Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Dvidešimt Centrinės Azijos metų (52)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2011 06 20

Centrinė Azija (CA) – vienas įdomiausių posovietinių regionų, tikra socialinių eksperimentų laboratorija, kur kiekvienas mėginys yra išskirtinis. Vidinė jo šalių politika yra mažai kam žinoma ir suprantama. Realiai po dvidešimties nepriklausomo gyvenimo (kai kada tiesiogine to žodžio prasme kankinimosi) metų jos vis dar yra tvirto tapatybinio ir institucinio valstybingumo, kurio istorinės tradicijos iki sovietmečio faktiškai niekada neturėjo, kūrimo proceso pradžioje.

Yra toks būdas pateikti naujienas: klausiama, nuo kokių žinių pradėti – geresnių ar blogesnių? Pradėkime nuo blogesnių.

Turkmėnistanas kaip CA valstybė yra unikalus atvejis pasaulio mastu. Unikalus jis yra tuo, kad ten po SSRS subyrėjimo susikūrė kraštutinai asmeninis S. Nijazovo režimas, kuris pranoko net Stalino pavyzdį ir prilygsta nebent Šiaurės Korėjai. Pavyzdžiui, šiandien kaip pažanga valstybėje vertinamas faktas, kad naujas jos vadovas G. Berdymuchamedovas leido abiturientams nelaikyti „Ruchnamos“ (knyga, kurią parašė buvęs prezidentas ir kuri turkmėnams buvo kaip Biblija ir viso gyvenimo vadovėlis) egzamino. Didžiausia sėkmė yra ta, kad valdžios kaita šalyje įvyko taikiai (akivaizdus priešingas pavyzdys – Kirgizstanas). Jokios garantijos, kad viskas įvyks taip, nebuvo, tačiau iki pamatų „išvalyta“ ir įbauginta politinė sistema nepasipriešino. Taigi, pirminis naujos valdžios uždavinys yra kuo greičiau atsikratyti S. Nijazovo kulto, atverti šalį išoriniam pasauliui ir pradėti jos modernizaciją, kol milžiniškos dujų atsargos dar yra kam nors reikalingos (kito didelio pajamų šaltinio Turkmėnistanas neturi). Ar tam užteks G. Berdymuchamedovo, kuris, kaip ir jo pirmtakas, greičiausiai sėdės soste iki mirties, gyvenimo? Galbūt. Viskas priklausys nuo jo ryžto liberalizuoti šalies politinę ir ekonominę sistemą.

Nepriklausomo Tadžikistano istorija prasidėjo nuo pilietinio karo. Kad valstybė ligi šiol jaučia jo pasekmes, rodo vien tai, kad tik neseniai šalies ekonominės raidos ministras pranešė, jog žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos (mažiau negu už 2,5 dolerio per dieną), skaičius šalyje sudaro 45 procentus (2003 m., pasak jo, tas rodiklis siekė 72 procentus). Oficialiąja Tadžikistano statistika tikėti sunku. Esmė yra ta, kad darbo (pramoninės gamybos pajėgumų) šalyje praktiškai nėra. Todėl pusė iš 7,5 mln. valstybės gyventojų važiuoja dirbti į užsienį – pirmiausia į Rusiją. Vien praėjusiais metais jie pervedė savo giminaičiams 2,29 mlrd. dolerių, tai Tadžikistanui yra milžiniški pinigai (vidutinis atlyginimas – 96 doleriai per mėnesį). Padėtį dar labiau sunkina Afganistano artumas. Tai ir islamiško ekstremizmo, ir narkotikų šaltinis. Todėl Tadžikistane nuolat vyksta karinės operacijos prieš radikalus (arba režimo priešininkus, kuriems priklijuojama ši etiketė), sprogdinami valstybiniai pastatai, žudomi valstybės pareigūnai. Realiai Tadžikistanas yra beveik tokia pat narkotikų valstybė kaip ir kaimyninė šalis. O šalies valdžia yra autoritarinio pobūdžio, gyvenanti iš tų pačių narkotikų prekybos ir ignoruojanti istoriškai susiformavusių regioninių klanų interesus. Todėl ji nekontroliuoja regionų ir laikosi iš esmės tik ant Rusijos kariškių, dislokuotų Tadžikistane, durtuvų (detaliau apie užsienio interesų sankirtą Centrinėje Azijoje: „Centrinė Azija – kryžkelėje tarp Rusijos, Kinijos ir Vakarų“ <http://www.geopolitika.lt/?artc=3503>). Kitaip tariant, tik Rusijos karinė bazė sulaiko itin militarizuotą ir labai vargingą šalį nuo dar vieno sprogimo. Kartą teko išgirsti mintį, kad Afganistanas – tai XVI a., o Tadžikistanas – XVIII–XIX a. Kiek laiko turi praeiti, kad situacija iš esmės pasikeistų, neaišku. Greičiausiai vidutiniu laikotarpiu perlaužti jos Tadžikistanui nepavyks. Per kitus 20 metų – galbūt.

Kita bloga naujiena yra Kirgizstanas. Po nepriklausomybės atgavimo šalis jau spėjo patirti dvi revoliucijas ir atsidurti prie masinio etninio konflikto slenksčio. Šito tragiško politinio cirko priežastis yra akivaizdi – trumparegiškas valstybės politinio elito mąstymas, kurio esmė yra baimė ir godumas. Kitaip tariant, tie, kas ateina į valdžią Kirgizstane, labiausiai bijo ją prarasti ir siekia maksimaliai pasipelnyti per tą laiką, kol ji yra jų rankose. Supratimo, kad įvairių interesų grupių konsensusas vietoj visų kovos prieš visus ir bent jau minimali socialinė ekonominė atsakomybė sustiprintų piliečių pasitikėjimą savo lyderiais, nėra. Kai šalyje įvyko konstitucinė reforma ir nuo prezidentinės valdymo formos buvo pereita prie pusiau prezidentinės/parlamentinės (tiksliai pasakyti sunku), daug kas užsienyje gyrė Kirgizstaną už demokratinį ryžtą. Tačiau iš tikrųjų parlamentarizmas tėra šalies politikams palankesnė dirvą gaudyti žuvį drumstame vandenyje. Kitaip tariant, nereikia jiems jokios demokratijos, tik patogesnių sąlygų savo interesams užtikrinti, nes parlamentarizmas, skirtingai negu autoritarinis prezidentizmas, leidžia lengviau prieiti prie valdžios laimikio. Žiūrint į ateitį, prognozuoti Kirgizstano likimą sunku – visi ten gyvena šia diena. Galbūt nuo permanentinio chaoso šalį galėtų išgelbėti artimesni sąjunginiai ryšiai su etniškai artimu Kazachstanu ir Rusija (Muitų sąjunga).

Vienas įspūdingiausių Kirgizstano „nuopelnų“ (o gal ir be kabučių) yra tas, kad savo revoliucijomis jis sužlugdė valdžios kultą Centrinėje Azijoje. Ligi tol, kad ir koks blogas režimas būtų, niekas nedrįso jam pasipriešinti, nes tai valdžia: jos galima nemėgti, bet nuversti nevalia. Ir štai kirgizai pažeidė žaidimo taisykles. Labiausiai išsigando Uzbekistano prezidentas I. Karimovas, jam savo valdžios autoritetą Andižane teko atkurti kulkomis. Tačiau tai nereiškia, kad valstybės piliečiai yra patenkinti jo valdymu. Jie kol kas susitaikė su realijomis, bet kas įvyks, kai I. Karimovui teks pasitraukti (o tas momentas nenumaldomai artėja), neaišku. Galbūt pasikartos taikus Turkmėnistano scenarijus. Tačiau gali kilti ir suirutė, nes prispausti konkuruojantys klanai tik ir laukia savo valandos (detaliau žr.: „Politinė reforma Uzbekistane: įpėdinio belaukiant...“ <http://www.geopolitika.lt/?artc=4494>). O Uzbekistanas tai ne Tadžikistanas ar Kirgizstanas – tai apie 30 mln. gyventojų. Kitaip tariant, jei jis užsidegs, tikėtina, sprogs visas regionas. Teoriškai Uzbekistanas greta Kazachstano yra potencialus CA lyderis, bet jis pateko į vieno asmens sukurtos sistemos spąstus. Proveržiui reikia jos sulaužymo, o tai savo ruožtu kelia gilios nacionalinės krizės grėsmę. Jau greitai viskas vienaip ar kitaip turėtų išsispręsti ir tai artimiausioje ateityje yra didžiausias iššūkis visai Centrinei Azijai, ir ne tik jai. Tikėtina, kad Rusija užkirs kelią Uzbekistano destabilizacijai iš išorės, o naujo vadovo atėjimas taps šaliai (panašiai kaip Turkmėnistanui) gaivaus oro gurkšniu. Tačiau staigių permainų laukti neverta, nes joks vadovas nenorės savo rankomis pjauti šakos, ant kurios atsisės.

Vienintelis Kazachstanas Centrinėje Azijoje yra šviesos spindulys tamsos karalystėje. Jis sugebėjo sukurti tokį politinį valdymo modelį, kuris galėtų tapti pavyzdžiu visam CA regionui. Svarbiausi jo pranašumai yra keli. Pirmiausia, Kazachstanas – tai ne vieno asmens politinis režimas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo stabilumo (didžiausia vertybė Centrinėje Azijoje) pamatas yra ne represinė prezidentinė jėga, o elito konsensusas, kurį N. Nazarbajevas tik palaiko. Šis konsensusas ir garantuoja šaliai sėkmingą socialinę ekonominę raidą (neatsitiktinai Kazachstanas dinamiškai ir be didesnių nuostolių įveikė pasaulinės ekonominės krizės padarinius, pasiekdamas 2010 m. 7 proc. BVP augimą, palyginti su 1,2 proc. 2009 m.). Žinoma, valstybė turi dideles gamtos išteklių atsargas. Tačiau, kaip rodo praktika, jas dar reikia sugebėti paversti veiksmingu šalies pažangos instrumentu. N. Nazarbajevas šiuo atveju iš karto suprato, kad politinė sistema turi būti pagrįsta elito sutarimu, ir todėl Kazachstanui negresia „rūmų perversmas“. Be to (ir tai yra antras svarbiausias momentas), N. Nazarbajevas turi realų tautos palaikymą, pradedant nuo intelektualų ir baigiant eiliniais šalies gyventojais. Kitaip tariant, kazachai sąmoningai balsuoja už dabartinį prezidentą, nes tiesiogiai jaučia valstybės raidos rezultatus ir valdžios socialinę atsakomybę. Žinoma, problemų Kazachstane netrūksta ir sąlygiškai autoritarinis režimo pobūdis ten išlieka. Tačiau jį vienareikšmiškai atsveria jau matomi valstybės laimėjimai. Dar daugiau, žiūrint į Kazachstaną susidaro gana tvirtas jausmas, kad ateityje situacija jame tik gerės ir naujas vadovas sėkmingai tęs pirmtako pradėtus darbus.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad diduma CA valstybių, išskyrus Kazachstaną, vis dar nesugebėjo atsistoti ant pažangios raidos bėgių ir vidutinėje perspektyvoje vargu ar kažkas jose pasikeis. Tai pirmiausia nulemta jų elito nesugebėjimo pereiti prie gyvenimo, grindžiamo ne trumpalaike nauda, o konsensusu. Kitu proveržio garantu galėtų tapti strateginis politinis ir ekonominis suartėjimas su Rusija (kaip tai daro Kazachstanas), nes šiandieninis Uzbekistano ar Kirgizstano blaškymasis yra didžiąja dalimi konjunktūrinis ir prieštarauja giliai geopolitinei kontinentinių procesų logikai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 52)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras