Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Lietuvos lyderystė regione: mažųjų ES valstybių galimybės (15)

Benas Brunalas
2011 06 10

Turėti gyvenime užsibrėžtą tikslą arba viziją yra labai svarbu ne tik žmogui, bet ir bet kuriai institucijai, įmonei ar valstybei. Tam tikro siekio nusistatymas padeda kryptingai veikti ir taip pasiekti norimų rezultatų. Tai praktiškai aksioma, todėl nenuostabu, kodėl vizijų formavimas yra svarbus valstybių uždavinys. Šiame straipsnyje norėčiau prisiminti kontraversišką Lietuvos viziją – siekį tapti politiniu regiono centru. Dar kartą aptarti ambicingus Lietuvos tikslus galbūt nėra labai originalu, tačiau įvertinus tai, kad nuo šio politinio siekio užsibrėžimo jau praėjo daugiau nei penkeri metai, įdomu patikrinti, ar užsienio politikos formuotojų užsibrėžti valstybės lyderystės regione siekiai atsispindi praktikoje.

Pirmiausia, įvertinus Lietuvą kaip mažąją valstybę, verta išsiaiškinti, ar apskritai toks siekis nėra utopija. Tai ypač svarbu suvokiant, kad regione (Rytų partnerystės iniciatyvos (RPI) šalyse), į kurį Vilnius reiškia pretenzijas, yra daug didesnių už Lietuvą valstybių, pvz., Ukraina ar Baltarusija. Nors pati Lietuvos lyderystė suvokiama ir įprasminama per ES vertybių sklaidą į jai dar nepriklausančius kraštus, valstybės visokeriopa galia, atrodytų, turėtų vaidinti svarbų vaidmenį. Juolab kad negalima užmiršti išorės galingų jėgų – Rusijos, kurios įtaka aptariamame regione yra itin ryški.

Atsakant į ši klausimą svarbiu momentu tampa tai, kad Lietuvos lyderystės tikslai yra modeliuojami Europos kaimynystės politikos (EKP) kontekste, todėl Europos Sąjunga tampa pagrindiniu veiksniu, ne tik turėjusiu įtakos tokiai vizijai gimti, bet ir šiems užmojams įgyvendinti apskritai. Tam tikra prasme Lietuvos siekis įprasminti save kaip centrą, už ES sienų skleidžiantį europietiškas vertybes, koreliuoja su Briuselio akcentuojamais principais ir užmojais. Pavyzdžiui, Europos saugumo strategijoje detalizuojamas būtinumas užtikrinti saugumo žiedą aplink ES. Tačiau turint galvoje, kad Europoje Lietuva pasižymėti ekonomine galia ar gyventojų skaičiumi negali, kyla dar vienas klausimas – ar ES gali suteikti plėtros atsakomybę mažai valstybei?

Kai kurie mokslininkai, tyrinėjantys ES valstybių santykius, yra linkę teigti, kad ES iš esmės pakeitė didžiųjų ir mažųjų valstybių santykius, pastarosioms užtikrinusi ne ką menkesnes galimybes atstovauti saviems interesams ir juos ginti ES viduje. Dėl sukurtos viršnacionalinės valdžios, bendrai pripažįstamų normų ir taisyklių mažosios valstybės akivaizdžiai sutvirtino savo pozicijas tarp Europos valstybių. Šioje vietoje galime pastebėti tam tikrą paradoksą: nors dažnai išgirsime sakant, kad Briuselis iš įstojusių narių atėmė dalį savarankiškumo, t. y. dalį suvereniteto, tačiau po šio „praradimo“ ypač mažai valstybei atsivėrė naujos, daug platesnės galimybės. Visų pirma ES valdymo sistema leidžia valstybei pusmetį pirmininkauti ES vadovų tarybai. Iš esmės tai reiškia pusmetį būti ES sprendimų priėmimo centre, turint realią galimybę bandyti sau norima linkme kreipti tam tikras ES politikas. Ir nors po Lisabonos sutarties atsiradusios nuolatinės politinės figūros kaip ES prezidentas ar užsienio politikos vadovas sumažino pirmininkaujančios valstybės darbo krūvį, tačiau jos vaidmuo vis dar išlieka pakankamai svarbus.

Šioje vietoje galima paminėti ir bendrą sprendimų priėmimo, balsų skaičiavimo tvarką, kuri taip pat gali būti efektyviai panaudota mažųjų valstybių siekiams įgyvendinti. Prie mažųjų valstybių įtakos didinimo prisideda ir tokie sunkiau apčiuopiami aspektai kaip valstybės įvaizdis, reputacija ir pan. Šiam nematerialiam kapitalui susikrauti padeda nuosekli ir proeuropietiška valstybės politika, šalies gebėjimas viduje įgytą praktiką (nesvarbu kurioje srityje) eksportuoti į išorę kaip sėkmės pavyzdžius, taikytinus kitoms valstybėms. Visa tai sukuria valstybės ekspertės įvaizdį, turintį lemties tam, kad šalis Europos Sąjungoje bus labiau girdima, o išgirstas balsas svaresnis. Žodžiu, tai tiesiausias būdas įtvirtinti savo įtaką visoje ES. Lietuvos regioninės lyderystės siekį galima vertinti būtent kaip savosios nišos Europos Sąjungoje ieškojimą. Specializacija Rytų kaimynių demokratizavimo srityje, be abejonės, galėtų atnešti nemažai dividendų šaliai, tačiau tai išskirtinai sunki pareiga, kuriai keliami labai aukšti reikalavimai. Prie to prisideda pati regiono valstybių specifika: oligarchų įtakos tvirtumas, vyriausybių nestabilumas, korupcija, visuomenės susiskaldymas, ekonominė, kultūrinė ir politinė priklausomybė nuo Rusijos.

Ar Lietuva yra pajėgi susitvarkyti su tokiu uždaviniu? Pripažinus jau aptartas mažosios valstybės įtakos darymo galimybes realiomis, Lietuvos dydis tampa nebe kliūtimi, o tam tikru privalumu, mažinančiu europietinamų valstybių istorijos nulemtą baimę ar nepasitenkinimą, jei Vilniaus vietoje tiesiogiai veiktų, sakykim, Vokietija ar Lenkija. Tačiau ar Lietuvos politika iš tikro yra sistemingai nukreipta į lyderystės regione siekį, ar tai labiau vidaus vartojimui skirta politika? Pažvelgus į paskutinius penkerius metus galima susidaryti įspūdį, kad sistemiškumo ir darnos įgyvendinant lyderystės siekį buvo mažai. Išanalizavus pagrindinius lyderystę įprasminančius dokumentus galima pastebėti, kad net strateginiame lygmenyje yra nemažai spragų. Lyderystės įgyvendinimo vizijose, įprasmintose Lietuvos partijų susitarimuose dėl užsienio politikos tikslų, taip pat 2004 metais priimtoje Lietuvos partijų rezoliucijoje dėl užsienio politikos tikslų bei kituose strateginiu pagrindu išdėstytuose siekiuose, maža susietumo su šalies vidaus politika ir ES strateginiais dokumentais.

Tačiau tikriausiai didžiausia kliūtimi Lietuvos siekiams įgyvendinti tampa skirtingai nuo ES senųjų valstybių suvokiama ir vertinama demokratija. Lietuvių pasitenkinimas demokratija yra vienas prasčiausių visoje ES, o apie demokratijos išraiškos institucijas, tokias kaip Vyriausybė ir Seimas, išvis nėra ko kalbėti: iki absoliutaus nepasitikėjimo trūksta labai nedaug. Demokratizaciją Lietuvos politinis elitas taip pat suvokia kitoniškai nei senosios ES narės. Mūsų požiūris siejamas su geopolitiniu motyvu, kurį puikiausiai iliustruoja giliai įsišaknijęs teiginys, kad RPI šalių demokratizacija ir europeizacija yra puikiausias būdas nuo savų sienų nustumti Rusiją. Trumpai tariant, Lietuvos ryžtas dalytis europine patirtimi yra grynai savanaudiškas, orientuotas ne į demokratiją dėl demokratijos, bet į demokratiją dėl geopolitikos. Galbūt dėl to Lietuvos ketinimų ir norų svarbumu ir tikrumu abejoja senosios ES šalys. O be visų ES narių pripažinimo ir mandato veikti Rytuose suteikimo lyderystės siekis tampa pakibęs ir be inercijos.

Žinoma, su „brokuota“ demokratija ir ribotomis ekspertų žiniomis gerą vardą sunku užsitarnauti ir kaimyninėse, ES nepriklausančiose šalyse. Lietuva nuo ES narystės pradžios įgyvendino labai nedaug didelių sėkmingų projektų, tačiau nesėkmės pavyzdžių apstu: sveikatos ir švietimo reforma, Europos kultūros sostinė ir nacionalinis stadionas, LEO LT ir euro neįsivedimas 2007 m. Visa tai tampa labai svarbiomis kliūtimis, neleidžiančiomis sėkmingai ir veiksmingai RPI kraštams perduoti tai, ko jiems labiausiai reikia – patirties reformuojant atgyvenusį valstybių viešąjį aparatą, konsultacijų privatizuojant ir kuriant europinio lygio įmones bei tvarkantis su kitomis jau minėtomis šių kraštų nesėkmėmis.

Pabaigoje įdomumo dėlei prasminga paminėti kaimynus estus, iš kurių, atrodytų keista, yra ko pasimokyti net kalbant apie regioninės lyderystės siekius. Ši maža valstybė, nesuklysiu pasakęs, jau spėjo užsitarnauti ES narių pagarbą. Tai atsispindi europiečių politikų ir ekspertų komentaruose ir, pagaliau, jų pateikiamose įvairiose statistikose. Dėl savo nuoseklumo ir racionalumo estai praktiškai atsiskyrė nuo Baltijos valstybių trijulės, įsitvirtindama kaip ekonomikos, finansų ir sėkmingų reformų lyderė. Visa tai galėtų tapti pakankamai rimta aplikacija perimti iš Lietuvos regiono lyderės, skleidžiančios Europos vertybes bei „europinę transformaciją“, vardą. Ir ką gali žinoti, gal ateityje vysimės estus ir šioje nišoje. Šis scenarijus, atsižvelgus į Lietuvos trypčiojimą vietoje, neatrodo neįtikimas. Bet kuriuo atveju dabar galime pripažinti, kad šio gražaus užmojo neįgyvendinimas priklauso ne nuo to, kad esame per maži, bet nuo to, kad esame per jauni ir galbūt nelinkę uoliai mokytis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 15)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (29)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (82)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras