Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Europos naujieji dešinieji – laikas sunerimti! (21)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2011 08 16

Tragiški įvykiai Norvegijoje verčia atidžiau pažvelgti į kraštutinių dešiniųjų partijas ir judėjimus Europoje. Pastaruoju metu jie tampa joje vis populiaresni. Europinio masto rezonansą sukėlė sėkmingas J. Haiderio Laisvės partijos pasirodymas 2008 m. Austrijos parlamento rinkimuose. Kitu garsiu skambučiu tapo 2009 m. rinkimai į Europos Parlamentą: jame kraštutinės dešinės partijos šiandien turi apie 7–8 procentus vietų (56 iš 736). Galiausiai per 2011 m. Suomijos parlamento rinkimus gerokai pagerino savo pozicijas partija „Tikrieji suomiai“, ir tai jau nėra išskirtinis atvejis. Panašios pakraipos partijų galima rasti Italijos, Belgijos, Olandijos, Vengrijos ir kitų Europos šalių parlamentuose. Jos nėra vienareikšmiškai radikalios ar ekstremistinės, bet Norvegijos precedentas verčia rimtai sunerimti.

Istorinis naujųjų dešiniųjų simbolis yra Prancūzijos nacionalinis frontas (NF), parodęs savo jėgą per paskutinius šalies regioninius rinkimus, vykusius 2010 m. (labiausiai jį parėmė Viduržemio jūros regionai, kur gyvena didesnė dalis imigrantų). Garsus dešiniųjų „prekinis ženklas“ yra ir Belgijos „Flamandų interesas“. Didžiojoje Britanijoje veikianti Britų nacionalinė partija (BNP) gavo dvi vietas Europos Parlamente. Italijoje įtakinga „Šiaurės lyga“. Trumpai tariant, dešiniųjų judėjimų geografija Europoje yra labai plati (daugiau informacijos galima rasti tinklalapyje http://right-world.net/).

Pagrindinis klausimas: kokia yra kraštutinių dešiniųjų partijų sėkmės paslaptis? Giluminės priežastys yra susijusios su aiškios Europos (ES) tapatybės stoka. Ji pateko į neribotų žmogaus teisių, tolerancijos ir socialinės apsaugos ideologijos, kurią vis dar bando pristatyti kaip universalų vienijantį pamatą, spąstus. Tačiau planas nesuveikia. Visi negali būti laimingi – kažkas turi mokėti. Todėl galima suprasti, pavyzdžiui, prancūzus, kurie piktinasi tuo, kad nemaža dalis imigrantų arabų leidžia sau tinginiauti už jų pinigus ir dar degina automobilius, reikalaudami daugiau teisių ir pagarbos. Antra, dešinieji savo programose drąsiai kalba apie tai, ką tradicinės partijos bijo pasakyti (ir todėl praranda savo pozicijas). Kaip pareiškė „Flamandų intereso“ atstovas europarlamentaras P. Claeysas: „Visos tradicinės partijos yra politiškai korektiškos. Jos tampa vis labiau ir labiau panašios viena į kitą. Centristai ir kairieji jau beveik susiliejo. Rinkėjai nemato skirtumų. Šios partijos nenori matyti didelių Europos miestų problemų, tokių kaip imigracija, ekstremizmo augimas ir nusikalstamumas, o nacionalinės partijos, tarp jų ir „Flamandų interesas“, apie šias problemas kalba.“

Visos dešiniųjų partijos yra savaip specifinės. Tai leidžia analitikams teigti, kad jos niekada negalės susitarti/susivienyti. Kaip pasakė Vokietijos televizijos WDR apžvalgininkas V. Kapustas: „Skirtumai tarp nacionalinių judėjimų yra didžiuliai. Kraštutinių dešiniųjų partijos yra protesto partijos, nepajėgios jungtis į koalicijas.“ Tačiau pažiūrėjus atidžiau iš karto galima pamatyti bendrus visų kraštutinių Europos dešiniųjų bruožus, kurie sukuria stiprų jų integracijos pamatą. Apibendrinant galima išskirti tris kertinius dešiniųjų partijų programų momentus, paremtus konkrečiais jų lyderių pareiškimais.

1. Praktiškai visų jų dėmesio centre yra migraciniai procesai. Dešiniųjų manymu, imigrantai atima iš vietinių gyventojų darbo vietas ir paprasčiausiai „pravalgo“ socialines pašalpas. Pirmiausia kalbama apie imigrantus musulmonus: jie ne tik nenori integruotis į Europos vertybinę erdvę, bet ir, prisidengdami žmogaus teisėmis, dar bando primesti pasaulietinei europietiškai kultūrai islamo tradicijas. Be to, didelės dalies europiečių sąmonėje (beje, ne be Vakarų žiniasklaidos pagalbos) įsitvirtino arabo/musulmono kaip potencialaus teroristo įvaizdis, ir tai tik paaštrina situaciją. Reprezentatyviai šiuo atveju skamba dabartinio Austrijos Laisvės partijos lyderio H. Ch. Strache (J. Haideris žuvo autokatastrofoje) pareiškimas. „Šiandien osmanai ne prie Vienos ar kitų Europos miestų vartų – dabar jie jau viduje. Europoje daug kas pasikeitė visuomenės ir religijos srityse. Europa prarado savo sielą, savo valią, savo širdį. Pasistengti grąžinti Europai jos sielą ir išsaugoti mūsų Europą mums, mūsų vaikams ir jų ateičiai – mūsų užduotis. ES valdžios sprendimas atsisakyti mūsų istorinės tradicijos – kapituliacijos aktas“, – sakė H. Ch. Strache. Savo ruožtu BNP vadovas N. Griffinas pažymėjo: „Mes siekiame išsaugoti tą labai svarbų mums institutą [demokratiją]. Tačiau kartu mes perspėjame, kad demokratija mūsų šalyje atsidūrė dideliame pavojuje. To pavojaus šaltiniai yra Europos Sąjunga ir masinė imigracija. Tai jie žlugdo mūsų tradicijas ir mūsų kultūrą.“ Visa tai rodo, kad naujieji dešinieji nėra klasikiniai nacionalistai, aukštinantys vien savo naciją. Galima sakyti, jie yra Europos nacionalistai, ginantys europietišką tapatybę – savotiškas „kultūrinis nacionalizmas“. Tačiau drauge kraštutiniai dešinieji yra gana griežti ES kaip biurokratinio viršnacionalinio instituto kritikai.

2. Jų euroskepticizmas yra paremtas keliais momentais. Pirmiausia dešinieji nerimauja dėl to, kad ES nieko nedaro dėl migracijos ir Europos islamizacijos, toliau laikydamasi neribotų žmogaus teisių ir aklos tolerancijos principų. Antra, dešinieji yra nepatenkinti, kad ES negina tradicinių krikščioniškų vertybių (neuždraudžia abortų ir toleruoja tos pačios lyties asmenų seksualinius santykius, užuot akcentavus klasikinę šeimą). Trečia, pavyzdžiui, „Tikrieji suomiai“ nenori mokėti savo pinigų tiems, kurie gyvena ne pagal galimybes (pavyzdžiui, Graikijai), ir taikstytis su Briuselio biurokratų reikalavimais (diktatu). Pasak jų, skęstančiojo gelbėjimasis yra jo paties reikalas. Tačiau svarbiausias dešiniųjų tikslas ES atžvilgiu – užkirsti kelią Europos supervalstybės sukūrimui (federalizacijai). Jie ne prieš Europos vienybę (ypač vertybinę ir kultūrinę – ją ypač palaiko), bet kalba apie integracijos ribas – būtinybę išsaugoti valstybių savarankiškumą sprendžiant svarbiausius savo gyvenimo klausimus. „Mes ne prieš ES, o prieš tą formą, kurią įgauna dabartinė Europos Sąjunga. Europos tautos paranda laisvę. Sprendimus priima ES vyriausybė, kuri buvo ne išrinkta, o faktiškai paskirta valdininkų. Tai tiesioginis europiečių ir demokratijos varžymas“, – sako Prancūzijos NF atstovas B. Golnischas.

3. Naujieji dešinieji kritikuoja ir savo nacionalines vyriausybes. Jų netenkina nepakankamas vietinės valdžios dėmesys migracijai ir krikščioniškoms vertybėms, taip pat valdininkų nesugebėjimas įveikti ekonominę ir demografinę (visuomenės senėjimo) krizę, jų korupcija ir bandymai riboti pilietines teises bei laisves. Pavyzdžiui, BNP lyderis N. Griffinas teigia: „Mes siekiame atkreipti dėmesį į labai neraminantį faktą: pilietinės ir asmeninės laisvės šiuolaikinėje Britanijoje atsidūrė pavojuje. Prisidengdamos „kova su terorizmu“, senosios politinės partijos sugebėjo priimti parlamente drakoniškus įstatymus, kurie riboja daug mūsų tradicinių laisvių (…).“

Taigi, gal naujuosius dešiniuosius ir skiria tam tikri (pirmiausia nacionaliniai) dalykai, bet keli momentai sukuria tvirtą jų vienijimosi pagrindą:

1. Migracijos kontrolės ir tradicinių krikščioniškų vertybių puoselėjimo Europoje būtinybė, kad neįvyktų jos islamizacija. 

2. Euroskepticizmas (nacionalinis suverenitetas, o ne ES federalizacija);

3. Asmeninių teisių ir laisvių išsaugojimas.

Ko tik tradicinės partijos nebandė daryti, kad sustabdytų kraštutinių dešiniųjų populiarumo augimą (jų perėjimą nuo nesisteminio prie parlamentinio statuso). Tačiau nei demonstratyvus ignoravimas, nei šūkių perėmimas nepadeda, nes visa tai tik dar labiau sustiprina jų pozicijas. Lengvai izoliuoti (marginalizuoti) ar absorbuoti galima tik tuščius populistus, o naujieji dešinieji remiasi ne vien palankia konjunktūra, bet ir gana rafinuota ideologija.

Pastaroji atsirado septintame XX a. dešimtmetyje kaip reakcija į kairiųjų stiprėjimą ir tradicinio europinio sociumo krizę. Lengva pastebėti, kad šiandieninių dešiniųjų partijų retorika nėra tapati teoriniam naujųjų dešiniųjų diskursui, bet apie šių fenomenų artumą kalbėti galima. Svarbiausias vienijantis elementas – dėmesys civilizacinei Europos tapatybei. Kita vertus, pavyzdžiui, geopolitinė naujųjų dešiniųjų strategija (http://www.arctogaia.com/public/osnovygeo/geopol2.htm#5) nedera prie praktinės dešiniųjų politikos, nes kalba apie Europą kaip apie vieningą geopolitinį subjektą, o tai yra neįmanoma be jos federalizacijos. Apibendrinant galima teigti, kad kraštutinės dešiniosios partijos ES šalyse nėra laikinas reiškinys. Pasiskolinusios keletą sąvokų iš vyraujančio liberalios demokratijos žodyno ir suderinusios jas su atskiromis protingomis akademinės naujosios dešinės mokyklos tezėmis, jos iš vakarykščių radikalų virsta dinamiška politine jėga, kalbančia ir duodančia atsakymus į aštriausius klausimus. Tačiau įvykiai Norvegijoje rodo, kad potencialūs Europos gelbėtojai gali greitai virsti jos žudikais. Kuo gali grėsti Europos Sąjungai naujųjų dešiniųjų atėjimas į valdžią?

Akivaizdu, kad pradėtų jie nuo politikos migrantų (ypač iš trečiųjų šalių ir musulmonų) atžvilgiu griežtinimo, tai gali pasireikšti net tam tikrais policiniais „valymais“ ir deportacijomis. Antra, kraštutinių dešiniųjų įsigalėjimas sustabdytų Europos federalizacijos procesą. Trečia, ES plėtra įmanoma, bet apie Turkijos narystę bus galima pamiršti. Ketvirta, turėtų sumažėti europinė pagalba neturtingoms šalims. Kita vertus, tuomet pavojuje atsidurtų vieninga ES ekonominė sistema ir euro zona. Tačiau dešinieji jau seniai pasisako už grįžimą prie nacionalinių valiutų ir savarankišką finansinę politiką bei protekcionistinę ekonomiką. Todėl tokia įvykių eiga jų neišgąsdintų, nes žlugtų ne kultūrinė/vertybinė, o institucinė/biurokratinė sąjunga.

Ačiū Dievui, kol kas tai tik hipotetinė perspektyva. Aplinkybės (migrantų problema, ES ekonominiai sunkumai ir pan.) dešiniesiems yra palankios, bet tai dar nereiškia, kad įvykiai greitai pakryps Europos radikalėjimo linkme. Kaip pažymėjo britų politologas M. Goodwinas: „Šiomis nuotaikomis sėkmingai naudojasi dešinieji radikalai, tačiau nėra požymių, kad jie iš esmės pakeistų politinį Senojo žemyno veidą. Kraštutinių dešiniųjų partijoms neužteks jėgų Europoje perimti vyriausybių vairą, tačiau jos išliks matoma ir reikšminga jėga Europos politiniame žemėlapyje.“ Vis dėlto atsipalaiduoti negalima. Pozityvu, kad naujieji dešinieji kelia į paviršių opias europietiško masto problemas, bet pavojus slypi tame, kad riba tarp kritikos ir ekstremizmo tokio tipo partijose ir judėjimuose yra labai plona. Todėl geriausias būdas išmušti žemę jiems iš po kojų būtų kuo greitesnis jų akcentuojamų problemų sprendimas, nes kitaip gali atsirasti vis daugiau tokių kaip A. Breivikas, o tada jau tektų ieškoti S. Huntingtono rašinių apie civilizacijų susidūrimą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 21)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras