Jau lygiai dveji metai, kai Lietuva stovi po NATO skėčiu. Na, ir ką ta narystė Šiaurės Atlanto saugumo struktūroje mums davė? Jeigu įsivaizdavome, kad po tuo NATO skėčiu šiltai ir ramiai tūnosime kaip viščiukai po perekšlės sparnu, tada nieko nedavė. Turime patys atlaikyti ir Rusijos propagandinį karą, ir invaziją į mūsų politiką, ir „energetinę diplomatiją“.

Nors Lietuvos oro erdvę saugo NATO kariniai lėktuvai, esminės pagalbos nesulaukėme net tada, kai Lietuvos laukuose sudužo mūsų oro erdvę pažeidęs (jos saugumą išbandęs?) Rusijos karinis lėktuvas. NATO tarsi visai abejingai stebėjo, kaip Lietuva viena kapstosi tirdama tą katastrofą ir netgi, įtariu, patarinėjo mūsų strategams tą incidentą užglaistyti. Dideliam mūsų nusivylimui! Nusivylimui tų, kurie manė: kai tupėsime po skėčiu, tai kad duos ta stipriausia pasaulyje saugumo jėga mūsų amžinam priešui Rusijai! Kad įkals meškai už šimtametes skriaudas, už viščiuko trypimą!

Patys kvaili, jei to norėjome. Jei panašiai atsitiktų, tai tik patvirtintų Rusijos propagandinio karo šūkį (įspaustą į rusų, baltarusių ir net ukrainiečių galvas), kad NATO - agresyvi grobuoniška organizacija.

Priešingai, per dvejus metus turėjome progos įsitikinti: NATO - demokratinių šalių gynybinis aljansas, remiantis demokratijos plėtrą visame pasaulyje, nes demokratinės šalys tarpusavyje nekovoja ginklais, o turi tvirtą teisinį mechanizmą derėtis ir susitarti.

Bet jei mums patinka viščiuko po perekšlės sparnu vaidmuo, irgi galime rasti įrodymų, kad NATO Lietuvą saugo.

Kiek kartų Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka švaistėsi svajonėmis per porą valandų savo tankais pervažiuoti Lietuvą, bet niekad nepabandė. Ir ne tokie jau juokingi tie paranojiški A.Lukašenkos sapnai. Kažkodėl dauguma Baltarusijos karinių pratybų kartu su Rusijos pajėgomis vyksta prie Lietuvos sienos. Ir tos pratybos turi puolimo užduotį - repetuojama, kaip Baltarusijos kariuomenė Lietuvoje susitinka su Rusijos Karaliaučiaus daliniais.

Po dabartinio Baltarusijos prezidento rinkimų farso NATO vadovas Japas de Hopas Scheferis pareiškė: „NATO vardu aš smerkiu tai, kaip buvo organizuoti rinkimai Baltarusijoje“.

Gal NATO neturi teisės nurodinėti Baltarusijai? Turi! Baltarusija dalyvauja NATO „Partnerystės taikos labui“ programoje, pagal kurią yra įsipareigojusi gerbti euroatlantinius demokratijos standartus.

JAV, stipriausia NATO šalis, ką tik paskelbė po ketverių metų atnaujintą savo „Nacionalinio saugumo strategiją“, kurioje Baltarusija įvardijama kaip idealus antidemokratiško režimo pavyzdys, o A.Lukašenka - grėsmė pasaulio demokratijai.

JAV prezidentas Džordžas Bušas Kongresui pateikė „Baltarusijos demokratijos rėmimo aktą“, kuriame surašyti įrodymai, kad A.Lukašenka pardavinėjo ginklus teroristiniam Irako diktatoriaus Sadamo Huseino režimui, o dabar susitarė su teroristiniu Iranu bendradarbiauti kuriant atominį ginklą. Pinigai, gauti iš ginklų prekybos, eina tiesiai į asmeninį A.Lukašenkos fondą, kurio nekontroliuoja jokios valstybinės institucijos, ir, įtariama, Baltarusijos diktatorius asmeniškai valdo per milijardą dolerių.

Tokie faktai skirti ne tam, kad viščiukai po NATO skėčiu prisigąsdintų, o tam, kad suprastų, kokia svarbi kova už demokratiją. Beje, NATO viščiukų ir nepriima, o tik demokratiškai stabilias teisines valstybes. Ir dažniausiai jos turi būti ne saugumo „valgytojos“, bet „gamintojos“.

Ir Lietuva per tuos dvejus metus neblogai pasirodė. Mūsų kariai gerai dirba NATO misijoje Afganistane - vadovauja Goro provincijos atkūrimui. Lietuva pagal išgales padeda Baltarusijos demokratijai, Ukrainai ir Gruzijai. Kartu su Lenkija išsikovojo net regiono lyderės vaidmenį.

Visame Rytų Europos regione labai sunku. Tačiau, panašu, kad po šį savaitgalį įvykusių parlamento rinkimų Ukraina nepasuks atgal į Rusijos glėbį, bet sunkiai skinsis kelią į civilizuotą Europą.

Kai mes prieš dvejus metus įstojome į NATO, JAV „Nacionalinio saugumo strategijoje“ buvo pažymėta, kad Rusija išgyvena daug žadantį pereinamąjį demokratijos periodą ir yra gera sąjungininkė kovoje su terorizmu. Dabartinėje strategijoje apie partnerystę kovoje su terorizmu neparašyta nė žodžio, o Rusija minima kaip pamynusi demokratines laisvės šalis.

Įdomiausia, kad sustiprėjus Rusijos imperinėms ambicijoms, Lietuvoje tuoj pat atsiranda balsų, šaukiančių „pragmatiškai“ (nuolaidžiavimo Rusijai) politikai. Atrodę patys iškiliausi mūsų politologai ima propaguoti savanaudiško tingumo arba „naudingo“ nuolankumo teorijas. Antanas Kulakauskas supliekė Lietuvos pagalbą Gruzijai: na, ko mes, kaip pasipūtę plikbajoriai, lendame į Gruziją (padedame jai pasirengti įstoti į NATO), jei neturime ten jokių ekonominių interesų. Bet kažkodėl taip negalvojo Danija, kai mums padėjo įstoti į NATO. Česlovas Laurinavičius su Raimundu Lopata pasistengė dar daugiau - patarė Lietuvai nebereikalauti Rusijos okupacijos žalos atlyginimo. Ir sugalvok tu man, kad tokiu reikalavimu Lietuva „gali pakenkti esminiam savo saugumo pagrindui - kolektyvinėms ES ir NATO struktūroms“ (Č.Laurinavičius). Jei šitaip būtume mąstę 1990-aisiais, tai su savo dainuojančia revoliucija būtume apėję ratą ir įstoję į „atsinaujinusią“ sovietų konfederaciją.

Praėjusią savaitę į Vilniuje vykusį antrąjį Europos-Rusijos forumą atvažiavęs Rusijos prezidento specialusis atstovas santykių su ES klausimams Sergejus Jastržembskis davė suprasti: kol Lietuva neužmirš okupacijos klausimo, tol nesulauks Vladimiro Putino vizito.

Tai mums ir nereikia, kad Rusijos prezidentas mus aplankytų su tokia misija kaip Michailas Gorbačiovas 1989-aisiais – „sutvarkyti“ pavaldinių. Ir galime džiaugtis, kad mūsų Prezidentas Valdas Adamkus tame forume pasakė labai gerą kalbą, pakviesdamas Rusiją ne žaisti žaidimo, „kurio tikslas „daryti įtaką“, o kurti demokratiją bendromis pastangomis“. V.Adamkus pabrėžė, kad okupacijos žalos atlyginimas yra „ne tiek finansinis, kiek moralinis pripažinimas“.

Mums svarbu, kad Rusija ne apraudotų Sovietų imperijos griūtį kaip „didžiausią nacionalinę katastrofą“, o džiaugtųsi, kad sugriuvo blogio imperija ir tautų kalėjimas. Žinoma, sunku to pasiekti, bet juk mes esame stiprūs, mes - NATO nariai.

„Valstiečių laikraštis“

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.