Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Šiandieninė Ukrainos ir Europos Sąjungos santykių būklė (2)

2011 09 11

2011 metai laikomi lemiamais ES ir Ukrainos santykiams, iš jų buvo daug tikimasi. Apie pirmo pusmečio rezultatus ir tolimesnes perspektyvas ukrainietiškas «Євробюлетень» kalbėjosi su Kijevo Mohylos akademijos (Ukraina) Politologijos katedros docentu ir knygų serijos „Sovietinė ir posovietinė politika ir visuomenė“ (Vokietija) redaktoriumi Andreasu Umlandu.

Ar galima, kalbant apie ES ir Ukrainos santykių pirmo pusmečio rezultatus, sakyti, kad viskas vyksta pagal planą?

Yra ir pozityvių, ir negatyvių momentų. Daugiau ar mažiau sėkmingai vyksta derybos dėl Laisvosios prekybos sutarties ir Asociacijos sutarties. O netenkina Ukrainos vidaus procesai – teisinės valstybės kūrimo, politinio pliuralizmo ir demokratijos srityse. Situacija čia blogėja.

Ar teisminis procesas prieš buvusią premjerę Juliją Tymošenko gali kelti grėsmę ES santykiams su Ukraina ir deryboms, kurias Jūs minėjote?

Manau, kad taip – jeigu galutinis nuosprendis bus nepagrįstai griežtas ir atims iš jos galimybę užsiimti politine veikla. Europa vienareikšmiškai įvertins tai kaip pagrindinio opozicijos veikėjo pašalinimą pasitelkiant baudžiamąjį persekiojimą.

Galbūt Tymošenko ir padarė tam tikrų įstatyminių nusižengimų, ir iš tikrųjų yra pagrindas teisminiam procesui. Tačiau Ukrainoje daug kas iš valdžios atstovų pažeidinėjo ir pažeidinėja įstatymus ir neatsako už tai. Atkaklus vien Tymošenko persekiojimas tikrai verčia susimąstyti apie selektyvų, politiškai motyvuotą teisingumą.

Prieš kelis mėnesius Ukrainoje virė aistros dėl galimo jos posūkio Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano Muitų sąjungos link – tai užkirstų kelią Laisvosios prekybos sutarties su ES pasirašymui, o Asociacijos sutartis didžiąja dalimi prarastų prasmę. Šiandien visa tai jau praeityje ar Muitų sąjungos tema vėl gali tapti aktuali?

Manau, teoriškai gali. Jeigu Julija Tymošenko vis dėlto bus nušalinta nuo politinės veiklos, ES ir Ukrainos santykių eskalacija taps neišvengiama. Tai sukels grandininę reakciją – gali vėl pradėti skambėti Muitų sąjungos idėjos.

Tačiau vis dėlto man atrodo, jog Ukrainos suartėjimo su ES procesas nuėjo per toli, kad Kijevas leistų sau tokį staigų posūkį. Tai sukeltų aštrią negatyvią visuomenės reakciją valdžios atžvilgiu.

Be to, net Regionų partija supranta, kad stojimas į Muitų sąjungą – rizikingas žingsnis. Viena vertus, tai gali tapti politinės Rusijos įtakos Ukrainai instrumentu ir baigtis dalies jos suvereniteto praradimu. Vargu ar Regionų partija arba prezidentas Viktoras Janukovyčius yra tuo suinteresuoti. Kita vertus, Rusija ir Baltarusija bei tam tikra prasme Kazachstanas turi daug savų problemų, susijusių su šių visuomenių tolimesne raida ir modernizacija. Todėl dėl strateginių sumetimų būtų neprasminga jungtis į sąjungą, kurios dvi valstybės iš trijų šiuo metu pačios yra kryžkelėje. Nežinia, kas bus toliau su Rusija ir Baltarusija, kur jos eis. Jungtis į tokią organizaciją – tai aklavietė Ukrainai.

Žinoma, ES irgi turi nemažai problemų. Tačiau galima įsivaizduoti jų sprendimo būdus, tegul ir ilgalaikius: pavyzdžiui, jeigu kalbėsime apie tą pačią ekonominę ir finansinę krizę. Apskritai situacija yra labiau prognozuojama ne Muitų, o Europos Sąjungoje.

Jūs nusakėte galimą Ukrainos elito poziciją Muitų sąjungos atžvilgiu. Tačiau kiek nuoširdžios Jums atrodo proeuropietiškos valdininkų deklaracijos? Juk ėjimas ES link reiškia demokratijos stiprinimą ir proeuropietiškas transformacijas šalies viduje, o jos daugeliui gali būti nelabai naudingos.

Žinoma, galima abejoti daugelio Ukrainos valdančiųjų pareiškimų dėl ėjimo ES link nuoširdumu. Tačiau eurointegracijos idėja yra populiari Ukrainos visuomenėje, visuose šalies regionuose – todėl jie privalo į tai atsižvelgti. Net jeigu iš Ukrainos valdžios pusės tai tėra žaidimas, jis nuėjo per toli, ir išėjimas iš jo kainuos per daug politine prasme. Tai taps didžiulio nusivylimo priežastimi.

Kalbant konkrečiai, aš manau, kad derybų procesas su ES ir Veiksmų plano dėl vizų režimo liberalizavimo realizacija – tai žmonių akyse šiuo metu deficitiniai pozityvūs momentai dabartinės valdžios politikoje. Jie suteikia žmonėms kažkokią viltį, perspektyvą. Jeigu vyriausybė ir Regionų partija atsisakys suartėjimo su ES, jų populiarumas dar labiau sumažės. O jeigu jie pasirašys sutartį su Europos Sąjunga, galės pareikšti: „Štai, mes padarėme proveržį santykiuose su ES, mes pakeliui į Europą.“ Galbūt egzistuoja kaip tik toks planas.

O kokį planą gali turėti ES? Kokią vietą jame užima geopolitiniai sumetimai Ukrainos atžvilgiu ir ar jų iš viso yra?

Europos Sąjungoje šiuo klausimu nėra vieningos nuomonės. Viena vertus, akivaizdus noras padaryti Ukrainą Europos dalimi – tegul ir ne ES nare, bet šalimi, kuri yra europietiškame raidos farvateryje – ir taip sukurti tam tikrą saugumo zoną prie Europos, ko iš esmės ir siekia ES geros kaimynystės politika. Tačiau, antra vertus, egzistuoja kita geopolitinė paradigma – subalansuotų santykių su Rusija poreikis, nulemtas ekonominių ir saugumo sumetimų. O Maskva yra labai jautri, kai kalbama apie Ukrainą, ir atskiros ES valstybės į tai atsižvelgia. Pavyzdžiu tapo NATO atsisakymas 2008 m. suvažiavime Bukarešte patvirtinti Ukrainai ir Gruzijai Narystės veiksmų planą. Tąsyk kaip tik europietiškos valstybės, įtakingos ES narės, pasisakė prieš.

Dėl NATO aišku – tai saugumo klausimas. O kuo gresia Rusijai Ukrainos suartėjimas su Europos Sąjunga arba stojimas į ją?

Pavyzdinė šiuo atveju yra Maskvos pozicijos Europos Sąjungos atžvilgiu kaita po to, kai 2009 m. buvo paskelbta Rytų partnerystės iniciatyva. Rusijos politinis elitas iš karto pradėjo žiūrėti į ES kaip į konkurentę dėl įtakos šioje posovietinės erdvės dalyje. Ten vis dar gyva „žemių surinkimo“ – kažkokios imperijos, tegul ir neformalios, atkūrimo vienokia ar kitokia forma – idėja. Todėl aš esu tikras, kad Ukrainos suartėjimą su Europos Sąjunga lydės didėjanti įtampa tarp ES ir Rusijos. Nebent įvyks pasikeitimų pačioje Rusijoje, ir ji išeis iš dabartinės paradigmos – daugiau nebandys sieti savo nacionalinių interesų su buvusių įtakos sferų atkūrimu.

Jeigu pažiūrėtume į trikampį ES–Ukraina–Rusija, tai situacija atrodo nelabai optimistiškai: Rusija yra prieš Ukrainos stojimą į ES, Europos Sąjunga taip pat nėra pasiruošusi dabar apie tai kalbėti, pačioje Ukrainoje kelia abejonių valdžios nuoširdumas eurointegracijos klausimu. Kokiame šios figūros „kampe“ pirmiausia turi įvykti radikalios permainos, kad situacija staigiai pasikeistų?

Būtų neblogai, kad pasikeitimų įvyktų visuose trijuose. ES privalo pradėti traktuoti Ukrainą kaip potencialią narę, Rusija – atsisakyti imperinės paradigmos, o Ukrainai reikia rimčiau žiūrėti į europietiškas vertybes. Žinoma, šiandien tokį scenarijų sunku įsivaizduoti, bet viskas greitai keičiasi. Dar prieš trejus metus lygiai taip pat buvo sunku numanyti, kad Ukraina gaus iš ES Veiksmų planą dėl vizų režimo liberalizavimo. Galbūt dar po penkerių metų mes atsidursime visai kitoje situacijoje, ypač jeigu bus pasirašyta ir įgyvendinta Laisvosios prekybos sutartis bei Asociacijos sutartis. Dabar svarbiausia užduotis – užbaigti jų paruošimą. Tai jau savaime sukurs naują realybę.

Ukraina nori, kad Asociacijos sutartyje būtų užfiksuota jos narystės perspektyva. Tai iš tikrųjų taip svarbu?

Manau, kad taip. Europos Sąjungos pozicijos atsargumas, susijęs šiandien su daugybe vidaus problemų, šiuo atveju yra visai suprantamas. Be to, stojimo eilėje yra Turkija ir Vakarų Balkanų valstybės. Įrašyti į šį sąrašą dar ir Ukrainą yra nelengva psichologiškai. Tačiau aš vis dėlto manau, kad Europos lyderiai galėtų peržengti savo atsargumą ir sutikti šią frazę įtraukti į Asociacijos sutarties preambulę. Apskritai tai niekuo neįpareigoja – ta pati Turkija turi kandidatės statusą, bet klausimas dėl jos galimos narystės tebėra atviras. Kita vertus, apie Ukrainos (kaip ir bet kurios kitos Europos valstybės) narystės perspektyvas jau yra parašyta 49 ES sutarties straipsnyje. Vadinasi, nieko išskirtinai naujo ši frazė į būsimą Asociacijos sutartį neįneštų. Apskritai formalus narystės perspektyvų Ukrainai suteikimas būtų naudingas ir pačiai Europos Sąjungai – reikia žvelgti toliau į ateitį ir turėti omenyje jos geopolitinį svorį.

Tačiau vargu ar galima tikėtis, kad po narystės perspektyvų Ukrainai suteikimo čia iš karto prasidėtų proeuropietiškos reformos ir transformacijos, tai yra reali eurointegracija?

Savaime suprantama, kad greitai nieko nebūtų. Tačiau vis dėlto pasikeistų politinis klimatas, elito ir visuomenės nuotaikos. Tai sukurtų aiškią ilgalaikę valstybės raidos perspektyvą. Ukrainai ir jos piliečiams tai būtų labai svarbu psichologiniu požiūriu.

Liepos 1 d. prasidėjo Lenkijos prezidentavimas Europos Sąjungoje. Ar tai yra vienas iš sėkmingos derybų dėl Asociacijos sutarties ir Laisvosios prekybos sutarties pabaigos veiksnių?

Taip, tai sėkmingas aplinkybių sutapimas, kad kaip tik Lenkija pirmininkaus ES finalinėje šių derybų stadijoje. Mano požiūriu, didžiausia Ukrainos problema – nepakankamas ES valstybių dėmesys jai. Tačiau Lenkija, žinoma, kitas atvejis. Todėl jos prezidentavimas ES gali būti naudingas ir rezultatyvus Europos Sąjungos santykiams su Ukraina.

Neseniai paskelbtoje savo ataskaitoje „Freedom House“ prognozuoja, kad buvusios SSRS valstybės, tarp jų ir Ukraina, gali būti įvarytos į kampą – kai valdžią galima pakeisti tik revoliuciniu keliu, nes demokratinės procedūros neveikia. Tai realu?

„Freedom House“ nuogąstavimai yra pagrįsti. Jeigu viskas vyks pagal blogiausią scenarijų, padėtis iš tikrųjų neturės išeities. Naujas tautinis sukilimas, kaip tai buvo 2004 m., taps neišvengiamas. Tačiau šį kartą masinės pilietinio nepaklusnumo akcijos gali baigtis regioniniu susiskaidymu arba net galutiniu šalies subyrėjimu. Turint omenyje abejotinų „politinių technologijų“ išprovokuotą Ukrainos visuomenės poliarizacijos didėjimą per paskutinius metus, demonstracijos prieš ir už režimą gali staiga peraugti į de facto antivalstybinius veiksmus. Atsiras judėjimų, kuriuose dominuos jau ne konkretūs politiniai reikalavimai, o gilesnės civilizacinės, nacionalinės ir etninės paradigmos, apsunkinančios ar užkertančios kelią kompromiso paieškai. Tai bus grėsminga konfrontacija.

Ukraina dabar švenčia nepriklausomybės dvidešimtmetį. Atsižvelgiant į sudėtingą demokratijos ir žmogaus teisių padėtį, energetinio saugumo problemas ir piliečių netikrumą dėl savo ateities – ką gi gali švęsti ukrainiečiai šią dieną? Kuo jie galėtų didžiuotis?

Nors yra sunkumų, verta didžiuotis Ukrainos valstybės atsiradimu ir išlikimu – kaip ir įspūdingu ukrainietiškos kultūros atgimimu. Taip pat pažymėtina, kad ukrainiečiai savo šalyje sugebėjo išvengti ginkluotų konfliktų, ko nepavyko pasiekti Rusijoje (Šiaurės Kaukaze), Jugoslavijoje, Centrinėje Azijoje, Moldovoje ir Pietų Kaukaze. Dar daugiau: Ukrainos piliečiai užkirto kelią naujos diktatūros atsiradimui, kaip tai, pavyzdžiui, atsitiko Baltarusijoje arba kai kuriose Centrinės Azijos respublikose. Dėl šių ir kitų laimėjimų Ukraina tebėra ypatinga posovietinės erdvės valstybė.

Kalbėjosi Anatolij Marcinovskij.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (451)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (63)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (166)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (21)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (26)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras