Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Gruzija: nauja revoliucija, perversmas ar tiesiog eiliniai neramumai? (18)

Marius Ėmužis
2011 07 08

Lietuvos dėmesys Gruzijai gerokai sumažėjęs, palyginti su tais laikais, kai Lietuva, mėgindama vykdyti demokratijos mesijo politiką, rūpinosi rytinėmis pokomunistinėmis valstybėmis ir bandė jas atvesti į liberalių demokratijų arba bent demokratijų kelią. Lietuvos vykdyta politika nebuvo visiškai išsigalvota: Ukraina, Gruzija ir keletas kitų pokomunistinių šalių, kurios per pirmąjį savo nepriklausomos valstybės raidos dešimtmetį nesugebėjo pasiekti liberalios (ar kitokiu teigiamu epitetu apibūdinamos) demokratijos, atrodė, dabar bando to siekti taikių revoliucijų keliu, panašiai kaip pati Lietuva, o ir kitos Baltijos šalys, darė 1989–1990 metais. Rožių, Oranžinė ir Tulpių revoliucijos, atrodė, atves šias šalis į Vakarų glėbį, tačiau ilgainiui šių revoliucijų rezultatais nusvilta, nes jų laimėtojai nesugebėjo užtikrinti nei politinio, nei ekonominio savo šalių stabilumo. Ukraina per paskutinius prezidento rinkimus nusisuko nuo Oranžinės revoliucijos ir jos lyderio. Gruzijoje po Rožių revoliucijos įvyko dvi didelės masinio protesto akcijos, o šių metų gegužės pabaigoje vykusi protesto akcija ir susidorojimas su ja – jau trečias kartas „porevoliucinėje“ Gruzijoje.

Gali būti, kad „spalvotosios“ revoliucijos buvo tik „normali“, šiems regionams ar nemažai daliai pokomunistinio pasaulio būdinga valdžių kaitos forma. Esant dideliam tarpusavio nepasitikėjimui, politikams vienas kitą nuolat demonizuojant, nuolatinis netikėjimas rinkimų rezultatais ir kaip to pasekmė vykstančios spontaniškos akcijos gali pasikartoti dar ne kartą. Tad ar reikia kalbėti apie revoliuciją Gruzijoje ir jos idealų žlugimą, ar tik apie dėl tos revoliucijos įvykusį naujos valdžios atėjimą ir savo „elektorato“ lūkesčių nepateisinimą, kaip tai atsitiko ir jos nuverstiems pirmtakams. Gruzija M. Saakašvilio valdymo metais neabejotinai suko demokratijos keliu, bet tai buvo ne tradicinė Vakaruose suprantama liberalioji demokratija, o veikiau ganėtinai prasta jos replika.

Reikėtų prisiminti, kad dar 2007 metais Tbilisyje įvyko masiniai opozicijos protestai, kurie buvo numalšinti paskelbus nepaprastąją padėtį sostinėje, o vėliau ir visoje šalyje. Gruzijos policija naudojo ašarines dujas, gumines lazdas, vandens patrankas ir akustinius ginklus. M. Saakašvilis atsisakė paklusti protestuotojų reikalavimams atsistatydinti, bet sutiko sušaukti priešlaikinius rinkimus 2008 metų sausį, taip sutrumpindamas savo kadenciją vienais metais, ir dėl to buvo priverstas atsistatydinti, nes pagal konstituciją prezidentas, norėdamas kandidatuoti kituose rinkimuose, 45 dienas iki jų turi nusišalinti nuo posto. Surengti priešlaikinius rinkimus ir pasitikrinti, ar vis dar turi rinkėjų palaikymą, buvo drąsus ir demokratiškas žingsnis. M. Saakašvilis laimėjo rinkimus surinkęs 53 proc. balsų, taigi Gruzija nenusisuko nuo Rožių revoliucijos lyderio, bet skirtumas, palyginti su 2004-ųjų rinkimais, kai M. Saakašvilis surinko net 96 proc. balsų, buvo išties didelis. Opozicija, aišku, kvestionavo rinkimų rezultatus, kaltino valdžią rezultatų falsifikavimu, tačiau tarptautiniai stebėtojai tam padėjo tašką, pavadindami šiuos rinkimus pirmaisiais tikrai konkurenciniais rinkimais Gruzijos istorijoje.

Tiek 2011 metų gegužės, tiek ir 2007 metų lapkričio įvykiai Tbilisyje labai panašūs. Protestuotojai susirinko pagrindinėje miesto gatvėje, Rustavelio prospekte, mačiusiame jau ne vieną protesto akciją ir pralietą kraują (čia sovietų pajėgos 1989 metais išvaikė demonstracijas, 20 žmonių žuvo). Abu kartus buvo reikalaujama prezidento atsistatydinimo, abu kartus su demonstrantais susidorojo policija, tačiau tuo panašumas ir baigiasi. 2007-aisiais prezidentas nusileido ir sutiko surengti pirmalaikius rinkimus, be to, atrodo, tą kartą protestai buvo tikrai taikūs, o šių metų gegužę vykę protestai nepasiekė jokių rezultatų, nemažai protestuotojų slėpė savo veidus ir turėjo metalinius strypus ar kitokius „ginklus“, kurie, kaip teigiama, turėjo būti panaudoti tik savigynai.

Oficialus pretekstas išvaikyti protesto akciją buvo tai, kad protestuotojams buvo leidžiama pasilikti Laisvės aikštėje ir Rustavelio prospekte tik iki trečiadienio (gegužės 25 d.) vidurnakčio, vėliau jie turėjo palikti centrinę miesto gatvę ir aikštę (tuo metu baigėsi merijos išduotas leidimas rengti protestą), kad užleistų vietą kitą dieną turėsiančioms vykti Gruzijos nepriklausomybės dienos minėjimo iškilmėms. Po vidurnakčio protestuotojams nesiskirstant, riaušių policija pradėjo aikštės ir prospekto „valymą“. Pranešama, kad buvo sužeista 40 žmonių ir 2 žuvo, vienas iš jų – policijos pareigūnas. Aiškinama, kad šiuos du žmones partrenkė greitai lekiantis automobilis, tariamai gabenęs bėgančią opozicijos lyderę Nino Burdžanadzę, paskelbusią „revoliucijos pradžią“.

Kas gi vis dėlto įvyko? Ar jau ne kartą pasikartoję masiniai protestai (ne menkesni neramumai nei 2007-aisiais buvo ir 2009 m. gegužę) reiškia, kad Rožių revoliucijos idealai žlugo? Ar jau prasideda anti-Rožių – Sidabrinė – revoliucija? Ar tai tiesiog dar vieni neramumai labai neramiame regione? O gal tai nepavykęs perversmas, inspiruotas iš užsienio?

Nors Gruzija ir demokratinė valstybė, jos demokratijos kokybė nėra aukščiausia, be to, kalbėti apie visišką demokratijos konsolidaciją dar anksti. Žmogaus teisių stebėtojai Gruziją neretai pavadina „represine demokratija“. Jie fiksuoja pavojų žmogaus teisėms, kurį kelią įvairios įstatymų pataisos, ypač tos, kurios siejasi su galimybe rinktis į protesto akcijas, be to, Gruzijos žiniasklaida yra iš esmės kontroliuojama ir iš televizijos ar radijo bei spaudos retai kada pasigirsta kritiškesnis žodis valdžios adresu (žmogaus teisių stebėtojų ataskaitą apie padėtį Gruzijoje galima rasti http://www.humanrights.ge/admin/editor/uploads/files/RESTRICTED%20RIGHTS%20-%20HRIDC%202011.pdf). Tačiau Gruzijoje leidžiama opozicinė spauda, yra laikraštis „Asavali-dasavali“ ir televizijos transliuotojas „Maestro“, kurio savininkas yra vienos iš opozicinių partijų lyderis. Kiek galima spręsti iš padrikų žinių, jų veikla nėra griežtai varžoma.

Atrodytų, tokia „represinė demokratija“ visiškai neatitinka Rožių revoliucijos idealų, jos tikslų. Tačiau rožė – dviprasmė gėlė: jos žiedas gražus ir kvapus, tačiau spygliai labai aštrūs. Ar, pasirinkdamas savo revoliucijos simboliu rožę (M. Saakašvilis ir jo rėmėjai nešėsi rožes rankose verždamiesi į parlamento sesiją ir pertraukdami prezidento Eduardo Ševardnadzės kalbą, tuomet jis su savo asmens sargybiniais spruko), M. Saakašvilis neapsiriko, taip pabrėždamas didelius laimėjimus, bet ir laukiamus sunkumus? Juk jaunai valstybei, neturinčiai demokratinio gyvenimo patirties ir vieninteliu problemų sprendimo būdu neretai laikančiai jėgą, nelengva per keletą metų sukurti efektyviai veikiančią liberalią valstybę ir užtikrinti jos gerovę. Vis dėlto M. Saakašviliui pavyko sumažinti tą blogybę, dėl kurios žmonės sukilo prieš E. Ševardnadzę – valstybėje įsigalėjusią korupciją. Pagal „Transperency International“ korupcijos suvokimo indeksą 2003-aisiais Gruzija buvo 124 vietoje pasaulyje kartu su Angola, Azerbaidžanu, Kamerūnu ir t. t., o jau 2008-aisiais pakilo į 67 vietą ir net aplenkė tokias valstybes kaip Rumunija, Bulgarija, Brazilija (palyginimui: Lietuva tais metais buvo 58-oje vietoje). Indeksas nepablogėjo ir pastaraisiais metais.

Gruzijoje M. Saakašvilis tebėra populiarus, o tai reiškia, kad žmonės nenusisuko nuo jo politikos ir to, kas įvyko nuo 2004-ųjų. Paskutinių protestų dalyviai, kitaip, nei gali pasirodyti, yra ne piktas jaunimas, o daugiausia pagyvenę žmonės, kuriems sunku pragyventi dėl mažų pensijų ir vis kylančių maisto kainų, jų tarpe neretai pasigirsta nostalgiška prosovietinė retorika, kad „gyvenimas tada buvo lengvesnis“. Dėl žilaplaukių vyresnio amžiaus žmonių dominavimo kai kas šiuos protestus vadina Sidabrine revoliucija.

O dauguma jaunesnių žmonių gal ir prisimena sovietinius laikus, tačiau jų atmintyje ryškesni vaizdai iš E. Ševardnadzės valdymo ir sunkių pirmųjų nepriklausomos Gruzijos metų. Jie nenori grįžti į nusikaltimų ir korupcijos kupinus laikus, buvusius iki 2003-ųjų revoliucijos. Tad remtis jais opozicija turi mažai šansų, nors kaip tik tokių žmonių paramos laukė šių protestų lyderė N. Burdžanadzė. Remtis kitomis politinėmis jėgomis ir laukti, kol visos opozicinės partijos sukvies savo rėmėjus, neįmanoma, nes opozicija Gruzijoje yra labai susiskaldžiusi, nesutaria, ką reikia daryti esamomis aplinkybėmis, juo labiau nesutaria dėl šalies ateities. Tarp opozicionierių yra tokių, kurie mano, kad reikia silpninti prezidento galias, kiti pasisako už visiškai parlamentinę respubliką, be to, Gruzijoje yra ir monarchistų judėjimas, nors jis nėra gausus, bet ir ne marginalinis.

Esant tokioms aplinkybėms sunku kalbėti apie Rožių revoliucijos idealų žlugimą, nors N. Burdžanadzė, kuri buvo viena iš Rožių revoliucijos lyderių, dabar ir atsisuko prieš M. Saakašvilį. Tačiau tai nieko nekeičia, nes perversmų, revoliucijų ar sukilimų metu galioja posakis „Mano priešo priešas yra mano draugas“ ir tokiais momentais nelabai gilinamasi į detales. Tai, kad buvę politiniai draugai atsisuka vienas prieš kitą, rinkimuose nestebintų, tačiau N. Burdžanadzė apie M. Saakašvilį kalba su tokia panieka, kad atrodo, jog visą gyvenimą šiedu politikai buvo priešai. Viena iš opozicijos lyderių Gruziją pavadino neobolševikine valstybe, mažąja Sovietų Sąjunga ir panašiai. Tai galima traktuoti kaip karingą retoriką, kuri būtina norint išjudinti radikalesnes mases.

Kiek reali tikra Sidabrinė revoliucija, arba kiek jėgų dar turi opozicija? Opozicinių nuotaikų pakilimas ir net iš opozicijos lyderių pasigirdę žodžiai „revoliucija“ ir „kraujas“ yra arabų pasaulyje vykstančių procesų išdava. Neramumai Gruzijoje ne naujiena, tačiau ankstesniuose protestuose nebuvo taip atvirai propaguojamas smurtas, o be to, niekas nešnekėjo apie kraujo praliejimą ir revoliucijos įvykdymą. Pasaulis ne kartą įsitikino, kaip staigiai revoliucijos gali plisti iš vienos valstybės į kitas. Gruzijos opozicija yra susiskaldžiusi ir jos galimybės surengti revoliuciją yra daug mažesnės nei arabų kraštų opozicionierių. N. Burdžanadzė ir L. Gačečiladzė, opozicijoje esančių partijų lyderiai, iš viso nesikalba. Kitas opozicijos sparnas griežtai pasisako prieš smurtą ir smurtinę revoliuciją: I. Alasanija, kuris 2009-aisiais su savo rėmėjais prisidėjo prie protestų, dabar griežtai atsisako sukti tuo pačiu keliu, o jis ir dar vienas opozicionierius – G. Targamadzė – turi nemenką gyventojų palaikymą, tačiau tikisi jį išnaudoti ne gatvėje, o būsimuose rinkimuose.

Taigi, radikalioji opozicija yra linkusi remtis neva spontaniškai kilsiančiu masių nepasitenkinimu, o ne telkti bendras jėgas ir taip suburti savo rėmėjus į kiek nors labiau organizuotą judėjimą. Šioks toks žmonių nepasitenkinimas dėl didelės infliacijos ir prastų gyvenimo sąlygų Gruzijoje yra, tačiau jau minėjau, kad tai daugiau tinka vyresnio amžiaus žmonėms. O didesnė dalis jaunimo ir vidutinio amžiaus žmonių M. Saakašvilio gal ir nedievina, bet mato aiškius jo laimėjimus ir pažangą, palyginti su korupcijos persmelktais E. Ševardnadzės laikais. Šiuo atžvilgiu žmonių apolitiškumas, politinis pasyvumas ar atsisakymas dalyvauti įvairiuose politiniuose procesuose yra M. Saakašvilio sąjungininkas. Sunku tikėtis įvykdyti sėkmingą dar vieną „spalvotąją“ revoliuciją su opozicijos sutelktais 2–5 tūkstančiais protestuotojų. Tam reikia plataus masių palaikymo.

Valdžia turi ir galimybę vykdyti populiarią politiką, taip mėgindama išsklaidyti žmonių nepasitenkinimą. Nuo rugsėjo Gruzijoje bus pakeltos pensijos, imtasi kitų socialinių garantijų didinimo, reformuojama Vidaus reikalų ministerija, kariuomenė ir panašiai. Tačiau visa tai gali turėti labai neigiamų pasekmių, jeigu nebus tinkamai apskaičiuota. Gruzija, kaip ir daugelis kitų valstybių, tik pradeda atsigauti po krizės ir imti didinti biudžeto išlaidas dar gali būti per anksti. O rimti finansiniai sunkumai ir biudžeto karpymai gali tikrai išjudinti mases. Dar vienas, gana daug aistrų keliantis tolesnių įvykių scenarijus Gruzijoje yra „putiniškas ėjimas“: prezidentas, kuris nebegali kandidatuoti trečiajai kadencijai, užima ministro pirmininko postą ir išlaiko realią valdžią per savo statytinį prezidento poste. Tokioms mintims papildomo pagrindo duoda ir neseniai priimtos konstitucijos pataisos, suteikiančios daugiau galių ministrui pirmininkui. Daug žmonių Gruzijoje mano, kad toks „putiniškas ėjimas“ būtų blogas, geriau būtų, jei savo galimybę pasireikšti valdant šalį gautų kita karta. Tačiau kad toks ėjimas iš tikro įvyktų, M. Saakašvilio partija turi būti labai stipri ir laimėti ateinančius parlamento rinkimus, nes kitaip vargu ar bus įmanoma, nepažeidžiant konstitucijos, išmainyti prezidento kėdę į premjero. Negana to, įgyvendinus tokį scenarijų galima sulaukti rūsčios Vašingtono reakcijos.

Ar šių metų gegužės įvykiai Tbilisyje buvo nepavykęs perversmas, inspiruotas iš užsienio? Ar tiesiog dar vieni neramumai labai neramiame regione? Prezidentas M. Saakašvilis, kalbėdamas per Gruzijos nepriklausomybės dienos minėjimą, pasakė, kad opozicinės jėgos bandė sužlugdyti karinį paradą ir destabilizuoti padėtį šalyje pagal planą, parengtą užsienyje. Terminas „užsienis“ greičiausiai reiškia Rusiją, nes, pasak prezidento, „vakarykštis sumanymas buvo pasikėsinimas į mūsų laisvę ir kerštas mūsų armijai, kuri 2008 metais padarė jiems [Rusijai] tokių nuostolių, kokių jie nebuvo patyrę pastaraisiais metais“.

Gruzijos vidaus reikalų ministras gegužės neramumus taip pat bandė susieti su Rusija. Buvo paviešintas N. Burdžanadzės pokalbio telefonu su sūnumi Anzor Bicadze įrašas, kuriame kalbama apie tai, ką daryti, jeigu specialiosios pajėgos atakuos protestuotojus. Jame yra Anzor žodžiai, kad „mes turime atmušti pirmas atakas, o tada jie galės aiškintis su GRU greitojo reagavimo rinktine“. N. Devdariani, buvusi Gruzijos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė, pasakė, kad šis pokalbis nepanašus į telefoninį, girdisi, lyg būtų įrašinėta kokiame nors kambaryje, tad gali būti, kad tai paprasčiausia klastotė.

Viename iš interviu N. Burdžanadzė pasakė, kad Rusijos paramos ji nelaukia ir jokiu būdu nesvarstys klausimo dėl tokios paramos prašymo, tačiau jos santykiai su Maskva ir veiksmai nėra iki galo aiškūs. Iki konflikto su M. Saakašviliu ji buvo už normalius, be rusofobijos santykius su Rusija, tačiau nenorėta ir keliaklupsčiauti. Vis dėlto per pastaruosius keletą metų galima jausti pasikeitimų jos pozicijoje, nors atvirai ji to nekomentuoja, tačiau vien ko verti tokie prorusiški pasakymai, kad gruzinai patys per 2008-ųjų karą su Rusija bombardavo Gorį.

Įdomi yra Rusijos politologo Aleksandro Skakovo nuomonė, kad Rusijai nereikia rengti jokių perversmų ar kitaip destabilizuoti padėtį Gruzijoje, jai geriau matyti visiškai susikompromitavusį M. Saakašvilį, kurio niekas nelaiko rimtu politiku ir kaltina, kad jis prarado Abchaziją ir Pietų Osetiją. Be to, A. Skakovo nuomone, kol už Gruzijos vairo sėdės dabartinis prezidentas, Gruzija nebus priimta į NATO: juk kol Gruzija nepripažins teritorinių pasikeitimų, bus karo stovis su Rusija – jokia valstybė nebus priimta į tarptautinę karinę organizaciją esant tokiam stoviui. O toks stovis išliks, nes M. Saakašvilis nesileis į jokius kompromisus.

Rusijos inspiruoto perversmo teorijos įgyvendinimas praktikoje, žinoma, yra įmanomas, tačiau šiuo atveju „užsienio“, t. y. Rusijos, įsikišimas vargiai tikėtinas. Jei būtų remiami iš užsienio, tariamieji perversmininkai būtų daug labiau pasiruošę. Maža to, šio protesto lyderiai yra patys gana skeptiški Rusijos atžvilgiu, o šalyje vyraujant rusofobiškoms nuotaikoms Rusijos ranka ant opozicijos peties labai sukompromituotų jos galimybes efektyviai valdyti šalį ir turėti žmonių palaikymą.

JAV pastaruoju metu šiek tiek pakoregavo savo poziciją Gruzijos atžvilgiu. George‘o Busho valdymo metais Gruzija turėjo beveik nekvestionuojamą paramą ir buvo tvirta Jungtinių Valstijų sąjungininkė bei svarbi partnerė kare Afganistane, kur Gruzija yra nusiuntusi apie 1000 savo karių. 2007-aisiais su protestuotojais buvo susidorota daug griežčiau, tačiau nei iš JAV, nei iš Europos protesto pareiškimų nesulaukta. Nors dabar JAV ir Europa vis dar remia Gruziją, prezidentas Barackas Obama tikriausiai mato, kad parama M. Saakašviliui negali būti nekvestionuojama. Gruzijos prezidento priimami sprendimai ne visada adekvatūs situacijai, o ir jo asmenybė vaidina didelį vaidmenį konflikte su Rusija. Rusijos prezidentas D. Medvedevas išvadino M. Saakašvilį „lunatiku“ ir „šunsnukiu“, o tai jau gana dideli asmeniškumai. Neseniai JAV Valstybės departamentas gana smarkiai kritikavo M. Saakašvilį dėl žmogaus teisių pažeidimų. Galbūt JAV administracija susiduria su dilema: M. Saakašvilis yra šiokia tokia našta, kitas jo vietoje gal būtų geriau, bet jo būdas yra tai, kas kažkiek prilaiko Rusiją. Amerikai dar nuo F. D. Roozevelto laikų nebuvo labai svetimas toks požiūris: „Taip, jis šunsnukis, bet jis mūsų šunsnukis“.

Vargu ar šiuo metu galima kalbėti apie Gruzijos posūkį nuo Rožių revoliucijos laimėjimų. Net jeigu M. Saakašvilis ar jo statytinis nebus išrinktas per ateinančius rinkimus, vargu ar galima tikėtis, kad jo vietą užims tokios jėgos, kurios šalies užsienio politiką pakreips nuo proamerikietiškos į prorusišką. Tokios politikos šalininkai, jeigu jų Gruzijoje apskritai yra, – visiški marginalai. Reali opozicija M. Saakašviliui, kaip galima buvo įsitikinti, egzistuoja, tačiau ji nevieninga. Radikalusis jos sparnas nori naujos revoliucijos, o nuosaikesnis sparnas laukia rinkimų, kuriuose tikisi pademonstruoti savo jėgą. Tai tik dar labiau patvirtina Gruzijos politikų pasiryžimą nelaužyti to, ką pasiekė po 2003-ųjų. Kol opozicija nesusivienys arba nesulauks plataus masių palaikymo, tol tokie pavieniai protestai bus tik eiliniai neramumai ir dar kartą duos peno įvairioms sąmokslo teorijoms apie užsienyje parengtus perversmus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 18)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras