Vakar, apsilankęs gerai visam pasauliui žinomame Šaolinio vienuolyne, Rusijos prezidentas V. Putinas grįžo į Maskvą. Dar prieš prasidedant šiam vizitui, Rusijos spauda plačiai išgarsino žinią apie ryškiai gerėjančius abiejų valstybių tarpusavio santykius. Taip, šis dviejų dienų vizitas iš tiesų turėjo giliai pragmatiškus tikslus ir vienai, ir kitai pusei: pasirašyti 29 įvairūs abiems šalims naudingi dokumentai, daugiausia susiję su pramone ir energetika ir tik vienas jų, skirtas politikos klausimams. Matyt, jie visi anksčiau ar vėliau bus realizuoti, nes šiuos dokumentus sutvirtina milijardiniai kontraktai.

Žodžiu, kaip toje lietuvių patarlėje, toks tokį sutiko ir į svečius pavadino... nes ir Kinija, ir Rusija, Vakarų mąsteliais vertinant, nėra aukštos reputacijos šalys - abiejose paminamos demokratijos laisvės, ribojama spauda ir žmogaus teisės. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Maskvos ir Pekino santykiai dar niekada nebuvo tokie draugiški kaip dabar. Tai, aišku, kelia JAV ir Europos susirūpinimą, kad vis labiau mezgasi naujas geopolitinis Rusijos ir Kinijos aljansas – Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, į kurią abi šalys planuoja įjungti ir Indiją. O gi jos visos turi atominę ginkluotę. Taigi nuo šiol Pekinas svarbesnis Maskvai negu Vakarų Europa. Kodėl?

Kinija pasirengusi investuoti Rusijoje per du milijardus dolerių. O jų Rusijai ypač trūksta, juo labiau, kai pamatę verslo ir demokratijos suvaržymus Rusijoje (prisiminkime kad ir M. Chodorkovskio teismo procesą, užsienio šalių paramos fondų, visuomeninių organizacijų veiklos suvaržymus ir kt.), užsienio verslininkai vis labiau sprunka iš Rusijos arba, nors ir raginami, delsia pradėti savo biznį. O gi investicijos – kaip oras ir vanduo – reikalingos naujų technologijų kūrimui, net tų pačių naftos ar dujų vamzdynų atnaujinimui, kurie praktiškai seniai susidėvėję... Taigi Kinijos investicijos į Rusijos pramonę ir energetiką – ženkli paspirtis.

Šios investicijos ypač reikalingos bus dabar, kai Rusija įsipareigojo kasmet patiekti Kinijai po 60 – 80 milijardų kubinių metrų dujų dviem – Rytų ir Vakarų – kryptimis (iš Vakarų ir Šiaurės Sibiro po 30 – 40 mlrd. kub. m dujų iš kiekvienos vamzdyno atšakos). Tai didžiulis įsipareigojimas, nors rusai giriasi, kad dujų resursai ir Vakarų, ir Rytų Sibire yra milžiniški. O kur dar nauji naftotiekių vamzdynai, kuriais Rusija taip pat įsipareigojo nuo 2008 metų kasmet Kinijai pateikti po 18 mln. tonų naftos, atominės energetikos, mašinų gamybos pramonės, elektros tiekimo, geležinkelio transporto bei kitų pramonės sričių pasirašyti kontraktai su Kinija?. Visiems jiems reikalingos investicijos...

Ar apžios viena Rusija tokį didžiulį kąsnį? O kur dar sutartys tiekti dujas per Ukrainą Vakarų Europos šalims? Pagaliau, kad ir naujo projekto – tiekti dujas Baltijos jūros dugnu – įsipareigojimas, tiesa, šįkart kartu su vokiečiais. Ar neteks kviestis pagalbon kitų šalių kompanijas, ypač žinant abejotiną rusiškos produkcijos gamybos bei rusiškų darbų atlikimo kokybę? Būtent čia ir slypi didžiausias klausimas. Tačiau kol kas šią problemą palikime spręsti patiems rusams, juolab, kad kai kurie įsipareigojimai bus pradėti vykdyti po ketverių ar net penkerių metų (pavyzdžiui, dujos į Kiniją pradės keliauti 2011 metais, o visas numatytas dujų kiekis – po 80 mlrd. kub. m. per metus – ne anksčiau kaip 2020 metais).

Tačiau yra vienas „bet“... Ką už Rusijos įėjimą į Kinijos rinką meška pažadėjo drakonui? Šis klausimas dabar bene labiausiai domina Rusijos spaudą. Manoma, kad prie Sibire esančių naftos bei dujų telkinių bus prileisti kiniečiai, nes „Gazprom“ labiau mėgsta tiesti vamzdynus (didesnis pelnas, kurį gali paslėpti po žeme ar vandeniu) negu klaidžioti po Sibirą ir ieškoti naftos ar dujų, kurių nežinia, ar dar rasi? Tik ar neatsitiks taip, kad po keliasdešimties metų Sibire gyvens tik kiniečiai, juo labiau, kai Chabarovsko krašte bei Primorėje jų vis daugėja – čia apsigyvenę kiniečiai užsiima smulkiu verslu: steigia kavines, restoranus, dirba statybose, žemės ūkyje. Ir kur kas geriau, kokybiškiau negu seniai nusigėrę kai kurie vietiniai gyventojai, su pavydu ir neapykanta žvelgiantys į juos...

Kinija – Rusijai seniai patraukli šalis. Įžengti į jos didžiulę rinką – kiekvienos užsienio valstybės ar stambios užsienio kompanijos svajonė. Tačiau Rusijai Kinija gali būti ir pavojinga šalis, nes savo gamtos ištekliais bei žaliavomis ji greitai gali tapti jos „ekonominiu priedėliu“, pakliūti į jos ekonominio pavaldumo zoną, ypač žinant, kad Kinija, tapdama ekonominiu ir politiniu gigantu, stengiasi tapti pasaulio lyderiu. Rusija – irgi stengiasi pūstis kaip varlė prieš dramblį ir savo ambicijomis nusileisti Kinijai neketina, ypač kai jos rankose nafta ir dujos, kurių Kinijai labai trūksta. Kaip ilgai sugyvens du ambicingi lyderiai – raudona meška ir geltonas drakonas - Azijos regione?

Grįžkime į Europą. Pažiūrėkime į šį ką tik susikūrusio keisto konglamerato darinį europiečio akimis. Kokių pasekmių jis gali turėti Europai? Kaip antradienį rašo Financial Times Deutschland, artimiausiu metu Europai gresia pavojus, kad Rusijos dujos Vakarų šalims bus tiekiamos nereguliariai. Tą savo laiške, adresuotame „didžiosios septyniukės“ šalių energetikos ministrams išsakė Tarptautinės energetikos agentūros vykdomasis direktorius Klodas Mandila. Jis rašo, kad po kelerių metų vienas didžiausių gamtinių dujų tiekėjų – Rusijos koncernas „Gazprom“ susidurs su namažais sunkumais ir negalės įvykdyti savo sutartyse numatytų įsipareigojimų – patiekti Vakarų šalims dujų tiek, kiek numatyta dvišalėse sutartyse. Laiške nurodoma, kad vien tik 2004 metais 70 milijardų kubinių metrų rusiškų dujų buvo prarasta vien jas transportuojant. Agentūros paskaičiavimais ateityje šie nuostoliai tik didės ir sudarys 80 – 90 milijardų kubinių metrų per metus.

Kaip žinome, vien Ukraina savo poreikiams kasmet perka iš „Gazprom“ apie 40 mlrd. kub. m. dujų. Nesunku paskaičiuoti, kad savo seniai susidėvėjusias vamzdynais Rusija netrukus praras dujų tiek, kiek per metus jų reikėtų dviems Ukrainoms! O kur dar ką tik pasirašyti įsipareigojimai Kinijai? Pagaliau, kaip minėjau, dujos Baltijos jūros dugnu, kurių transportavimas, kaip teigia kai kurie dujų pramonės ekspertai, yra ne tik kad labai rizikingas, bet ir gali būti nuostolingas, nes Vakarų Europa iki to laiko pati sugebės apsirūpinti dujomis. Iš pateikto pavyzdžio matosi, kad jau dabar Rusija nesugeba apžioti skanaus ir pelningo kąsnio, kurį jai siūlo Europa. O kas bus po metų kitų?

Ar nebus taip, kad, norėdamas kompensuoti prarastus nuostolius, „Gazprom“ artimiausias metais žymiai pabrangins dujas ir Lietuvai, ypač kai apie tai jau seniai kalbama... nesunku prognozuoti, kad, jei laiku neįsivesime euro, dar labiau šoktels infliacija – pabrangs šildymas, transportas, maisto produktai bei kitos prekės...

Šiandien Europos Sąjungos šalys, susirinkusios Briuselyje, be kitų klausimų apsvarstys ir energetinio saugumo klausimus, nes praėjusi žiema buvo gera pamoka apsnūdusiems Briuselio biurokratams, kad laikas kurti bendrą energetikos strategiją visoms ES šalims. Beje, šiame dviejų dienų ES vadovų susitikime jiems teks spręsti ir kitą klausimą – kaip Europai nelikti Kinijos ir Indijos šešėlyje, kaip atsispirti šių šalių veržimuisi į Europą.

Ką duos ką tik užsimezgusi meškos ir drakono draugystė? Gražius pažadus? Ar ekonominį bendradarbiavimą kurio taip reikia Kinijai? Parodys ateitis, tačiau viena aišku jau dabar – anksčiau buvę gražūs Maskvos ir Vašingtono santykiai pamažu šąla, o abi šalys, atrodo,  tolsta viena nuo kitos...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.