Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Lietuva privalo reikalauti sovietų okupacijos žalos atlyginimo (2)

Doc. dr. Dainius Žalimas
2006 03 09

Raginimai nepriminti Rusijai sovietų okupacijos fakto ir nereikalauti okupacijos žalos atlyginimo neturėtų virsti raginimais nepaisyti 1992 metų Tautos referendumo sprendimo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų.

Būtų galima sveikinti tai, kad SSRS okupacijos žalos atlyginimo tema, kurią jau seniai yra išgvildenę Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių tarptautinės teisės specialistai, tampa ir politologų tyrimų objektu. Iš tiesų klausimas, kaip, kada ir kokiomis priemonėmis derėtų siekti sovietinės okupacijos žalos atlyginimo, turėtų būti sprendžiamas plačiu visuomenės, politikų, politologų ir teisininkų konsensusu. Akivaizdu, kad dabartinis, vis labiau fašistuojantis Vladimiro Putino režimas Rusijoje tikrai nesutiks pradėti derybų dėl žalos atlyginimo Lietuvai, todėl logiška ieškoti tinkamiausios taktikos tokioms deryboms inicijuoti vėliau, pagaliau logiška kelti klausimą dėl derybų paskatinimo ir kitų galimų problemos sprendimo priemonių, pavyzdžiui, būtų galima svarstyti, kaip nepralaimėti propagandinio karo ir palenkti tarptautinę opiniją Baltijos valstybių pusėn, kaip išnaudoti gausias išeivijos lietuvių bendrijas kai kuriose užsienio valstybėse siekiant tarptautiniu mastu aktualizuoti sovietinės okupacijos žalos atlyginimo klausimą, ar ir kada pasiūlyti Rusijai spręsti sovietinės okupacijos žalos atlyginimo problemą tarptautinėmis teisminėmis priemonėmis, jeigu akivaizdu, kad derybos šios problemos neišjudins iš mirties taško.

Žinoma, logiška svarstyti ir tai, kokiomis formomis ir kada priminti Rusijai apie tarptautinę teisinę pareigą atlyginti sovietų okupacijos žalą Lietuvai. Tačiau atrodo, kad siūlomas kiek kitoks diskusijų aspektas: atrodytų, kad siūloma „kuriam laikui“ nepriminti Rusijai okupacijos temos, nereikalauti okupacijos žalos atlyginimo. Pirmas ne teisinio pobūdžio klausimas, kylantis išgirdus tokius raginimus, yra: o kam gi jie adresuojami. Respublikos Prezidento ir Vyriausybės laikysena sovietų okupacijos atlyginimo klausimu ir taip yra gana pragmatiška bei santūri: paskutinį kartą derybas dėl žalos atlyginimo Rusijai oficialiai siūlyta pradėti 2001 metais, o pati okupacijos tema paskutinį kartą Rusijai priminta pernai gegužės 9-osios kontekste. Taigi raginimai valdžios institucijoms atrodytų prasmingi nebent tuo atveju, jeigu sovietų okupacijos faktas ir pareiga atlyginti žalą Rusijai būtų oficialiai primenama nuolat, periodiškai ir išnaudojant kiekvieną menkiausią progą.

Gal raginimai adresuoti Lietuvos visuomenei? Tačiau turbūt bergždžia tikėtis, kad Lietuvos visuomenė staiga liausis įvairiomis formomis priminti Rusijai apie sovietų okupaciją ir iš okupacijos fakto kylančias tarptautines teisines pareigas. Visuomenę pritildyti galėtų nebent baudžiamosios sankcijos, panašiai kaip 1939 metais įsileidus sovietų karines bazes A.Smetonos režimas nustatė baudžiamąją atsakomybę už gandus apie galimą sovietų okupaciją. Taigi visuomenė taip pat vargu ar galėtų būti tinkamu raginimų nepriminti okupacijos ir nereikalauti žalos atlyginimo adresatu.

Bet kuriuo atveju gerokai svarbesnis yra teisinis raginimų nepriminti Rusijai sovietų okupacijos ir nereikalauti okupacijos žalos atlyginimo aspektas. Kalbant apie sovietų okupacijos žalos atlyginimo problematiką, visada reikia turėti omenyje tarptautinį teisinį ir konstitucinį jos kontekstą. Šiuo požiūriu norėčiau išskirti du su tokiais raginimais susijusius aspektus.

Pirma, žinoma, priminti apie tarptautinės teisės pažeidimą, reikalauti šiuo pažeidimu padarytos žalos atlyginimo ar ne, pagal tarptautinę teisę yra nukentėjusios valstybės teisė. Tačiau, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, kaip ir kitų Vidurio Europos valstybių, Lietuvos Respublika yra unikali tuo požiūriu, kad pagal jos konstitucines normas Lietuvos valstybė neturi tokios plačios diskrecijos laisvės ir privalo reikalauti sovietų okupacijos žalos atlyginimo.

Tokia imperatyvi konstitucinė pareiga išplaukia iš 1992 m. birželio 14 d. Tautos referendumo, kuriame 90 procentų dalyvavusių rinkėjų (iš viso apie 69 procentus visų Lietuvos piliečių) pareikalavo, kad Rusija ne tik išvestų buvusios SSRS kariuomenę, bet ir atlygintų Lietuvai sovietinės okupacijos padarytą ir su ja susijusią žalą. Po referendumo Lietuvos Respublika gana nuosekliai kėlė okupacijos žalos atlyginimo reikalavimą, primindama Rusijai, kad iki šiol ji įvykdė tik vieną, iš jos tarptautinės teisinės atsakomybės už sovietinę Lietuvos okupaciją kylančią pareigą (kariuomenės išvedimas), bet neįvykdė reparacijos pareigos (žalos atlyginimas ir satisfakcija). Svarbiausias teisės aktas, pagrįstas 1992 m. birželio 14 d. referendume išreikšta Tautos valia, yra 2000 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“, kuris vienareikšmiškai įpareigoja Vyriausybę inicijuoti derybas ir nuolatos siekti, kad „Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą“.

Atsižvelgiant į tai, derėtų priminti, kad Lietuvos Respublikos valdžios institucijos yra susaistytos 1992 m. birželio 14 d. Tautos referendumo sprendimo, su tuo susijusių Valstybės Konstitucijos nuostatų (ypač konstitucinių Tautos suvereniteto ir teisinės valstybės principų) ir įstatymų normų (Įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ nustatytų pareigų). Todėl bent jau kol referendumu neatšauktas 1992 m. birželio 14 d. Tautos referendumo sprendimas, Lietuvos Respublikos valdžios institucijos negali nepriminti Rusijai apie sovietų okupacijos faktą ir negali nereikalauti okupacijos žalos atlyginimo. Žinoma, jos turi tam tikrą diskreciją spręsti, kada ir kaip siekti žalos atlyginimo. Taigi norėtųsi tikėtis, kad norima skirti daugiau dėmesio būtent leistinos diskrecijos ribose esančioms priemonėms svarstyti, nes raginimai nepriminti Rusijai okupacijos ir nereikalauti žalos atlyginimo neturėtų implikuoti raginimų Lietuvos Respublikos valdžios institucijoms nepaisyti Tautos referendumo sprendimo, Konstitucijos ir įstatymų.

Antra, SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatyme neatsitiktinai suformuluota Vyriausybės pareiga būtent nuolatos siekti sovietinės okupacijos žalos atlyginimo. Pagal tarptautinės teisės normas, kuriomis vadovautis užsienio politikoje įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnis, nukentėjusi valstybė ne tik turi tinkamai iškelti reikalavimą atlyginti jai padarytą žalą, bet ir nuosekliai jį palaikyti. Kitaip tariant, nenuoseklus ir prieštaringas nukentėjusios valstybės elgesys gali teisiškai sunaikinti pretenziją dėl žalos atlyginimo ir prilygti reikalavimo dėl atsakomybės atsisakymui. Pavyzdžiui, tokio reikalavimo atsisakymui gali būti prilygintas nukentėjusios valstybės pasyvumas, delsimas pateikti reikalavimą per pakankamą laiką, taip pat numanomas jos sutikimas su esama situacija.

Šiuo požiūriu atkreiptinas dėmesys į raginimą „kuriam laikui“ nepriminti Rusijai apie okupaciją ir nereikalauti žalos atlyginimo, t. y. faktiškai suspenduoti žalos atlyginimo siekį. Tokio pobūdžio „moratoriumas“ tarptautinės teisės požiūriu ilgainiui galėtų prilygti nenuosekliam Lietuvos valstybės elgesiui ir panaikinti jos tarptautines teisines pretenzijas Rusijai. Minėta, kad to Lietuvos Respublika negali sau leisti. Taigi sprendimas „kuriam laikui“ nepriminti Rusijai apie okupaciją ir nereikalauti žalos atlyginimo ne tik prieštarautų SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatyme nustatytai Vyriausybės prievolei nuolat siekti žalos atlyginimo, bet tuo pačiu pagal tarptautinės teisės normas galėtų reikšti reikalavimo atlyginti sovietų okupacijos žalą atsisakymą, o tai vėlgi prieštarautų Tautos referendumo sprendimui, Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams.

Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad raginimai nepriminti Rusijai sovietų okupacijos fakto ir nereikalauti žalos atlyginimo turėtų būti svarstomi tarptautinės teisės normų, 1992 m. birželio 14 d. Tautos referendumo sprendimo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų kontekste, kad jie nebūtų suprantami ir nevirstų raginimais priimti neteisėtus sprendimus. Jokia sutartis ar kitokio su Rusija sudaromo dokumento tekstas, taip pat jokio oficialaus asmens pareiškimas santykių su Rusija klausimais neturėtų kelti dviprasmybių ar abejonių dėl Lietuvos ištikimybės 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo akto principams, okupacijos žalos atlyginimo reikalavimui, taip pat neturėtų niekam suteikti pagrindo tarptautinei teisei prieštaraujantiems teiginiams, jog galbūt Lietuvos Respublika pripažįsta buvusi sovietine respublika ir šiek tiek teisėta SSRS dalis ar pripažįsta kokias nors su Lietuva susijusias buvusios SSRS sutartis bei kitus neteisėtus veiksmus.

Beje, būtent tarptautinė teisė ir teisingumas ilgai buvo kone vienintelis Lietuvos ginklas, kurio dėka po 1940 metų SSRS agresijos Lietuvos Respublika išliko kaip valstybė ir tarptautinės teisės subjektas, o 1990 m. kovo 11 d. galėjo atkurti nepriklausomybę, 1992-1993 metais – pasiekti, kad iš šalies būtų išvesta okupacinė kariuomenė. Todėl gal vertėtų paieškoti būdų, kaip korektiškai priminti Rusijai, kad ji pati apsiskelbė SSRS teisių ir įsipareigojimų tęsėja, kuriai privalomas 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas, paskelbęs niekiniu slaptą Molotovo-Ribentropo sandėrį ir pripažinęs 1920 metų taikos bei 1926-1933 metų nepuolimo sutarčių su Baltijos valstybėmis pažeidimą, taigi kartu ir 1940 metų agresijos faktą? Pagaliau gal korektiškai priminti Rusijai ir jos 1991 metų Sutarties su Lietuva dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų nuostatas, pagal kurias Lietuvos Respublika pripažįstama 1991 m. kovo 11 d. aktuose nustatyto Valstybės statuso pagrindu, taigi kaip išsivadavusi iš sovietų okupacijos valstybė, kuri susikūrė dar 1918 metais. Tai yra Rusijos atsakomybės Lietuvai tarptautiniai teisiniai pagrindai, kurie pačios Rusijos pripažinti, tik siekiami pamiršti. Ar prie tokio „užmaršumo“ dar labiau neprisidėtų siūlomas raginimas nepriminti ir nereikalauti?

Be to, V. Putino režimas paprastai supranta panašaus pobūdžio nuolaidas kaip silpnumo ženklą ir nė per nago juodymą nesiekia kompromiso, o atvirkščiai, galėtų pasitenkinti tik visiška kapituliacija. Pavyzdžiui, ir Estijos, ir Latvijos vadovai pernai buvo pareiškę, kad artimiausiu metu nesieks okupacijos žalos atlyginimo, bet Rusijos pozicija dėl sienų sutarčių nė kiek nesušvelnėjo, ji tebereikalauja, kad Latvija ir Estija atsisakytų savo identiteto, pažeistų valstybės tęstinumo ir konstitucinius principus. Pagaliau paskutinis Rusijos atsakymas Lenkijai dėl atsisakymo laikyti Katynės žudynių aukas politinių represijų ir nusikaltimo žmonijai aukomis taip pat demonstruoja, kad kompromisai tarptautinės teisės ir teisingumo sąskaita su V. Putino režimu yra beprasmiški.

Tarptautinės teisės aukojimas „pragmatinių interesų“ labui ir besaikis nuolaidžiavimas blogiui ilgainiui gali turėti labai liūdnų pasekmių. Ne tik teisinių, bet pirmiausia moralinių ir politinių. Žmonijos istorinė patirtis rodo, kad toks nuolaidžiavimas gali taip pat atnešti ir didžiulių žmogiškųjų bei materialinių nuostolių. Todėl manyčiau, kad yra ir turėtų būti ieškoma kitokių būdų eventualiai Baltijos valstybių politinei izoliacijai įveikti. Būdų, kurie neverstų daryti kompromisų su 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo teisinių aktų principais, nepažeistų 1992 metų Tautos referendumo sprendimų, Valstybės Konstitucijos ir įstatymų. Dabartinė santūri Lietuvos Respublikos pozicija sudaro visas sąlygas tokių kelių paieškai. Ji tikrai neverčia istorinės atminties valstybės užsienio ar vidaus politikos balastu, trukdančiu konstruktyviems santykiams su kitomis valstybėmis ar kenkiančiu vidiniam moraliniam klimatui. Atvirkščiai, galima būtų retoriškai paklausti, ar jau tikrai pakankamai padaryta įamžinant sovietų okupacijos aukas ir primenant apie milžinišką sovietų okupacijos žalą pasauliui.

Autorius yra VU Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedros vedėjas

Bernardinai.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras