėga šalyje, įkūrę politinę partiją „Laisvė ir teisingumas“, paskelbė, kad ateinančiuose parlamento rinkimuose (rugsėjį) ketina pristatyti pusę viso parlamento kandidatų. Tačiau nebūtinai šis vaidmuo turi virsti grėsme. Anaiptol – tai gali padėti sukurti platesnę „steigiamąją koaliciją“, kuri tik suteiks didesnę legitimaciją naujam režimui. Egipte reikia neatidėliojant užkirsti kelią kariuomenės politinių galių įtvirtinimui ir pažaboti jos įtaką (nors liko neutrali ir nesikišo į revoliucinius procesus, ji yra labai stipri, taigi ir potencialiai pavojinga) ir užtikrinti Konstitucinės asamblėjos sudarymą ir valdžios perdavimą civilinėms politinėms jėgoms. Nerimą kelia tai, kad SCAF (ginkluotųjų pajėgų aukščiausioji taryba) konstitucinėje deklaracijoje įtvirtina, jog rugsėjį išrinktas parlamentas negalės suformuoti savo vyriausybės, o SCAF išlaikys vykdomąją valdžią iki prezidento rinkimų. Taip pat neaiškiai yra apibrėžti ir naujos konstitucijos parengimo procesai [8]. O Tunise, kur kariuomenė nėra tokia ištikima buvusiam režimui ir ne tokia įtakinga, pereinamoji valdžia buvo iškart atiduota vyriausybei, sudarytai iš buvusio režimo nuosaikių pažiūrų technokratinių veikėjų ir iš senojo režimo metais pripažintos opozicijos. Juk perėjimas iš vieno režimo į kitą vargu ar galėtų įvykti, jei nesusidarytų plati demokratinė koalicija, įtraukianti nuosaikių pažiūrų buvusį ir naująjį politinį elitą. Tačiau pereinamoji vyriausybė yra nestabili ir negali pasigirti visuomenės pasitikėjimu. Išsilaisvinęs jaunimas vis dar gyvena revoliucine dvasia ir nori matyti sparčias ir radikalias politines, socialines ir ekonomines permainas, o technokratinės Essebsio vyriausybės tikslas yra paruošti sąlygas liepos 24 dieną įvyksiantiems rinkimams į steigiamąjį seimą, kurio užduotis bus parengti naują konstituciją. Iš patirties žinome, kad pernelyg skuboti rinkimai, kai nėra užtikrintos esminės ir būtiniausios demokratinio žaidimo sąlygos, yra viena dažniausių perėjimo į demokratinę santvarką nesėkmės priežasčių [9]. Tačiau bet koks rinkimų atidėliojimas kelia didelius įtarimus ir visuomenės nepasitenkinimą, kuris dažnai virsta atviru maištavimu prieš vyriausybę, jos veiklą ir teisėtumą. Juk vienintelis šios vyriausybės teisėtumo pamatas ir yra tai, kad ji laikina [10]. Išsekinta ir jautri visuomenė yra labai imli įvairaus pobūdžio manipuliacijoms, kurios tikrai tik dar labiau išklibina trapią pusiausvyrą. Paskutinė šoko terapija Tunise įvyko po to, kai buvęs vidaus reikalų ministras Farhat Rajhi pareiškė, kad jei „Al Nahda“ perims valdžią, senojo režimo politinis elitas planuoja perversmą. Įjautrinta visuomenė yra linkusi aštriai reaguoti į tokias „naujienas“, todėl tos politinės jėgos, kurios nėra suinteresuotos taikiu ir sklandžiu perėjimu į demokratiją, gali bandyti išnaudoti šį manipuliavimo ir mobilizacijos potencialą. Tokiu atveju perėjimas į demokratinę santvarką taptų daug labiau nenuspėjamas. Tačiau bent jau dabar atrodo, kad pagrindinės politinės jėgos Tunise yra pasiryžusios eiti demokratiniu keliu.

Na, o nenuspėjamumas tokiuose epochiniuose procesuose ir yra pati įdomiausia dalis. Jau vien faktas, kad pietinėse Mare Nostrum pakrantėse atsirado atvira ir reali galimybė demokratijai įsigalėti (nors tai nei mažiau, nei daugiau, tik vienas iš daugelio alternatyvių atomazgos variantų), yra stulbinančiai džiuginantis.


[1] V. Cheterian, „The Arab Crisis: Food, Energy, Water, Justice“.

[2] T. H. Marshall, „Citizenship and Social Class and Other Essays“, Cambridge, CUP, 1950.

[3] V. Cheterian, „The Arab Crisis: Food, Energy, Water, Justice“.

[4] M. McFault, The Fourth Wave of Democracy and Dictatorship: Noncooperative Transitions in the Postcommunist World, „World Politics“, vol. 54, no. 2, 2002.

[5] A. Lieven, The Baltic Revolution: Estonia, Latvia, Lithuania and the Path to Independence, New Haven/London, Yale University Press, 1994.

[6] L. Morlino, Democrazie e Democratizzazioni, Mulino, Bologna, 2003.

[7] O. Roy, „Révolution post-islamiste”, in LeMonde.fr, 11 Février 2011.

[8] A. Stepan, „Contrasting progress in Tunisia and Egypt“.

[9] L. Diamond, „Tunisia‘s uncertain transition“.

[10] Interviu su V. Geisser, ‚En Tunisie, on est dans la continuité du processus révolutionnaire’, 9 May 2011, LeMonde.fr.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 10)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras