Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Žvilgsnis į posovietinį dvidešimtmetį: Baltijos šalys, Baltarusija, Ukraina, Moldova ir Kaukazas (II) (1)

Marius Ėmužis
2011 05 20

Pirmoji straipsnio dalis

Moldova

Ukrainos kaimynės Moldovos raida buvo panašesnė į Kaukazo valstybių raidą dėl separatistų veiklos ir šalyje kilusio karo. Valstybės nepriklausomybė buvo paskelbta po Maskvoje žlugusio rugpjūčio pučo. Prezidentas, kuriuo tapo ekskomunistas Mirčia Snieguras (Mircea Snegur), išrinktas 1991 metų gruodį, tačiau Moldova Jungtinėse Tautose buvo pripažinta gana vėlai, tik 1992 metų kovą. Naujoji valstybė iš karto susidūrė su problemomis. Nors Padnestrės regioną ji paskelbė savo istorine ir etnine teritorija, šio  regiono separatistai, kurių daugumą sudaro etniniai rusai ir ukrainiečiai, paskelbė įkuriantys savo valstybę ir, remiami čia buvusių Rusijos karinių pajėgų, stojo į kovą su moldavais. Karas buvo trumpas, tačiau skausmingas, ir Moldova nesugebėjo užtikrinti regiono kontrolės.

Šalies raidą sunkino efektyvios vadovybės ir naujos konstitucijos nebuvimas, taip pat separatistiniai judėjimai Padnestrės regione ir šalies pietuose, kur gagaūzų mažuma taip pat bruzdėjo. Tačiau pamažu problemos buvo sprendžiamos, pasirašytos paliaubos su nepriklausoma pasiskelbusia Padnestrės Moldavijos Respublika, 1994 metais paleistas neefektyvus, dar 1990 metais išrinktas parlamentas ir surengti nauji rinkimai, juos laimėjusi Moldovos demokratinė agrarinė partija pakeitė prieš tai daugumą turėjusį nacionalistinį Liaudies frontą. Premjero poste išliko Demokratinės agrarinės partijos atstovas Andrejus Sangelis. Naujasis šalies įstatymų leidžiamasis organas patvirtino šalies konstituciją. Galiausiai buvo numalšinti gagaūzų mažumos neramumai, suteikiant jiems autonomiją.

Nors naujoji valdžia buvo gerokai nuosaikesnė nei ankstesnė, nacionalizmo užteko su kaupu. Buvo imtasi įtvirtinti moldavų tapatybę ir užtikrinti šalies atskirumą nuo Rumunijos ir rumunų: pakeistas šalies himnas (1991–1994 metais jis buvo toks pat kaip ir Rumunijos „Pabusk, Rumunija“), oficiali šalies kalba pavadinta moldavų, nors nuo rumunų kalbos ji beveik nesiskiria. Vėliau dėl to kilo daug ginčų ir net protestų, prezidentas siūlė kalbą pervadinti, tačiau parlamentas stabdė nutarimus dėl „rumunų ekspansionizmo propagavimo“.

Naujoji šalies konstitucija užtikrino autonomiją Padnestrės ir Gagaūzijos regionams, tad 1994 metais pradėta derėtis su Rusija dėl jos karinių pajėgų išvedimo iš Padnestrės, bet nors formaliai buvo susitarta, kad pajėgos bus išvestos, Rusijos Dūma neratifikavo sutarties ir išvedimo procesas užstrigo.

Per 1996 metų prezidento rinkimus triumfavo parlamento vadovas, buvęs Moldovos komunistų partijos pirmasis sekretorius Petru Lučinskis (Petru Lucinschi). Jo valdymo laikotarpis buvo paženklintas skandalų šleifu, be to, nuolat vyko konfliktai su įstatymų leidžiamąja valdžia, kuri blokavo reformas ir provakarietiškus premjerus ir vis labiau palaikė stiprėjančią komunistų frakciją. Po naujų rinkimų į parlamentą nemažai balsų gavusi Komunistų partija (vėl legalizuota 1994 metais) buvo nustumta į opoziciją, demokratinės šalies jėgos suformavo koalicinį Aljansą už demokratiją ir reformas. Susidarė dvilypė padėtis: viena vertus, šalis priklausė NVS ir orientavosi į Rytus, kita vertus, norėjo suartėti su Vakarais, net pasirašė partnerystės dėl taikos sutartį su NATO, įstojo į Europos Tarybą, pasirašė bendradarbiavimo sutartį su ES ir paskelbė sieksianti narystės joje.

1998 metais Rusiją ištikus krizei Moldovoje taip pat prasidėjo nuosmukis, nes beveik visa jos ekonomika rėmėsi prekyba su Rusija. Tarptautinio valiutos fondo misija patarinėjo Moldovai, kaip dorotis su ekonomine krize, tačiau niekas nesugebėjo patarti, kaip spręsti politinius klausimus. Vyriausybės keitė viena kitą, buvo nuspręsta keisti konstituciją ir nuo tiesioginių prezidento rinkimų pereiti prie to, kad prezidentą renka parlamentas. Tačiau Moldovos įstatymų leidžiamoji institucija triskart nesėkmingai bandė išrinkti naują prezidentą ir juo toliau liko P. Lučinskis. 2000 metais jis pasinaudojo turima teise: paleido parlamentą ir surengė naujus rinkimus, kuriuose triumfavo Komunistų partija, gavusi daugumą – 71 mandatą 101 vietos parlamente. Parlamentas pagaliau išrinko ir naują prezidentą: juo tapo Komunistų partijos lyderis Vladimiras Voroninas.

Per visą komunistų ir V. Voronino valdymo laikotarpį buvo bandoma rasti sprendimus dėl Padnestrės regiono sugrąžinimo į Moldavijos sudėtį autonomijos teisėmis, tačiau sekėsi nekaip. 2003 metais net buvo gana rimtai susipykta su Rusija, kai ši pasiūlė planą, kad rusų karinės pajėgos regione liks dar dvidešimt metų, o Moldova taps federacija. Moldova, spaudžiama Vakarų, atmetė šį planą. 2005 metais komunistai buvo perrinkti į parlamentą, jie perrinko prezidentu ir V. Voroniną. Keista, tačiau komunistai kalbėjo vakarietiška retorika ir skatino šalies integraciją į Europą.

Per 2009 metų rinkimus daugumą vietų parlamente vėl gavo komunistai, jie turėjo išrinkti naują prezidentą, nes V. Voroninas, buvęs šalies vadovu dvi kadencijas, nebegalėjo toliau užimti šio posto. Tačiau paskelbus rinkimų rezultatus visoje Moldovoje, o ypač sostinėje Kišiniove, kilo protestai. Buvo manoma, kad rinkimai buvo suklastoti, o protestuotojai organizavosi per socialinį tinklą „Twitter“. Kišiniove protestuotojų skaičius pasiekė 15 tūkst. žmonių, buvo bandyta įsiveržti į parlamentą, kuris niekaip negalėjo ne tik tvarkytis su protestais, bet ir išrinkti prezidento, nes komunistai per praėjusius rinkimus negavo reikiamos daugumos (61 balso). Dėl to parlamentas buvo paleistas, įvyko dveji rinkimai, tačiau iki šiol Moldova neturi naujo prezidento ir šaliai vadovauja laikinasis.

Šalies santykiai su Rusija posovietiniu periodu buvo įtempti dėl konflikto Padnestrės regione ir Rusijos karinių pajėgų dalyvavimo jame, vis dėlto Rusija yra pagrindinė Moldovos prekybos partnerė ir jos rinka yra gyvybiškai svarbi Moldovai. 2006 metais Rusija uždraudė įvežti moldavišką (ir gruzinišką) vyną dėl jame aptiktų pesticidų, taip sukeldama konfliktą tarp valstybių. Moldova 80–90 proc. vyno parduoda Rusijai, tad toks draudimas itin atsiliepė šalies vynininkystei, kuri yra viena svarbiausių šalies pramonės šakų. Vėliau draudimas buvo panaikintas ir Rusija išliko svarbiausia moldaviškų vynų pirkėja. Padnestrės konfliktas ir provakarietiška dabartinės Moldovos vadovybės laikysena vis dar kartina santykius su Rusija.

Gruzija

Kaukazo valstybių raida stipriai skyrėsi nuo Baltijos valstybių ir Baltarusijos bei Ukrainos. Šio regiono raidai didelę įtaką darė kilę visa griaunantys karai. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir Gruzijos, Armėnijos bei Azerbaidžano nepriklausomybės paskelbimo atsirado nemažai teritorinių ginčų tarp šių valstybių. Negana to, savo valstybių sukūrimo arba autonomijos suteikimo siekė kelios etninės grupės. 1988–1994 metais vyko karas Kalnų Karabache, tarp Armėnijos ir Azerbaidžano ginčijamoje teritorijoje, 1992–1993 metais kilo karas Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, be to, įvyko du karai Rusijai priklausančioje Čečėnijoje.

Posovietinė Gruzijos raida panaši į Baltijos valstybių tuo, kad šalis savo nepriklausomybę paskelbė dar iki 1991 metų rugpjūčio pučo Rusijoje. 1990 metais surengtus rinkimus laimėjo Apskritojo stalo koalicija, o disidentas (!) Zviadas Gamsachurdija tapo Gruzijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Gruzija nedalyvavo SSRS referendume dėl sąjungos išsaugojimo ir keliomis savaitėmis vėliau suorganizavo savo referendumą dėl Gruzijos nepriklausomybės paskelbimo. Referendume 98 proc. balsuotojų pasisakė už nepriklausomybę ir ji buvo paskelbta 1991 m. balandžio 9 dieną. Gruzija, panašiai kaip ir Baltijos valstybės, atsisakė glaudžių ryšių su Rusija ir bandė išvengti jos dominavimo, pasisakė prieš Rusijos karių ir karinių bazių buvimą savo teritorijoje ir iš pradžių nesutiko įstoti į NVS.

Z. Gamsachurdija netrukus buvo išrinktas prezidentu, tačiau jo valdymas truko neilgai. Jis buvo labai kritikuojamas dėl padriko ir autoritarinio vadovavimo. Opozicija, kurią sudarė tiek reformistai, tiek įvairaus plauko nacionalistai bei kitos jėgos, kaupėsi ir gruodžio mėnesį įvykdė valstybinį perversmą, Z. Gamsachurdija buvo priverstas bėgti į Armėniją, vėliau – į Ičkeriją (Čečėniją). Perversmininkai pasiūlė Eduardui Ševardnadzei tapti Valstybės Tarybos pirmininku, faktiškai valstybės prezidentu. Populiaraus užsienyje, buvusio SSRS užsienio reikalų ministro ir M. Gorbačiovo šalininko vadovaujama šalis turėjo pagerinti savo tarptautinį prestižą ir sukurti stabilią valstybę. Vis dėlto tokius planus sugriovė 1992 metais prasidėjęs karas Abchazijoje, ir vyriausybė pasiuntė karius dorotis su separatistais abchazų valdomame regione.

Pastūmėtas prasidėjusių įvykių, Z. Gamsachurdija grįžo iš užsienio ir pabandė įvykdyti perversmą. Jo rėmėjai, pasinaudoję sumaištimi vyriausybėje, sugebėjo užimti nemažą dalį pietinės Gruzijos. Tai sukėlė nerimą Azerbaidžanui, Armėnijai ir Rusijai, jos susitarusios parėmė Gruzijos valdžią, ir perversmas nepavyko. Už Rusijos suteiktą paramą E. Ševardnadzė pažadėjo prisijungti prie NVS ir leisti likti Gruzijos teritorijoje kelioms Rusijos karinėms bazėms.

Konfliktas Abchazijoje ir netrukus po jo prasidėjęs gruzinų ir osetinų konfliktas gana greitai buvo nuslopinti, tačiau to kaina taikiems gyventojams buvo itin didelė: apie 14 tūkst. žmonių žuvo, apie 300 tūkst. gruzinų buvo priversti bėgti iš Abchazijos, dar 100 tūkst. žmonių persikėlė iš Gruzijos kontroliuojamos Pietų Osetijos į Rusijoje esančią Šiaurės Osetiją. Per visą laikotarpį iki 2008 metų karo taika šiame regione buvo itin trapi, o daugybės pabėgėlių ir nemenkų karinių pajėgų išlaikymas slėgė šalies biudžetą.

E. Ševardnadzė, 1995 metais išrinktas prezidentu (2000-aisiais perrinktas), po truputį pradėjo darytis panašus į „karaliuką“, jo šeima buvo kaltinama korupcija, kuri prasiskverbė į visus valdymo struktūrų sluoksnius ir žalojo trapią šalies ekonomiką. Užsienio politikoje Gruziją itin rėmė JAV, tikėdamasi panaudoti ją kaip atsvarą Rusijai Kaukazo regione. Gruzija pasirašė strateginės partnerystės sutartį su NATO ir pareiškė norą įstoti į šią organizaciją ir į Europos Sąjungą. Tokie norai ir draugystės itin temdė šalies santykius su šiaurine kaimyne Rusija.

E. Ševardnadzė buvo kaltinamas rinkimų klastojimu, tai ypač išryškėjo per 2003 metų parlamento rinkimus, tik šį kartą opozicija, su Michailu Saakašviliu ir Zurabu Žvanija priešakyje, neliko pasyvia stebėtoja, o suorganizavo masinius mitingus Tbilisyje. Po dviejų įtemptų savaičių, 2003 lapkričio 23 dieną E. Ševardnadzė buvo priverstas atsistatydinti. Rinkimų rezultatai buvo anuliuoti, naujuosius rinkimus laimėjo M. Saakašvilio partija, o pats M. Saakašvilis buvo išrinktas prezidentu, tiesiog sutriuškinęs savo varžovus surinkdamas 96 proc. rinkėjų balsų.

Vadinamoji rožių revoliucija laimėjo. Žmonės tikėjosi didelių permainų, norėjo, kad pagaliau atsirastų efektyvi valdžia, sumažėtų korupcija, būtų užtikrinta trapi taika su abchazais ir osetinais, o šalies teritorija išliktų vientisa. Nors naujajam vadovui tokius tikslus įgyvendinti buvo gana sunku, nes paveldėtos problemos buvo tikrai didelės, vis dėlto valdžiai sekėsi dorotis su korupcija, tačiau tam pasitelkiami beveik autoritariniai metodai kenkė demokratijos raidai šalyje. M. Saakašvilis buvo populiarus užsienyje, tačiau savoje šalyje sulaukė vis daugiau kritikos dėl to, kad nesiima būtinų reformų, veikia autoritariniais metodais ir panašiai. Ekonominės reformos buvo sėkmingos, šalyje sumažėjo verslo suvaržymų. Buvo priimtas gana laisvas darbo kodeksas, taip pat nustatyti itin maži muitai ir pajamų mokestis (12 proc.), o galimybės plėstis ir kurtis verslui pagerintos sumažinus visokių reikalaujamų leidimų kiekį. Nesuklysime pasakę, kad iš trijų Kaukazo valstybių Gruzija tvarkosi geriausiai.

Užsienio politikoje naujasis šalies prezidentas tęsė savo pirmtako liniją. Išlaikė santykius su Vakarais, vis dar siekė šalies įstojimo į NATO ir ES, rėmė koalicijos pajėgas kare Irake, tačiau santykiai su Rusija blogėjo.

Rusijos ir Gruzijos santykiai ankstyvuoju posovietiniu periodu buvo įtempti dėl Rusijos paramos Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistams, tačiau dėl galimo Gruzijos pilietinio karo – tarp Z. Gamsachurdijos ir E. Ševardnadzės šalininkų – pastarasis sutiko įstoti į NVS manais už Rusijos paramą kovoje prieš Z. Gamsachurdiją. Gruzinai sutiko ne tik su įstojimu į NVS, bet ir leido savo teritorijoje likti keturioms Rusijos karinėms bazėms. 1999 metais ESBO susitikime Stambule buvo sutarta, kad per porą metų Rusijos bazės bus iškeldintos, tačiau 2001 metais Gruzijos kontrolei perduota tik viena bazė, kitų perdavimo teko laukti iki 2007-ųjų, o Gudautos bazė, esanti Abchazijoje, vis dar yra kontroliuojama Rusijos karinių pajėgų.

Po 2003 metais įvykusios rožių revoliucijos abipusiai santykiai labai suprastėjo ir didžiulis konfliktas sprogo 2006 metais. Kovo mėnesį Rusija uždraudė gruziniško vyno importą dėl neva jame rastų pesticidų. Tada rugsėjį Gruzija apkaltino keturis Rusijos pareigūnus šnipinėjimu ir išsiuntė juos iš šalies, dėl to Rusija ėmėsi ekonominių sankcijų prieš Gruziją ir uždarė savo ambasadą Tbilisyje.

Konfliktas dar labiau išaugo, kai Rusija nusprendė deportuoti gruzinų imigrantus tuo pretekstu, kad jie gyvena Rusijoje neturėdami vizų. Gruzija tada kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, tačiau tai tik sukėlė Rusijos pyktį. Kitas jų žingsnis buvo Gruzijos oro erdvės pažeidinėjimai. 2007 m. kovą Gruzija apkaltino Rusiją, kad ši atakavo gruzinų kontroliuojamą zoną Abchazijoje, rugpjūčio mėnesį du Rusijos naikintuvai, įskridę į Gruzijos teritoriją, paleido raketą į gruzinų kaimą, tačiau raketa nesprogo. Dar vėliau kilo konfliktas dėl galbūt numušto Rusijos lėktuvo. Rusijos pusė neigė kaltinimus oro erdvės pažeidinėjimais ir sakė, kad tai „haliucinacijos“. Žibalo į ugnį įpylė ir Rusijos ambasadorius Gruzijoje, gruzinų tautą pavadinęs „mirštančia“ ir pasakęs, kad jie neįveiks globalizacijos iššūkio ir išnyks, o Rusija didelė ir išnykti negali. Toks jau gana atviras konfliktas nieko gero nežadėjo. Gruzija dar apkaltino Rusiją, kad ši rėmė protestus prie valdžią 2007 m. lapkritį.

Konflikto apogėjus buvo pasiektas 2008 m. rugpjūtį: tarp Rusijos ir Gruzijos kilo karinis konfliktas Pietų Osetijos regione, pasibaigęs visišku abiejų valstybių santykių nutraukimu ir Abchazijos bei Pietų Osetijos regionų atplėšimu nuo Gruzijos.

Armėnija

Armėnija oficialiai savo nepriklausomybę paskelbė 1991 metų rugsėjo 21 dieną, tai yra jau po rugpjūčio pučo ir žlugusio naujosios sąjunginės sutarties pasirašymo, nors naujoji nepriklausoma valstybė didžiųjų valstybių nebuvo pripažinta iki formalaus SSRS iširimo metų pabaigoje. Pirmuoju valstybės vadovu tapo Levonas Ter-Petrosianas, išrinktas 1991 ir perrinktas 1996 metais. Rinkimuose buvo neišvengta kaltinimų rezultatų klastojimu.

Armėnijos kelias į nepriklausomą valstybę taip pat nebuvo lengvas, šalis įsivėlė į karą su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho ir šį konfliktą, padedama Rusijos, laimėjo, tačiau labai pašlijo santykiai tiek su Azerbaidžanu, tiek su kaimynine Turkija. Kalnų Karabacho armėnų bendruomenė paskelbė įkurianti savo valstybę, tačiau iki šiol jos oficialiai nepripažino net pati Armėnija.

Su Turkija buvo nesutariama jau seniau, armėnai teigia, kad Turkija Pirmojo pasaulinio karo metais vykdė armėnų genocidą, tačiau Turkija tai neigia. Abiejų valstybių santykiai pagerėjo tik 2009 metais, kai buvo pasirašyta santykių normalizavimo sutartis ir abiejų šalių vadovai apsilankė futbolo rungtynėse tarp savo valstybių komandų.

Koks destabilizuojantis veiksnys buvo karas dėl Kalnų Karabacho, rodo ir tai, kad ilgą laiką nesusitarta dėl jo statuso ir taikos sutarties, tai kėlė daug aistrų. 1997 metais atrodė, kad turėtų įvykti lūžis. Prezidentas L. Ter-Petrosianas sutiko ieškoti kompromiso. Azerbaidžanui turėjo būti perduotos armėnų kontroliuojamos teritorijos aplink Kalnų Karabachą ir galų gale nutraukta Azerbaidžano ir Turkijos vykdoma Armėnijos blokada. Dauguma armėnų tuo nesidžiaugė ir manė, kad iškilo grėsmė jų šalies saugumui. Nepasitenkinimas prezidentu šalyje augo ir 1998 m. vasarį L. Ter-Petrosianas buvo priverstas palikti postą.

Priešlaikiniuose rinkimuose triumfavęs Robertas Kočarianas iš esmės neatsisakė savo pirmtako politikos ieškoti kompromiso dėl Kalnų Karabacho. Nuo 2004 metų jis ne kartą buvo susitikęs su Azerbaidžano prezidentu ir drauge bandė ieškoti sprendimo. Tokie veiksmai iš posto jo neišvertė. Tiesa, skandalų R. Kočarianui netrūko.

Didžiausias sukrėtimas šalį sukrėtė 1999 metais: Armėnijos parlamente įvyko susišaudymas, buvo nužudyta keli opozicijos lyderiai, parlamento pirmininkas ir šalies ministras pirmininkas. Prezidentas pats derėjosi su žudikais, kad paleistų laikomus įkaitais parlamento narius. Nemažai armėnų iki šiol mano, kad už šių skerdynių slypėjo prezidento ranka: jis taip susidorojo su opozicijos lyderiais ir kitais jam neįtikusiais parlamento nariais.

Armėnija taip pat patyrė masinius protestus, kurie kaip ir kitose valstybėse kilo dėl suklastotų rinkimų rezultatų. 2003 metų prezidento rinkimuose vėl triumfavo R. Kočarianas, tačiau jo varžovas Stepanas Demirčianas sukvietė žmones protestuoti prieš suklastotus rinkimus (S. Demiričiano rėmėjai irgi ėmėsi klastočių) ir nors tūkstančiai žmonių reikalavo R. Kočariano atsistatydinimo, rinkimų rezultatai buvo patvirtinti ir prezidentas prisaikdintas antrai kadencijai.

Istorija pasikartojo 2008 metais, kai dėl prezidento posto varžėsi tuometinis premjeras Seržas Sargsjanas (Serge Sargsyan) ir eksprezidentas L. Ter-Petrosianas. Rinkimus didele persvara, 53 prieš 21 proc. balsų, laimėjo S. Sargsjanas, tačiau jo varžovas jau įprastu stiliumi paskelbė rinkimų rezultatus suklastotais ir sukvietė protestuotojus. Valdžia nesiruošė pakartoti rožių ir oranžinės revoliucijų patirties ir liepė policijos pajėgoms iškrėsti protestuotojų stovyklose pastatytas palapines dėl neva ten slepiamų ginklų. Visa tai atvedė į ilgą krizę, prezidentas net paskelbė nepaprastąją padėtį, todėl į sostinę buvo įvesta kariuomenė, buvo suimti opozicijos lyderiai, imtasi kitų represinių veiksmų. Protestuotojams nepavyko pakartoti kitose posovietinėse šalyse įvykdytų revoliucijų, ir S. Sargsjanas tapo trečiuoju šalies prezidentu.

Naujasis prezidentas ėmėsi gerinti santykius su Turkija, pasirašė santykių normalizavimo susitarimą. Tačiau su kitu kaimynu – Azerbaidžanu – susitarti nepavyko, greičiausiai net nebuvo bandyta, o pastaruoju metu jis pradėjo kaupti pajėgas ties siena su Armėnija, be to, azerbaidžaniečiai nevengia karingos retorikos, gali būti, kad konfliktas Pietų Kaukaze vėl atsinaujins.

Armėnija yra laikoma vienintele Rusijos sąjungininke Kaukazo regione. Šalis yra NVS narė ir remia Rusijos norą stiprinti šią organizaciją, taip pat yra Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, kurią sudaro Rusija, Armėnija ir dar penkios posovietinės šalys, narė. Kaip patys armėnai mano, Rusijos parama yra itin svarbi šalies, kuri konfliktuoja su Azerbaidžanu, saugumui, todėl Armėnijoje vis dar yra Rusijos karinių pajėgų ir didelė karinė bazė.

Azerbaidžanas

Audringaisiais 1990–1991 metais, kai visose sovietinėse arba jau posovietinėse respublikose tvyrojo įtampa, Azerbaidžanas buvo viena neramiausių vietų. Pirmieji prezidento rinkimai, vykę po rugpjūčio pučo, nebuvo laisvi ir demokratiški, nes kandidatavo tik vienas kandidatas – Ajazas Mutalibovas. Tik po rinkimų buvo paskelbta nepriklausomybės deklaracija, vėliau sekė Komunistų partijos panaikinimas. Tad nedemokratiškai išrinktas vadovas taip įteisino savo valdžią visoje buvusioje SSRS vykusios desovietizacijos fone.

Jaunai valstybei buvo itin sunku dėl kilusio karo Kalnų Karabache. Armėnai (juos slapta rėmė rusai) spaudė azerbaidžaniečių pajėgas ir vykdė baisias žudynes. Azerbaidžano vyriausybė tylėjo, nesiėmė jokių veiksmų, kad pasmerktų ar sustabdytų savo piliečių žudynes, ir tai sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir protestus, dėl to prezidentas A. Mutalibovas buvo priverstas Aukščiausiajai Tarybai įteikti atsistatydinimo raštą.

Tačiau viskas tuo nesibaigė, nes prezidentas Tarybos nutarimu buvo išteisintas nuo bet kokios atsakomybės dėl Chodžaly (Khojaly) žudynių ir nepritarė jo atsistatydinimui. Veiksmų ėmėsi armija ir Azerbaidžano liaudies frontas, jie užėmė parlamento pastatus, radiją ir televiziją, paleido Aukščiausiąją Tarybą ir jos funkcijas perdavė suburtai Azerbaidžano Nacionalinei Asamblėjai, valstybės vairą laikinai perėmė šios institucijos pirmininkas.

Kiti prezidento rinkimai įvyko 1992 m. vasarą ir juos, surinkęs 60 proc. balsų, laimėjo buvęs disidentas ir politinis kalinys Abulfazas Elčibėjus (Abulfaz Elchibey). Jam taip pat nepavyko dorotis su krize Kalnų Karabache ir jis susidūrė su tokia pačia situacija kaip ir jo pirmtakas, negana to, ekonominė Azerbaidžano padėtis smarkiai prastėjo, abipusė armėnų ir azerbaidžaniečių vykdoma blokada labai kenkė abiem šalims. Prezidento antirusiška, prieš NVS nukreipta ir proturkiška politika taip pat darė žalą ir negalėjo atnešti sėkmės derybose. 1993 m. birželį įvyko karinis maištas, niekas jam pasipriešinti nesugebėjo ir valdžią Baku užėmė ekskomunistas Heidaras Alijevas, kitados buvęs pirmuoju SSRS kompartijos politinio biuro nariu musulmonu. Suorganizuotame referendume žmonės pasisakė už prezidento A. Elčibėjaus atstatydinimą.

1993 m. pabaigoje H. Alijevas buvo išrinktas prezidentu. Jis padidino valstybės stabilumą, tačiau tai buvo padaryta demokratijos kaina. H. Alijevas susidorojo su visa opozicija ir po kelerių metų galėjo sakyti, kad turi absoliučią valdžią šalyje. Naujasis vadovas ėmėsi atkurti šalies ekonomiką, pradėjo naftos eksportą į Vakarus, tačiau, be naftos, šalis mažai ką turėjo pasiūlyti, nes dėl didelės korupcijos jos ekonomika vystėsi lėtai. 1999 metais Azerbaidžanui priskiriamoje Kaspijos jūros šelfo dalyje atrastas didelis dujų telkinys padarė Azerbaidžaną potencialiu stambiu dujų eksportuotoju, taigi ši Kaukazo valstybė tarptautiniu mastu tapo svarbesnė. Pradėtos derybos dėl naftotiekių ir dujotiekių tiesimo. Vakarai užsimerkė dėl H. Alijevo autoritarinio valdymo pobūdžio ir, tikėtina, suklastotų 1998 metų rinkimų rezultatų, nes laikė Azerbaidžano naftą ir dujas alternatyva rusiškoms.

2003 metais prezidentas, jau būdamas garbingo amžiaus, labai susirgo, nebegalėjo tinkamai vykdyti pareigų ir metų pabaigoje mirė. Jo sūnus Ilhamas Alijevas per kontroversiškus ir galbūt suklastotus rinkimus, kuriuos lydėjo smurto protrūkiai, buvo išrinktas prezidentu. Toks dinastinis valdžios perdavimas žmonėms nepatiko ir opozicija prezidentui I. Alijevui šalyje yra gana stipri, tačiau valstybės galva sėkmingai plečia savo galias. 2008 metų rinkimuose, kuriuos opozicija boikotavo, jis buvo perrinktas prezidentu, vėliau pasirūpino, kad būtų panaikintas prezidento kadencijų apribojimas, ir, atrodo, taps dar vienu „karaliuku“, juolab kad per praėjusiais metais vykusius parlamento rinkimus buvo išrinkti visi prezidentui ištikimi žmonės.

Per dvidešimt nepriklausomybės metų santykiuose su Rusija Azerbaidžanui pavyko išvengti didelių skandalų ar krizių, kokių buvo tarp Rusijos su Gruzija, tačiau yra ir šiuos santykius temdančių veiksnių. Didžiausią įtampą kelią Rusijos parama Armėnijai ir ten esantys Rusijos kariniai daliniai. Per karą dėl Kalnų Karabacho Rusija slapta rėmė armėnų pajėgas, o pastaruoju metu buvo metami kaltinimai, kad rusai parduoda ginklus armėnams. Be to, Rusijos karių buvimas Armėnijoje, aiškinamas noru užtikrinti Rusijos ir Armėnijos abipusį saugumą, yra nukreiptas prieš Azerbaidžaną. Be šių problemų, iškyla ir energetinių klausimų. Azerbaidžanas žlugdo Rusijos norą kontroliuoti naftos ir dujų tiekimą iš Kaspijos baseino į Europą ir net gali būti Europai gera alternatyva rusiškai naftai ir dujoms, o tai Rusijai aiškiai nepatinka.

Posovietinių valstybių raida šį dvidešimtmetį buvo gana audringa. Ją apibūdinantys bendravardikliai būtų suklastoti rinkimai, korupcija, karas, protestai ir pan. Išimtis čia gal tik Baltijos valstybės: jos tvarkėsi ramiau ir išvengė rytinius kaimynus ištikusių bėdų. Istorija gana aiški, tačiau net ir jos žinojimas nepadeda prognozuoti, kaip klostysis buvusių sovietinių europinės dalies respublikų raida, tad viską parodys ateitis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras