NATO sąjungininkai siekia papildomų karinių, politinių ir finansinių priemonių, kad įveiktų nenumatytą aklavietę Libijoje. Aljanso lyderiai taip pat neišvengė prasidedančių nuovargio požymių dėl užsitęsusios operacijos. Jai NATO vardu vadovauja valstybių grupė. Tuo pat metu Rusija siekia įtikinti Kiniją padėti pasiekti žlungančius NATO ir Jungtinių Valstijų tikslus Libijoje ir kituose probleminiuose regionuose.

Spaudos konferencijoje gegužės 4 dieną NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas išdėstė tokius operacijos Libijoje trumpalaikius karinius tikslus: 1) pasiekti paliaubas, kurios užkirstų kelią visoms Kaddafi pajėgų vykdomoms grėsmėms ir atakoms prieš civilius; 2) visų minėtų pajėgų atsitraukimas; 3) netrukdomas priėjimas prie humanitarinės pagalbos. A. F. Rasmussenas pabrėžė, kad oro smūgiai iš esmės sumažino M. Kaddafi pajėgų kovos techniką, komunikacijos priemones bei galimybę išlaikyti pajėgas kovos lauke, tačiau NATO vadovas stengėsi išvengti klausimų apie galimą operacijos trukmę. Pasak jo, jis „nejaučia jokio nuovargio“ ir operacija tęsis „tiek, kiek reikia“, kad būtų pasiekti šie trys kariniai tikslai. Jie yra tarsi reikalavimai, su kuriais Tripolis turėtų sutikti.

Be to, gegužės 4 dienos spaudos konferencijoje A. F. Rasmussenas iškėlė ir papildomų politinių tikslų: Kaddafi pasitraukimas iš valdžios (politinis sprendimas, kuris atitiktų Libijos žmonių lūkesčius) ir spaudimas režimui, kad būtų leista taikiai pereiti prie demokratijos. Tačiau NATO kariai ir civiliai pareigūnai kalba apie nuolatinę pažangą oro smūgių metu, lėtą, bet užtikrintą progresą siekiant tikslų, ir prašo ryžto bei ištvermės. Didžiausių dalyvaujančių šalių – Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos – vyriausybės atmetė karinės operacijos ant žemės galimybę. Jungtinės Valstijos – taip pat.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Alainas Juppe, paprastai nenorintis humanitarinių intervencijų, viešai pareiškė tikįs, kad operacija Libijoje tęsis ne ilgiau kaip kelias savaites, kraštutiniu atveju – kelis mėnesius. A. F. Rasmussenas apibendrino: „Mes visi siekiame kiek galima greitesnės šios kampanijos pabaigos. Gerai koordinuojamos tarptautinės pastangos, kurios remiasi tiek politinėmis, tiek karinėmis priemonėmis, leis užbaigti šią sudėtingą krizę“.

Pagal 2011 m. gegužės 6 d. „Eurasia Daily Monitor“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.