Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  Rusija ir Europos Sąjunga: skirtingi požiūriai

Kristina Puleikytė
2006 03 31

Galima teigti, kad Rusijos ir Europos Sąjungos (ES) santykiai įgavo aiškią dinamiką 1997 m., kai buvo pasirašyta ir ratifikuota Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis. Bendradarbiavimas ne tik įgavo tam tikrą institucinę formą, bet ir ėmė apimti platų spektrą sričių.

ES plėtra iškėlė naujus iššūkius santykiuose su Rusija. Vystant bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei nusprendus plėstis į Rytus, svarbus tapo ne tik JAV interesas bei parama, bet ir Rusijos veiksnys.

2004 m. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl ES ir Rusijos santykių buvo išskirtos keturios bendros erdvės, fokusuojamas Rusijos ir ES bendradarbiavimas: bendra ekonominė erdvė, bendra laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, bendra išorės saugumo erdvė ir bendra mokslinių tyrimų, švietimo ir kultūros erdvė.

V. Putinas ir Rusijos užsienio politikos pro-europietiškumas

Stiprų impulsą Rusijos ir ES plėtrai turėjo Vladimiro Putino išrinkimas Rusijos prezidentu. V. Putino politika, bent jau iš pradžių, tapo aiškiai proeuropietiška. Putinas ėmė rodyti iniciatyvą siekdamas užmegzti glaudesnį bendradarbiavimą su ES, įskaitant tokią sritį, kaip nacionalinis saugumas. Rusijos užsienio politika tapo pragmatiška dėl kelių priežasčių. Pirma, bendradarbiavimas ir mėginimas užmegzti politinį dialogą su ES teikia Rusijai ekonominę naudą. Visgi nereikia pamiršti, kad viena pagrindinių Rusijos energetinių išteklių vartotojų yra ES. Kita vertus, ES investicijos taip pat Rusijai yra ganėtinai patrauklios. Antra, suartėjimas su ES gali sudaryti sąlygas dalyvauti Rusijai priimant sprendimus, kai svarstomi tam tikri klausimai. Rusijai būtų labai naudingas tiek bevizis režimas su ES, prisijungimas prie Europos ekonominės zonos, laiduojančios laisvą prekybą panaikinus prekybinius barjerus, tiek dalyvavimas ES vadovybei priimant politinius sprendimus.

Taigi, Rusijos vyriausybė bendradarbiavimą su ES traktuoja kaip priemonę, padedančią tenkinti Rusijos pragmatinius interesus ir siekti nacionalinių tikslų. Tuo tarpu tarp ES valstybių-narių požiūris į Rusiją diferencijuojasi, o tai iš esmė yra naudinga tik pačiai Rusijai. Rusija yra labiau suinteresuota skaldyti ES iš vidaus nei remti jos vieningumą, kadangi per dvišalius santykius su didžiosiomis Europos valstybėmis –Vokietija ir Prancūzija – Rusija gali efektyviau įgyvendinti savo interesus ir atstatyti savo įtaką Europoje, ypač Vidurio ir Rytų Europos regione.

ES susiskaldymas

ES sudaro 25 valstybės, besiskiriančios ne tik savo politiniu, ekonominiu ir socialiniu išsivystymu, bet ir turinčios skirtingus nacionalinius interesus bei požiūrį į tarptautinius santykius ir problemas. Skirtingos ES valstybių-narių pažiūros į santykius su Rusija yra akivaizdžios.

Janusz Bugajski (Rytų Europos projekto Strateginių ir tarptautinių studijų centro Vašingtone direktorius bei knygos "Cold Peace: Russia's New Imperialism" autorius) ES valstybes-nares skirsto į „pragmatikes“, kurių požiūris į Rusiją pirmiausia yra grįstas nacionaliniais pragmatiniais interesais (daugiausia ekonominiais) ir „realistes“, kurios Rusiją bei jos vykdomą užsienio politiką vertina kritiškai bei atsargiai.

Be abejo, į „pragmatikių“ klubą įeina Prancūzija ir Vokietija (taip pat galima būtų priskirti ir Italiją). Šių valstybių pragmatiška politika pirmiausia yra grįsta jų nacionalinių interesų tenkinimu bei siekimu atsverti JAV įtaką Europoje. Šie du veiksniai yra pakankamai akivaizdūs vertinant pastarąją Prancūzijos ir Vokietijos politiką Rusijos atžvilgiu. Buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioederio ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino „asmeninė draugystė“, galima teigti, suponavo susitarimo dėl Šiaurės Europos dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu pasirašymą. Susitarimas dėl Šiaurės Europos dujotiekio tiesimo yra susitarimas tik tarp dviejų valstybių – Vokietijos ir Rusijos –neįvertinantis kitų ES valstybių-narių, pirmiausia Lenkijos ir trijų Baltijos valstybių, interesų. Tokia vienašališka Vokietijos politika tik dar akivaizdžiau parodo diferenciaciją ES viduje.

Jei Vokietijos ir Rusijos glaudų bendradarbiavimą, peraugantį į „asmeninę“ lyderių draugystę, iš esmės skatina Vokietijos geoekonominiai interesai, tai nuolanki Prancūzijos pozicija Rusijos atžvilgiu yra paremta siekiu atsverti JAV įtaką. Prancūzijos skeptiškumas JAV atžvilgiu nėra tik dabartinis reiškinys (galima prisiminti kad ir Šarlį de Golį). Ukrainos „oranžinė revoliucija“ buvo neblogas lakmuso popierėlis. Kai Jungtinėms Valstijoms Viktoro Juščenkos pergalė buvo naudingas dalykas ir JAV yra toliau suinteresuotos šios šalies demokratizacija bei Rusijos įtakos šioje šalyje mažėjimu, tai kai kurios didžiosios Europos valstybės nerodo didelio noro remti V. Juščenkos.

Kaip realistines valstybes galima įvardinti Didžiąją Britaniją ir Šiaurės šalis (t. y. Suomiją, Švediją, Daniją). Be abejo, kritiškai ir atsargiai linkusios Rusiją vertinti yra naujosios ES valstybės-narės iš Vidurio ir Rytų Europos regiono. Tai ypač akivaizdu Baltijos valstybių ir Lenkijos, kurios dėl istorinės patirties bei realios grėsmės suvokimo į Rusiją linkusios žiūrėti atsargiai, atveju. Šių valstybių parama „oranžinei revoliucijai“ bei Ukrainos euroatlantinės integracijos siekiams yra ne tik parama demokratizacijos procesams šioje šalyje, bet kartu ir siekimas mažinti Rusijos įtaką regione. Kitas dalykas yra tas, kad būtent naujosios ES valstybės-narės imasi aktyvios politikos ES kaimyninėje erdvėje, pirmiausia Ukrainoje ir Baltarusijoje.

Taigi, ES valstybių-narių pažiūros Rusijos atžvilgiu yra labai skirtingos. Naujosios ES valstybės-narės Rusiją iki šiol traktuoja kaip grėsmių savo saugumui šaltinį ir toliau į ją žiūri su nepasitikėjimu. Dėl tokios šių valstybių atsargios politikos Vidurio ir Rytų Europos valstybės dažnai vadinamos rusofobiškomis ir kaltinamos, jog nesugeba realiai ir pragmatiškai vertinti situacijos. Tuo tarpu Vokietijai Rusija yra svarbi kaip partnerė ekonomikos, ypač energetikos, srityje. Prancūzijoje, savo ruožtu, „draugystė“ su Rusija suvokiama kaip priemonė siekiant atsverti JAV įtaką. Prieš kelerius metus buvo pradėta kalbėti apie Paryžiaus-Berlyno-Maskvos ašies formavimąsi, kas savo ruožtu kėlė nerimą kitoms ES valstybėms-narėms, tačiau pastaruoju metu ši tendencija pradėjo silpnėti. Tuo tarpu kita didžioji Europos valstybė – Didžioji Britanija –toliau laikosi kritiško požiūrio Rusijos atžvilgiu.

JAV veiksnys

Kalbant apie ES susiskaldymą, JAV turėtų būti tuo mažiausiai suinteresuotos, nes būtent tai skatina Rusijos vaidmens stiprėjimą Europoje, o pirmiausia Vidurio ir Rytų Europoje. JAV aiškiai nėra suinteresuotos Rusijos aktyvumo didėjimu Vidurio ir Rytų Europoje, nes tai lemia šių šalių interesų susikirtimą regione. Juščenkos pergalė rinkimuose buvo svarbi JAV tuo, kad tai kartu parodė ir ribotą Rusijos įtaką šioje šalyje. Tolesnė šios šalies raida visgi parodys, kuria kryptimi postrevoliucinė Ukraina nuspręs judėti.

Susiskaldymą tarp ES valstybių-narių lemia ne tik Rusijos, bet ir JAV veiksnys. Netgi galima teigti, kad būtent JAV bei jos galios sklaida Europoje lemia ES valstybių-narių interesų išsiskyrimą Rusijos atžvilgiu.

Akivaizdu, kad būtent tos valstybės, kurioms būdingas antiamerikietiškumas arba jo augimas, labiausiai yra suinteresuotos suartėjimu su Rusija. Didžioji Britanija, kuri yra viena didžiausių JAV sąjungininkių Europoje, Rusiją vis labiau linksta traktuoti pakankamai atsargiai, nerodydama akivaizdaus siekio suartėti su ja. Be to, labiausiai „rusofobiškos“ ES valstybės-narės yra kartu vienos didžiausių JAV rėmėjų. Taigi, tai tik patvirtina tą faktą, kad ES valstybės-narės, suinteresuotos glaudesniu bendradarbiavimu su Rusija, atspindi antiamerikietiškas tendencijas savo užsienio politikoje. Tokie skirtumai tarp ES valstybių-narių užkerta kelią ES bendros užsienio ir saugumo politikos plėtrai. Šiuo metu ši politika, galima teigti, yra daugiau įvardinta dokumentuose, nei realiai veikianti politika. Ji ir toliau liks neveiksni, jei nebus sutarimo esminiais klausimais.

Išvados

Nepaisant akivaizdaus interesų išsiskyrimo Rusijos atžvilgiu ir Prancūzijos bei Vokietijos palankumo Rusijai, negalima teigti, kad tai prives prie visiško susiskaldymo tarp ES valstybių-narių. Visgi lieka tam tikri nesutarimų taškai santykiuose tarp ES valstybių-narių ir Rusijos. Pirmiausia tai yra neišspręsti konfliktai Moldovoje ir Užkaukazėje, kuriuos Rusija nėra linkusi eskaluoti.

Rinkimai Vokietijoje ir dabartinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, skirtingai nei G. Schroeder'is, nuosaikiau žiūri į santykius su Rusija, nors ir pabrėžia Rusijos svarbą. Be to, skirtingai nei Prancūzijos atveju, Vokietijos suartėjimą su Rusija žymiai daugiau lemia ekonominiai interesai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras