Tarptautinėje politinėje arenoje tebetvyrant įtampai dėl neramumų Libijoje, Sirijoje bei kitose Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų valstybėse, pasaulio bendruomenę pasiekė netikėta žinia iš Palestinos. Šių metų balandžio 27 d. Palestinos savivaldos prezidento Mahmudo Abaso partija „Fatah“ ir islamistų judėjimas „Hamas“, valdantis Gazos ruožą, paskelbė apie susitaikymą. Remiantis masinio informavimo priemonėse pasirodžiusiais pranešimais, abi jėgos sutarė nutraukti tarpusavio vaidus ir sudaryti tarpinę vyriausybę, kuri dirbs iki Palestinos parlamento ir prezidento rinkimų, planuojamų surengti per metus. Formaliu šių pokyčių atspirties tašku galima laikyti gegužės 3 d. Šią dieną 13 Palestinos frakcijų, tarp jų „Fatah“ ir „Hamas“ atstovai, bei keli nepriklausomi politikai Arabų Lygos būstinėje Kaire pasirašė Palestinos vienybės sutartį.

Panašu, kad šis sprendimas artimiausiu metu gali atverti kelią konstruktyviam Palestinos politinių jėgų dialogui. Tai pirmiausia lemia palestiniečių interesams įgyvendinti palankus tarptautinis politinis kontekstas. Vadovaujantis balandžio viduryje dienraštyje „The Los Angeles Times“ pasirodžiusiais pranešimais, Artimųjų Rytų ketverto (Rusija, JAV, JTO ir ES) nariai gali pripažinti nepriklausomą Palestinos valstybę, jeigu sužlugs Palestinos ir Izraelio taikos derybos. Laikraščio duomenimis, klausimą dėl savo valstybės pripažinimo palestiniečiai žada iškelti šį rugsėjį vyksiančioje JTO Generalinės Asamblėjos sesijoje. Įvairūs šaltiniai pranašauja, kad JTO Generalinė Asamblėja šią valstybę gali pripažinti, jei Palestinos savivalda įvykdys visus jai iškeltus reikalavimus.

Žvelgiant siauriau, būtina įvardyti ir pastarojo meto politinius pokyčius Šiaurės Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose. Pasak Tel Avivo universiteto Nacionalinio saugumo instituto darbuotojo, nepanorusio skelbti savo pavardės, svarbus vaidmuo šiame procese tenka Egiptui ir kitoms regiono valstybėms. Jo teigimu, naujasis Kairo valdantysis elitas siekia didinti Egipto vaidmenį regione. Palestinos politinių jėgų suvienijimo ir Palestinos valstybės klausimo sprendimas – tai vos pora priemonių siekiant šio tikslo. Pareigūno nuomone, pastaruoju metu taip pat pastebimai sumenkusi įvairių Artimųjų Rytų valstybių (taip pat ir Sirijos) parama radikaliajai grupuotei „Hamas“. Tai verčia šią jėgą ieškoti naujų sąjungininkų ir daryti įvairias politines nuolaidas savo oponentei partijai „Fatah“. Šį teiginį iliustruoja „Hamas“ lyderio Khaledo Meshaalo sprendimas palikti Damaską, buvusį jam prieglobsčiu nuo 1999 m. (tokio sprendimo priežastys viešai neskelbiamos). Remiantis naujienų portalu „Newsru.com“, balandžio 30 d. „Hamas“ lyderis pareiškė ketinantis iš Sirijos persikelti į Katarą. Toks sprendimas, beje, priimtas po to, kai Egiptas ir Jordanija atsisakė priimti šio radikalaus judėjimo vadovą bei jo artimiausius parankinius.

Taigi „Fatah“, „Hamas“ ir kitų politinių jėgų suartėjimas, kurio rezultatas – pasirašyta Palestinos vienybės sutartis, laikytinas logišku šios kvazivalstybės kaimynystėje vykstančių politinių procesų rezultatu. Regioniniam kontekstui nekintant, ši paspirtis „Fatah“ ir „Hamas“ dialogo plėtrai ceteris paribus turėtų išlikti ir artimiausioje ateityje.

Tolesnio politinio suartėjimo idėja šiuo metu palanki tiek „Fatah“, tiek „Hamas“. Palestinos prezidentui Mahmudui Abasui, Vakaruose pripažintam „Fatah“ lyderiui, ši sąjunga yra puiki galimybė tapti pereinamosios vyriausybės vadovu. Kartu jis taptų bent jau formaliu abiejų palestiniečių gyvenamųjų teritorijų (Vakarų Kranto ir Gazos ruožo, iš kurio „Fatah“ buvo išvyta 2007 m. birželį po savaitę trukusių kruvinų susirėmimų su „Hamas“ pajėgomis) lyderiu ir įgytų pagrindą didinti „Fatah“ įtaką visoje Palestinoje. Šis „Fatah“ vadovo politinės karjeros scenarijus itin tikėtinas ėmus aktyviai įgyvendinti Palestinos vienybės sutartį.

Grupuotė „Hamas“, žinia, griežtai atsisako paklusti Artimųjų Rytų ketverto raginimams atsiriboti nuo teroro, pripažinti Izraelio valstybę, gerbti visus ankstesnius Palestinos autonomijos bei Izraelio susitarimus. O naujoji sąjunga su „Fatah“ šiai ekstremistinei organizacijai atveria galimybę siekti tikslų nenusižengiant savo principams (pavyzdžiui, siekti Palestinos valstybės įkūrimo ir kartu nepripažįstant Izraelio valstybės). Pasak savaitraščio „The Time Magazine“ apžvalgininkų, politinis dialogas su „Fatah“ „Hamas“ naudingas ir kaip būdas ilgainiui didinti savo įtaką Mahmudo Abaso šalininkų kontroliuojamame Vakarų Krante, silpninti šio politinio oponento ir jo šalininkų pozicijas Palestinoje ir kita.

Tikėtina, kad ilgainiui tokios įvairuojančios „Fatah“ ir „Hamas“ politinės ambicijos šias politines jėgas vėl supriešins ir išskirs. Visgi panašu, kad kol kas jos pasiryžusios eiti tuo pačiu keliu, siekdamos bendro tikslo – Palestinos valstybės įkūrimo. Todėl šių jėgų santykiai bent jau artimiausiu metu neturėtų atvėsti. Juolab kad tam nėra svarbių kliūčių nei pačioje Palestinoje, nei už jos ribų. Bene aktyviausiai naujajai palestiniečių sąjungai priešinasi Izraelis. Komentuodamas Palestinos vienybės sutarties pasirašymo faktą, Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pasiūlė „Fatah“ rinktis „arba taika su Izraeliu, arba su „Hamas“, sudaryti taiką su abiem šalimis neįmanoma“. Nepritarimą naujajai palestiniečių iniciatyvai taip pat demonstruoja Vokietija. Kaire pasirašius minėtą sutartį, Vokietijos (kuri šiuo metu yra nenuolatinė JT Saugumo Tarybos narė) vyriausybės atstovas Stefenas Seibertas pareiškė, kad Vokietija nepripažins Palestinos valstybės be Izraelio pritarimo.

Visgi šių ir kitų tarptautinės politinės sistemos veikėjų valios siekiant riboti tolesnę „Fatah“ ir „Hamas“ dialogo raidą gali nepakakti. Tarptautinei bendruomenei vis aktyviau deklaruojant norą kaip galima greičiau sureguliuoti Palestinos ir Izraelio konfliktą, JAV, Rusijos ir kitų šalių parama Palestinos valstybės įkūrimo klausimu tampa itin svarbiu jų koziriu. Izraelio ir Palestinos taikos deryboms ir toliau išliekant statiškoms, Palestinos ateities klausimo sprendimas gali būti priimtas ir neatsižvelgiant į politinių oponentų (pirmiausia Izraelio) nuomonę.

Taigi Palestinos politinėms grupuotėms būtinas politinis konsensusas, tenkinantis bent jau minimalius Vakarų reikalavimus: vienijantis abi palestiniečių gyvenamas teritorijas, atsiribojantis nuo teroro, bent jau formaliai siekiantis taikos Artimuosiuose Rytuose ir t. t. Taip pat joms reikia išlaikyti įtampą dvišaliame Palestinos dialoge su Izraeliu siekiant įsteigti Palestinos valstybę su 1967 metų sienomis ir sostine Rytų Jeruzalėje, kam, žinia, aršiai priešinasi Izraelis.

Pirmieji žingsniai šiame kelyje jau žengti pasirašius Palestinos vienybės sutartį. Pasak žurnalo „L'Express“ apžvalgininkų, toliau galima tikėtis įvairių laikinų sprendimų: „Hamas“ išpuolių prieš Izraelį sustabdymo, intensyvesnio „Hamas“ ir „Fatah“ politinio dialogo, Mahmudo Abaso paskyrimo Palestinos autonomijos pereinamosios vyriausybės vadovu ar net naujuoju Palestinos prezidentu ir t. t. Tokios įvykių raidos galima tikėtis iki palestiniečiams pavyks pasiekti pagrindinį savo tikslą – įsteigti Palestinos valstybę. Kas po to, kol kas tiksliai pasakyti vargu ar yra galima. Visgi jau šiuo metu aišku, kad „Fatah“ ir „Hamas“ tiek savo ilgalaikiais tikslais, tiek priemonėmis šiems tikslams siekti smarkiai skiriasi. Todėl tikėtina, kad įkūrus Palestinos valstybę šios grupuotės vėl būtų linkusios iškasti karo kirvį ir taip į Palestiną grąžindamos politinį susiskaldymą, įtampą ir nuosmukį.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.