Kas svarbiau: principai ar valstybės ateitis?

Nors Aukščiausiosios Rados rinkimų rezultatai Ukrainoje jau beveik aiškūs, šalies ateitis dar nežinioje. Daugiausiai rinkėjų balsų, suskaičiavus 99,71 proc. balsavimo biuletenių, surinko V. Janukovičiaus vadovaujama Regionų partija – 32,08 proc., antroje vietoje – J. Tymošenko blokas su 22,28 proc., trečioje V. Juščenkos palaikomas blokas „Mūsų Ukraina“ su 13,97 proc. Į parlamentą patekti reikalingą 3 proc. kartelę taip pat peržengė A. Morozo vadovaujama Socialdemokratų partija – 5,68 proc. bei Komunistų partija - 3,66 proc. Nors oficialiai rinkimus laimėjo prorusiška Regionų partija, tai nereiškia, kad ji bus valdančioje koalicijoje. Antroje ir trečioje vietoje esančios J. Tymošenko ir V. Juščenkos partijos yra orientuotos į vakarietiškas reformas Ukrainoje ir jos kartu surinko daugiau balsų nei Regionų partija, tačiau tai taip pat nereiškia, kad jos abi bus valdančioje koalicijoje. Regis, išankstinis ministrų postų dalijimasis ir derybos dėl geresnės padėties koalicijoje veda prie to, kad pamirštami strateginiai šalies interesai, o dėl to Ukraina gali atsidurti pavojingoje padėtyje.

Spalvoti partijų viražai

Iškart po rinkimų, kovo 26 dieną, J. Tymošenko pakvietė bloką „Mūsų Ukraina“ ir Socialistų partiją pasirašyti memorandumą dėl Demokratinių jėgų („oranžinės“) koalicijos sudarymo. Tačiau „Mūsų Ukrainos“ blokas nebuvo toks entuziastingas ir pasiūlė palaukti oficialių rinkimų rezultatų. Kovo 28 dieną V. Juščenka gan netikėtai pradėjo derybas su V. Janukovičiaus „Regionų partija“, taip parodydamas, jog egzistuoja galimybė sudaryti „baltai-mėlyną“ koaliciją su buvusiu priešininku prezidento rinkimuose. Tuomet iniciatyvos ėmėsi A. Morozo Socialistų partija. Ši partija orientuojasi į „Europietišką socializmą“ ir palaiko integraciją į Vakarus. Ji pasirašė memorandumą dėl koalicijos sudarymo ir pakvietė J. Tymošenko ir „Mūsų Ukrainos“ blokus taip pat pasirašyti. Kovo 29 dieną J. Tymošenko dar kartą paragino „Mūsų Ukrainos“ prisijungti prie Demokratinių jėgų koalicijos. Bet tuo viskas ir baigėsi. V. Juščenka pareiškė, kad koalicija galėtų būti sudaryta tik balandžio 7 dieną. Maža to, kovo 29 dieną „Mūsų Ukrainos“ atstovai dar kartą susitiko su „Regionų partijos“ atstovais dėl tolesnių derybų.

„Mūsų Ukrainos“ bloko žaidimai

Ką reiškia toks V. Juščenkos palaikomos „Mūsų Ukrainos“ delsimas? Pirma, jis dar kartą patvirtina hipotezę, jog nesutarimai tarp J. Tymošenkos ir V. Juščenkos yra rimti. Jei partijos, kurių programinės nuostatos yra panašiausios, nesugeba susitarti dėl koalicijos, vadinasi čia lemiamą vaidmenį vaidina įvairūs principiniai nesutarimai. Tą patvirtina ir spėjimai, kad „Mūsų Ukrainos“ ir J. Tymošenko blokai nelinkę iškart sudaryti koalicijos dėl to, kad J. Tymošenko reikalauja premjerės posto būsimoje vyriausybėje. Pagal rinkimų rezultatus ji turėtų teisę to reikalauti, nes jos blokas surinko gerokai daugiau balsų nei V. Juščenkos blokas. Tačiau V. Juščenkai tai reikštų tam tikrą nusileidimą ir savo principų užgniaužimą.

Antra, yra tikimybė, kad „Mūsų Ukrainos“ blokas, „flirtuodamas“ su „Regionų partija“ atlieka tam tikrą taktinį manevrą, siekdamas išpešti kuo daugiau nuolaidų iš J. Tymošenko bloko sudarant būsimą vyriausybę.

Trečia, jei tikėtume J. Tymošenko pareiškimais, egzistuoja nemažas vidinis spaudimas „Mūsų Ukrainos“ bloke sudaryti koaliciją tarp „Mūsų Ukrainos“ ir „Regionų partijos“. Jos teigimu, šį spaudimą atlieka blokui priklausantys verslininkai, kuriems koalicija su „Regionų partija“ būtų naudinga.

Ketvirta, neatmestinas ir išorinių jėgų poveikis. V. Putino telefoninis pokalbis kovo 29 dieną su V. Juščenka rodo, jog Rusija yra ypač susidomėjusi porinkimine padėtimi Ukrainoje. Akivaizdu, kad vakarietiškų pažiūrų J. Tymošenko tapimas premjere ir oranžinės koalicijos susiformavimas smarkiai pakreiptų Ukrainos politinę orientaciją Vakarų link ir dar labiau nutolintų nuo Rusijos. Tuo tarpu JAV teigiamai įvertino faktą, jog dvi „reformų partijos“ – „Mūsų Ukraina“ ir J. Tymošenko blokas – kartu surinko daugiau balsų nei promaskvietiška V. Janukovičiaus „Regionų partija“.

Ukrainos ateities scenarijai

Kuo gali baigtis šis ilgas ir komplikuotas koalicijų formavimosi procesas? Galimi keli scenarijai. Pagal pirmą scenarijų, V. Juščenka gali nusileisti ir pasirašyti po Demokratinių jėgų („oranžinės“) koalicijos kūrimo pagrindais. Tačiau tam reikia postūmio – V. Juščenkos ir V. Janukovičiaus nesutarimo arba J. Tymošenkos nuolaidų. Kol kas panašu, kad V. Janukovičiaus „Regionų partija“ linkusi vis labiau nusileisti ir pasiryžusi „derėtis su visais“, o J. Tymošenko nuolaidų daryti kol kas neketina. „Regionų partijai“ delsimas šiuo metu yra naudingas, nes ji gali išnaudoti spaudimą „Mūsų Ukrainai“ ir tikrinti J. Tymošenko kantrybę.

Kitas scenarijus gali būti „baltai-mėlyna“ koalicija tarp „Mūsų Ukrainos“, „Regionų partijos“ ir galbūt net Komunistų partijos. Išsipildžius šiam scenarijui, Ukraina gali grįžti prie glaudesnių santykių su Rusija, sulėtinti reformas. Derybose su „Regionų partija“ „Mūsų Ukrainos“ atstovai iškėlė tris sąlygas: „Regionu partija“ turi atsisakyti Ukrainos federalizmo idėjos, atsisakyti siekio suteikti rusų kalbai oficialios kalbos statusą Ukrainoje ir palaikyti Ukrainos eurointegracinius tikslus. Šis scenarijus gali pasitvirtinti jei derybose įvyktų rimtesnis konfliktas tarp V. Juščenkos ir J. Tymošenko arba „Regionų partija“ sutiktų su visomis keliamomis sąlygomis.

Trečias scenarijus yra prorusiškos koalicijos susiformavimas, jei „Mūsų Ukrainos“ ir J. Tymošenko blokams nepavyktų susitarti. Tokiu atveju, susiformuotų koalicija tarp „Regionų partijos“ ir Komunistų partijos. Išsipildžius šiam scenarijui, Ukraina gali perorientuoti savo politiką nuo integracijos į Vakarus link glaudžių santykių su Rusija, atidėti reformas, galbūt net įgyvendinti federalizmo idėją Ukrainoje, kas, tikėtina, suskaldytų valstybę bei vestų į dezintegraciją ir pripažinti rusų kalbą kaip oficialią kalbą Ukrainoje.

Ketvirtas scenarijus yra labai plačios koalicijos susiformavimas, prie Demokratinių jėgų koalicijos prijungiant „Regionų partiją“. Šį scenarijų kovo 29 dieną išdėstė V. Juščenka. Jo manymu, jei „Regionų partija“ sutiktų su keliamomis sąlygomis, tokia plati koalicija galėtų suvienyti Ukrainą. Tačiau minėtas scenarijus sunkiai tikėtinas, nes J. Tymošenko ne kartą yra pareiškusi, jog J. Tymošenko bloko nebus jokioje koalicijoje kartu su „Regionų partija“.

Penktas scenarijus, kuris taip pat neatmestinas, būtų konstitucinė krizė, jei valdančios koalicijos nepavyktų suformuoti per 60 dienų nuo rinkimų. Tokiu atveju prezidentas paleistų parlamentą ir paskelbtų pakartotinius rinkimus. Tokia situacija būtų gan pavojinga Ukrainai, nes nestabili situacija gali atvesti šalį į suirutę, kuria gali pasinaudoti išorinės jėgos.

Ukrainos ateitis kol kas miglota. Regis, viską lems partijų sugebėjimas pamiršti principus ir užsispyrimą ir veikti valstybiškai. Tik nuo to priklausys ar Ukraina taps stipri valstybė.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.