Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Afganistano tautų katilas: kas kursto neapykantos ugnį? (25)

Živilė Marija Vaicekauskaitė
2011 07 01

Neseni įvykiai Pakistane, kai buvo nukautas labiausiai pasaulyje ieškomas teroristas Osama bin Ladenas, nejučia privertė prabilti apie karo Afganistane baigtį. Karo, kuris Vakarų visuomenių yra suprantamas kaip kova dėl jų suverenumo ir Vakarų civilizacijos saugumo. Prieš beveik dešimtmetį pasaulį sukrėtę teroro išpuoliai Afganistaną dar kartą pavertė mūšių ir kovos lauku. Šalis tapo ne tik civilizacijų susidūrimo vieta, bet ir savotišku Balkanų katilo analogu.

Žvelgiant į Afganistaną pro vakarietiškų pažiūrų prizmę dažnai yra matoma tik viena šio regiono pusė – terorizmo grėsmė, radikalusis Talibanas bei jo saitai su „Al Qaeda“ – ir manoma, kad vienintelis vaistas karščiuojančiam regionui yra Vakarų pasaulio eksportuojama demokratija. Tačiau beveik 10 metų vykstanti Vakarų aljanso misija ir bandymai atkurti taiką Afganistane atrodo tarsi nesibaigiantis Sizifo darbas. Demokratijos opijus ne tik kad nepadėjo išspręsti vietinių problemų, bet ir dar labiau supriešino islamistų grupuotes. Kyla klausimas: kas iš tikro kiršina Afganistano gyventojus ir tautas ir ar demokratija yra ta panacėja, kurios reikia šiam regionui?

Afganistanas – tai etniniu požiūriu marga šalis, kuri ilgą laiką buvo formuojama išorinių jėgų – Indijos (Pakistano), tuometinės Sovietų Sąjungos ir Britanijos imperijos, taip pat vietinių genčių konfliktų. Susiklostę kultūriniai ir etniniai skirtumai valstybę padalino į daugybę teritorijų, valdomų genčių ar grupuočių, kovojančių tarpusavyje dėl valdžios. Sovietų invazija ir dvidešimt metų trukęs komunistų okupacinis režimas dar labiau išryškino vietos tautų ir genčių nesutarimus, jie peraugo į tikrą tautų mūšį.

Afganistane galima išskirti keturias pagrindines dominuojančias etnines grupes – puštūnus (afganus), tadžikus, chazarus ir uzbekus – bei daugybę kitų tautelių, kurios turėjo nemažai įtakos šalies istorinei raidai. Didžiausia ir seniausia etninė grupė regione – puštūnai, jos pamatu buvo sukurta pirmoji Afganistano valstybė. Kiekviena etninė bendruomenė pasižymi savitu tapatumu, istorija ir kultūros tradicijomis. Formuojantis Afganistano valstybei visos gentys turėjo apylyges galimybes dalyvauti valstybės valdyme, tačiau ilgainiui iškilo jėgos, kurios siekė dominuoti ir aiškiai pabrėžė savo tapatumą kaip vienintelį ir unikalų afganų tautai.

Afganistanas ilgą laiką buvo valdomas daugialypės gentinės struktūros. Skirtingų genčių vadai buvo autonomiški ir nevengdavo primesti savo valdžią kitoms etninėms regiono grupėms. Įtampa tarp skirtingus tapatumus pabrėžiančių grupių ypač išaugo po Antrojo pasaulinio karo, kai susidarė keletas politinių grupuočių, siekiančių atstovauti marginaliems bendruomenių interesams. Kaip atsakas į tokius politinius darinius formavosi nacionalizmo judėjimas, kuris faktiškai buvo valdančiosios grupuotės įrankis siekiant išsaugoti savo dominavimą. 1979 m. sovietams įsiveržus į Afganistaną prasidėjo rezistencijos laikotarpis: šalies teritorijoje gyvenančios gentys, pasitelkdamos į pagalbą kovotojus iš kaimyninių šalių, siekė nuversti okupacinį režimą. Puštūnai – įtakingiausia Afganistano etninė grupė – komunistinio režimo metais prarado savo dominavimą. Žlugus komunistinei santvarkai, Afganistane iškilo Talibanas – radikalus musulmoniškas sunitų judėjimas, pasižymintis fundamentalistiniu islamizmu ir priešiškumu bet kokiai išorinei įtakai. Talibanas lengvai įsigalėjo tarp puštūnų, siekiančių susigrąžinti dominuojantį vaidmenį šalyje, ir 1996 m. jau valdė didžiąją dalį Afganistano teritorijos. Siekdamas atsverti jo įtaką susiformavo Šiaurės Aljansas, kurį sudarė tadžikai, chazarai, uzbekai ir dalis puštūnų. Kolizija Afganistane atspindėjo dvi skirtingas konfliktines linijas: vieną – puštūnų, siekiančių atkurti savo dominavimą regione, kitą – chazarų, tadžikų ir uzbekų, reikalaujančių proporcingo atstovavimo vietos valdžios organuose. Talibanui vykdant vis radikalesnę politiką, Šiaurės Aljansui atsirado galimybė pasisakyti už liberalesnes pažiūras ir taip pelnyti vietos gyventojų palankumą, tačiau Talibanas stengėsi užgniaužti net menkiausią progą iškilti kitokioms politinėms ar religinėms nuostatoms nei jo postuluojamos.

Talibanui Afganistane atėjus į valdžią 1994 m. išryškėjo radikali islamiško fundamentalizmo kryptis, nukreipta prieš Šiaurės Aljansą, Vakarų valstybes, nemusulmoniško tikėjimo atstovus. Griežta islamo kultūra ir religija buvo atsakas į 10 metų trukusią sovietų invaziją, kuri užaštrino afganistaniečių civilizacinio ir kultūrinio tapatumo jausmą. Talibanas buvo aktyviausiai prieš komunistinę okupaciją kovojantis judėjimas, todėl 1988 m. pabaigoje pasitraukus okupacinei sovietų kariuomenei jis buvo laikomas svarbiausiu valstybės vienijimo ir atkūrimo veikėju. Situacija pasikeitė po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių prieš Vakarų dominantę – Jungtines Amerikos Valstijas. Sovietų invazijos metais rėmusios Talibaną, JAV 2001 m. nuvertė jo režimą Afganistane ir ėmė remti nuosaikesnes afganų politines jėgas, kurios galbūt būtų palankios demokratizacijos procesui, o kartu ir Vakarų pasauliui.

Į klausimą, kas kursto Afganistano tautų katilą, atsakyti nėra lengva. Priežasčių, nulėmusių šio regiono radikalėjimą, reikia ieškoti ne žmogaus teisių pažeidimų ar demokratijos nebuvimo lygmenyje. Kolizija slypi istorinėje Afganistano tautų raidoje, suformavusioje skirtingą tos šalies tautų savimonę. Gentinės visuomenės principas, kurį Vakarų valstybės bando pakeisti demokratiniais institutais, nėra paprastas formalumas – tai įsišaknijęs identiteto elementas. Talibano ir Šiaurės Aljanso jėgos atspindi dvi savotiškas civilizacinės raidos vizijas, brėžiančias skirtingus Afganistano valstybės kelius. Vienas iš Tuniso islamo judėjimo lyderių Rachedas Gannouchis yra pasakęs, kad „vienintelis būdas žengti į modernumą – tai žengti savo taku, kurį mums nurodo mūsų religija, istorija ir civilizacija“1. Tad ar Vakarų taikoma panacėja – demokratija – yra tinkamiausia priemonė suvienyti įvairialypę Afganistano tautų bendruomenę, vertėtų suabejoti.  Afganistanas mentaline prasme nėra moderni valstybė. Ilgą laiką dominuojančios gentys suformavo kitokią valstybės sampratą. Afganistanas geriausiu atveju tėra kelio į modernią valstybę pradžioje. Problema, kuri skaldo ir taip įvairialypę valstybę ir kurią bando spręsti Vakarų valstybės, yra asimetrija tarp to, ką galime vadinti tautos sąmone ar savimone, kuri vis dar tebėra ikimoderni, ir moderniai valstybei būdingų institutų kūrimo. Tik sinergijos atsiradimas kultūrinėje, religinėje ir mentalinėje dimensijose galėtų bent iš dalies apraminti šią karščiuojančią Vidurio Rytų teritoriją.


1 Manuel Castells. The power of identity, The Information Age: Economy, Society, and Culture. Wiley-Blackwell, 2004. P. 30.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 25)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (27)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (81)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras