|
Ukrainos dujotiekių sistemos renovacijos problema (1)
Viktoras Denisenko 2011 09 19
Didžiausia Ukrainos dujotiekių sistemos renovacijos problema yra labiau susijusi ne su pačiu renovacijos procesu, o su klausimu, ar po jos atnaujinti padidinto laidumo dujotiekiai bus užpildyti dujomis. Ar dujos iš Rusijos vis dar bus pumpuojamos į Europą per Ukrainos teritoriją opus klausimas Kijevui. Ukrainos dujotiekių sistema tampa didelio geopolitinio žaidimo objektu. Faktiškai tas žaidimas vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, o Maskva labai nemėgsta pralaimėti.
Jeigu ne aibė visokiausių niuansų, šią problemą, ko gero, būtų net neverta aptarinėti. Faktai yra tokie Europai Rusijos dujos yra reikalingos, Ukraina turi dujotiekių sistemą, per kurią šiandien į Europą tiekiama apie 80 proc. jos pirktų rusiškų dujų. Jų renovavimas padėtų užtikrinti visos sistemos patikimumą, padidintų dujotiekių laidumą ir sumažintų dujų nuostolius, atsirandančius varant dujas per dujotiekių vamzdžius ir dujų perpumpavimo stotis. Teoriškai visos pusės ir Ukraina, ir Rusija, ir Europos Sąjunga yra suinteresuotos dujotiekių sistemos, esančios Ukrainos teritorijoje, renovavimu. Belieka susitarti, kokiu būdu tai turėtų būti atlikta.
Tačiau likusią straipsnio dalį teks skirti tiems visokiausiems niuansams, kurie ir apsunkina Ukrainos dujotiekių sistemos renovavimą.
Kad Europos Sąjunga padės Ukrainai renovuoti dujotiekių sistemą, buvo susitarta 2009 m. kovo mėnesį Briuselyje. Šį susitarimą galima pavadinti labai svarbiu, nes jis parodė, kad ES vis dar pasitiki Ukraina kaip tranzito šalimi (nors Rusija ir stengėsi diskredituoti Kijevą per įvairius anksčiau vykusius dujų karus). Susitarime taip pat užfiksuota, kad Ukrainos dujų transportavimo sistema (DTS) yra ir išliks Ukrainos valstybės nuosavybė. Svarbu ir tai, kad susitarimas buvo pasiektas nedalyvaujant Rusijai.
Maskva reagavo į tokius Ukrainos ir Europos Sąjungos žaidimus jai už nugaros gana griežtai. Aštrią reakciją galima paaiškinti Rusijos supratimu apie tarptautinės politikos principus. Ne paslaptis, kad Maskva siekia išlaikyti posovietinę erdvę savo įtakos zonoje. Suprasdama, kad XXI a. karinė intervencija yra reikalas sudėtingas, nevienareikšmis ir brangus (savo karines galimybes Rusija patikrino per 2008 m. karinį konfliktą su Gruzija), Maskva linksta prie neakivaizdžių informacinių ir ekonominių karų strategijos. Gamtiniai ištekliai tampa naujos kartos ginklu ar tiesiog šantažo įrankiu: rimbu arba meduoliu priklausomai nuo situacijos.
Ukraina sulaukė ypatingos Maskvos nemalonės po Oranžinės revoliucijos 2004 m., tačiau situacija nepagerėjo ir vėliau, kai į valdžią pagaliau atėjo nominaliai prorusiškas Viktoras Janukovyčius. Naujojo Ukrainos vadovo prorusiškumas baigėsi ten, kur prasidėjo jo ir jam artimų žmonių daugiausia Rytų Ukrainos oligarchų interesai, realizuoti juos buvo paprasčiau visiškai savo suverenumu disponuojančioje šalyje, o ne Kremliaus protektorate.
Maskva palankiai žiūrėtų į Ukrainos DTS modernizavimą, jeigu pati jame dalyvautų ir galėtų įsiterpti į DTS valdymą. Kijevas iš esmės neprieštarauja Rusijos dalyvavimui renovacijoje. Naujoji Ukrainos valdžia net kelis kartus siuntė Maskvai atitinkamus signalus, tačiau DTS kontrolė kitas klausimas. Rusija, per savo ekonominį galios šaltinį Gazprom norėtų užvaldyti Ukrainos dujotiekių sistemą, tačiau Kijevas supranta, kad Maskvos taip mėgstamuose ekonominiuose karuose DTS yra faktiškai vienintelis rimtesnis jo ginklas. Praradusi tranzitinių dujotiekių kontrolę, Ukraina prarastų rimtą kozirį, kurį galima panaudoti įvairiose derybose su Rusija pirmiausia ekonomikos srityje.
Siekdama užvaldyti Ukrainos DTS, Maskva siūlė susijungti Rusijos koncernui Gazprom ir Ukrainos valstybinei energetikos kompanijaiNaftogaz šių įmonių rinkos vertės pagrindu. Gazprom yra beveik dešimt kartų brangesnis už Naftogaz, vadinasi, rusų koncernas tiesiog prarytų savo partnerį Ukrainoje, o kartu ir užvaldytų kaimyninės šalies dujotiekius. Mainais už tai Rusija siūlė sumažinti Kijevui dujų kainas (Ukraina šiuo metu brangiai moka už rusiškas dujas, o dabartinė valdžia kaltina buvusią šalies ministrę pirmininkę Juliją Tymošenko prieš kelerius metus su Maskva pasirašius nenaudingą šaliai susitarimą dėl dujų kainų). Tačiau Kijevas griežtai atmetė pasiūlymą dėl Gazprom ir Naftogaz sujungimo.
Kaip ten bebūtų, Rusija žino, kaip nubausti Ukrainą. Maskva realizuoja du sudėtingus dujotiekių jūrų dugnu projektus Nord Stream (per Baltijos jūrą) ir South Stream (per Juodąją jūrą). Šių projektų įgyvendinimas turėtų leisti Rusijai eksportuoti savo dujas į Europą tiesiogiai, apeinant Ukrainą ir kitas tranzitines šalis. Šių dujotiekių tiesimo perspektyva labiausiai ir neramina Kijevą, nes tada Ukrainos DTS praranda savo reikšmę, o jos modernizavimas tampa tiesiog netikslingas. Tiesa, kol kas South Stream projekto įgyvendinimas stringa, be to, šis jis turi tiesioginį konkurentą dujotiekį Nabucco, kuriuo turėtų tekėti Azerbaidžano ir Turkmėnijos dujos (deja, ir šis projektas kol kas įgyvendinamas ne itin sėkmingai).
Nepaisydama visų grėsmių, Ukraina jau pradėjo savo dujų transportavimo sistemos renovaciją. Šių metų liepos 19 d. startavo pirmasis DTS modernizavimo etapas, kuris turėtų trukti trejus metus (viso projekto trukmė devyneri metai). Modernizavimo darbai pradėti dujotiekio UrengojusPomaryUžgorodas atkarpoje, esančioje Ukrainos teritorijoje. Šios atkarpos renovacija turėtų kainuoti 538,87 mln. JAV dolerių, iš jų Ukraina skiria 230,87 mln. dolerių, o 308 mln. bus gauti kaip kreditas iš Europos valstybių.
Artimiausiu metu situacija, susijusi su Ukrainos dujų transportavimo sistema, gali keistis žiūrint, kaip seksis vienai ar kitai pusei. Daug kas priklausys nuo to, ar Ukrainai pavyks sėkmingai vykdyti DTS modernizavimą, ar Europa nepraras susidomėjimo šia renovacija ir ar Rusija nesusidurs su naujais sunkumais tiesdama Nord Stream ir South Stream atkarpas. Galima numanyti, kad bet kuriuo atveju prie šios temos artimiausiais metais teks dar ne kartą grįžti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |