Šiandieną galima drąsiai įvardinti Iraną kaip vieną labiausiai tarptautinės bendruomenės dėmėsį traukiančių šalių. Ne taip seniai pasaulį šokiravo radikalūs prezidento M. Ahmadinejado pasisakymai Izraelio valstybės istorijos niuansais. Ne mažiau nerimo, ypatingai JAV, kelia ir nesibaigiantys svarstymai kaip apriboti šios radikalumu garsėjančios šalies branduolines ambicijas. Irano vystoma atominė programa suponuoja Vakarų demokratinio pasaulio dėmėsį atitinkamiems politinio, karinio, saugumo ir kt. klausimams šios valstybės atžvilgiu. Demokratinių valdymo principų stoka Irane, šios šalies siekiai dominuoti regione, susitarimų su TATENOS organizacija laužymai (t. y. nutrauktos branduolinės veiklos atnaujinimas Isfahane, draudimas TATENOS atstovams inspektuoti strategiškai svarbiuose Irano karinėse gamyklose ir pan.), verčia Vakarus Irano atominę programą traktuoti kaip būsimo branduolinio ginklo kūrimo prielaidą. Nors Iranas ir deklaruoja visas teisines galimybes vystyti „taikią“ branduolinę programą atominei energijai išgauti.

Tuo metu, kai JAV svarsto „Šaltojo karo“ paskelbimo Iranui koncepciją, Europa ieško trečiojo kelio tarp atviros karinės konfrontacijos ir nesikišimo į Irano reikalus politikos, Rusijos Federacija ramiai ir nuosekliai flirtuoja abejose fronto linijose.

Kol vyksta aršios politinės diskusijos apie Irano atominės programos kūrimo keliamą grėsmę tarptautiniam saugumui, Rusijos Federacija ragina tarptautinę bendruomenę atkreipti dėmesį į Irano branduolines energijos poreikius ir teigia, jog Maskva nemato rimtos priežasties, dėl kurios Irano atominė programa turėtų būti perduota Saugumo Tarybai - taip akivaizdžiai parodydama esamus strateginės partnerystės bei Rusijos – Irano valdžios užkulisiuose vedamos slaptos politikos peripetijas.

Rusijos ir Irano bedradarbiavimo prielaidos

Šiandieną Rusija yra vienintelis tiesioginis „branduolinis“ (tiek padedant statyti Bušerio elektrinę, tiek apmokant būsimą elektrinės personalą, tiek suteikiant informaciją bei branduolinę technologiją ir pan.) bei politinio palaikymo Irano partneris ir vargu ar tikėtina, jog šis bendradarbiavimas ateityje nutruks. Rusijos Federacijos didžiojoje strategijoje Iranas yra strateginio bendradarbiavimo partneris daugelyje aspektų (ir atvirkščiai Iranui tokiu partneriu yra Rusijos Federacija). Maskva, prisidedama prie Irano atominės programos kūrimo, realizuoja ir atitinkamus savo šalies politinius ir ekonominius tikslus. Svarbiu geopolitinės strategijos bendradarbiavimo faktoriumi tampa šių valstybių kaimyninės sienos, kurios neišvengiamai „skatina“ Rusiją ir Iraną bendradarbiauti. Neišvengiamas abiejų šalių vidaus stabilumo grėsmių faktorius yra religinis multipoliariškumas – religiniai ginčai ir problemos, pavyzdžiui Afganistano valstybėje. Tas pats religinis faktorius implikuoja ir nacionalinio saugumo nestabilumą, kuriam susilpninti Rusijai reikalinga Irano pagalba, t. y. padėti slopinti musulmonų mobilizaciją prieš Maskvos valdymą Čėčėnijoje. Antra vertus, tik pusė visų Irano gyventojų yra persų kilmės, ir šalies didžioji dalis ne persų kilmės etninių grupių koncentruojasi Irano pasienių regionuose; daugelis šių grupių pagal etninę kilmę priklauso Azerbaidžanui, Turkmėnistanui, Irakui – o tai yra potencialūs etninių konfliktų židiniai, dažnai neišsprendžiami vien valstybės vidaus pajėgumais.

Tiek Iranas, tiek Rusija reikalingi vienas kitam kuriant savo valstybių didžiąją strategiją. Kiekviena šių šalių save suvokia kaip silpnąją pusę vienpoliariniame JAV hegemonijos pasaulyje; kiekvieną jų vieną kitą laiko svarbiais partneriais kuriant multipoliarinę pasaulio sistemą. Ir paskutiniu, bet ne mažiau svarbiu minėtų šalių bendradarbiavimo faktoriumi lieka ekonominis bei ginklų prekybos veiksnis: t. y. Irano ištekliai – nafta ir dujos versus Rusijos ginkluotė ir branduoliniai reaktoriai.

Todėl Rusijos Federacijos politinis atstovavimas tarptautinėje arenoje tampa ypač naudingu Iranui. Tai yra svarios Rusijos Federacijos galimybės įtakoti TATENOS sprendimus Irano atominės programos kūrimo atžvilgiu ir veto teisė JTO Saugumo tarybos galimų sankcijų Irano valstybei atveju.

Dar 2005 m. rugsėjo mėn. Rusija suspendavo TATENOS rezoliuciją, įspėjančią Iraną apie laukiančias pasekmės, jei ši negrįš prie derybų stalo su ES. Dėka Rusijos, jokių potencialių Irano vykdomos branduolinės programos kontrolės veiksmų nebuvo imtasi ir TATENOS susitikimo kitais mėnesiais pasekoje: Rusija pasiūlo kompromisiškai leisti Iranui sodrinti uraną jos Federacijos teritorijoje. Pagal pirminį planą Rusija turėjo pati atlikti sodrinimo darbus, taip įgalindama Iraną pagrįsti savo “blogų branduolinių kėslų neturinčios valstybės” įvaizdį prieš Vakarų pasaulį. Sudaryta iliuzija, jog Irano klausimas gali būti išspręstas per kelias savaites. Ypatingai nenustebino Irano ambicingas atsisakymas priimti minėtą pasiūlymą. Labiau stebina kaip paprastai buvo laimėti beveik tris mėnesiai apsaugant Irano klausimo atsiradimą Saugumo Tarybos dienotvarkėje.

Rusijos balansavimo politikos motyvai

Kol kas JAV toliau kategoriškai ir nedelsiant bando perduoti Irano dosjė Saugumo Tarybai. Bet tam turi būti gautas 5 Saugumo Tarybos narių sutikimas. Dviems iš jų – Rusijai ir Kinijai – prekybos sankcijos Iranui reikštų jų šalių ekonominį nuostolį: Kinija pasirašė ilgalaikį susitarimą pirkti naftą iš Irano, Rusija jau kurį laiką stato elektrinę Teheranui bei teikia kitas technologijas. Todėl Maskva ir toliau siūlo Iranui kurti bendrą kompaniją, sodrinant uraną Rusijos teritorijoje, t. y. deda visas „diplomatines pastangas“, siekiant išspręsti Irano branduolinės programos klausimą be Saugumo Tarybos įsikišimo, priešingai nei „drastiškoms“ siūlomoms Vakarų pasaulio priemonėms. Juk anot Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo, istorija rodo, jog krizės neįmanoma išsppręsti sankcijomis, todėl reikia „siekti sprendinio, kuris nekeltų pavojaus TATENA galimybėms tęsti savo darbą Irane“ ir t. t.

Sunku vienareikšmiškai įvertinti šiuos Rusijos politinius žingsnius bei jų įtaka Irano branduolinės programos ateičiai. Viena vertus, Rusija retoriškai pritaria Vakarų pasaulio susirūpinimui dėl Irano branduolinių ambicijų ir ieško galimų problemos diplomatinių sprendimo būdų, taip išlaikydama bent jau stabilius santykius su Vakarais ir ypatingai JAV. Antra vertus, pateikdama kompromisinius pasiūlymus Iranui, Rusijos Federacija įgyjo naują galingą poziciją, ir politikos apžvalgininkai teigia, jog nors paskutinės derybos su Iranu buvo ir nesėkmingos, Rusijos įtaka tarptautinių santykių arenoje labai išaugo.

Rusijos Federacijos derybas ir kompromisus didžioji dalis tarptautinės bendruomenės veikėjų traktavo kaip paskutinio šanso suteikimą Iranui, tikintis, jog pavyks išvengti atviro konflikto su šia šalimi, ar tuo pačiu pabloginti santykius su Rusija ir Kinija.

Tuo tarpu Kremlius, balansuodamas tarp abiejų pusių, nuosekliai plečia savo galios įtaką tiek Vakarams, tiek Iranui: vienoje pusėje kurdamas iliuziją, jog yra pajėgi išspręsti konfliktą be atviros konfrontacijos; kitoje pusėje žadėdamas apsaugoti radikalųjį Teheraną nuo Saugumo Tarybos sankcijuotos bausmės. O šis dvigubas žaidimas Maskvai suteikia galimybę negadinti santykių su JAV bei, neprarandant ekonominių privilegijų, slopinti ir vilkinti atominio ginklo sukūrimą Irane – vargu ar saugu kaimynystėje įsikūrusiems radikaliems islamistams, napaisant visos ekonominės ir strateginės naudos, leisti rankose laikyti bombą...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.