Didžiausia Ukrainos dujotiekių sistemos renovacijos problema yra labiau susijusi ne su pačiu renovacijos procesu, o su klausimu, ar po jos atnaujinti padidinto laidumo dujotiekiai bus užpildyti dujomis. Ar dujos iš Rusijos vis dar bus pumpuojamos į Europą per Ukrainos teritoriją – opus klausimas Kijevui. Ukrainos dujotiekių sistema tampa didelio geopolitinio žaidimo objektu. Faktiškai tas žaidimas vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, o Maskva labai nemėgsta pralaimėti.

Jeigu ne aibė visokiausių niuansų, šią problemą, ko gero, būtų net neverta aptarinėti. Faktai yra tokie – Europai Rusijos dujos yra reikalingos, Ukraina turi dujotiekių sistemą, per kurią šiandien į Europą tiekiama apie 80 proc. jos pirktų rusiškų dujų. Jų renovavimas padėtų užtikrinti visos sistemos patikimumą, padidintų dujotiekių laidumą ir sumažintų dujų nuostolius, atsirandančius varant dujas per dujotiekių vamzdžius ir dujų perpumpavimo stotis. Teoriškai visos pusės – ir Ukraina, ir Rusija, ir Europos Sąjunga – yra suinteresuotos dujotiekių sistemos, esančios Ukrainos teritorijoje, renovavimu. Belieka susitarti, kokiu būdu tai turėtų būti atlikta.

Tačiau likusią straipsnio dalį teks skirti tiems visokiausiems niuansams, kurie ir apsunkina Ukrainos dujotiekių sistemos renovavimą.

Kad Europos Sąjunga padės Ukrainai renovuoti dujotiekių sistemą, buvo susitarta 2009 m. kovo mėnesį Briuselyje. Šį susitarimą galima pavadinti labai svarbiu, nes jis parodė, kad ES vis dar pasitiki Ukraina kaip tranzito šalimi (nors Rusija ir stengėsi diskredituoti Kijevą per įvairius anksčiau vykusius „dujų karus“). Susitarime taip pat užfiksuota, kad Ukrainos dujų transportavimo sistema (DTS) yra ir išliks Ukrainos valstybės nuosavybė. Svarbu ir tai, kad susitarimas buvo pasiektas nedalyvaujant Rusijai.

Maskva reagavo į tokius Ukrainos ir Europos Sąjungos žaidimus jai už nugaros gana griežtai. Aštrią reakciją galima paaiškinti Rusijos supratimu apie tarptautinės politikos principus. Ne paslaptis, kad Maskva siekia išlaikyti posovietinę erdvę savo įtakos zonoje. Suprasdama, kad XXI a. karinė intervencija yra reikalas sudėtingas, nevienareikšmis ir brangus (savo karines galimybes Rusija patikrino per 2008 m. karinį konfliktą su Gruzija), Maskva linksta prie neakivaizdžių – informacinių ir ekonominių – karų strategijos. Gamtiniai ištekliai tampa naujos kartos ginklu ar tiesiog šantažo įrankiu: rimbu arba meduoliu – priklausomai nuo situacijos.

Ukraina sulaukė ypatingos Maskvos nemalonės po Oranžinės revoliucijos 2004 m., tačiau situacija nepagerėjo ir vėliau, kai į valdžią pagaliau atėjo nominaliai „prorusiškas“ Viktoras Janukovyčius. Naujojo Ukrainos vadovo „prorusiškumas“ baigėsi ten, kur prasidėjo jo ir jam artimų žmonių – daugiausia Rytų Ukrainos oligarchų – interesai, realizuoti juos buvo paprasčiau visiškai savo suverenumu disponuojančioje šalyje, o ne Kremliaus protektorate.

Maskva palankiai žiūrėtų į Ukrainos DTS modernizavimą, jeigu pati jame dalyvautų ir galėtų įsiterpti į DTS valdymą. Kijevas iš esmės neprieštarauja Rusijos dalyvavimui renovacijoje. Naujoji Ukrainos valdžia net kelis kartus siuntė Maskvai atitinkamus signalus, tačiau DTS kontrolė – kitas klausimas. Rusija, per savo ekonominį galios šaltinį – „Gazprom“ – norėtų užvaldyti Ukrainos dujotiekių sistemą, tačiau Kijevas supranta, kad Maskvos taip mėgstamuose ekonominiuose karuose DTS yra faktiškai vienintelis rimtesnis jo ginklas. Praradusi tranzitinių dujotiekių kontrolę, Ukraina prarastų rimtą kozirį, kurį galima panaudoti įvairiose derybose su Rusija – pirmiausia ekonomikos srityje.

Siekdama užvaldyti Ukrainos DTS, Maskva siūlė susijungti Rusijos koncernui „Gazprom“ ir Ukrainos valstybinei energetikos kompanijai„Naftogaz“ šių įmonių rinkos vertės pagrindu. „Gazprom“ yra beveik dešimt kartų brangesnis už „Naftogaz“, vadinasi, rusų koncernas tiesiog prarytų savo partnerį Ukrainoje, o kartu ir užvaldytų kaimyninės šalies dujotiekius. Mainais už tai Rusija siūlė sumažinti Kijevui dujų kainas (Ukraina šiuo metu brangiai moka už rusiškas dujas, o dabartinė valdžia kaltina buvusią šalies ministrę pirmininkę Juliją Tymošenko prieš kelerius metus su Maskva pasirašius nenaudingą šaliai susitarimą dėl dujų kainų). Tačiau Kijevas griežtai atmetė pasiūlymą dėl „Gazprom“ ir „Naftogaz“ sujungimo.

Kaip ten bebūtų, Rusija žino, kaip nubausti Ukrainą. Maskva realizuoja du sudėtingus dujotiekių jūrų dugnu projektus – „Nord Stream“ (per Baltijos jūrą) ir „South Stream“ (per Juodąją jūrą). Šių projektų įgyvendinimas turėtų leisti Rusijai eksportuoti savo dujas į Europą tiesiogiai, apeinant Ukrainą ir kitas tranzitines šalis. Šių dujotiekių tiesimo perspektyva labiausiai ir neramina Kijevą, nes tada Ukrainos DTS praranda savo reikšmę, o jos modernizavimas tampa tiesiog netikslingas. Tiesa, kol kas „South Stream“ projekto įgyvendinimas stringa, be to, šis jis turi tiesioginį konkurentą – dujotiekį „Nabucco“, kuriuo turėtų tekėti Azerbaidžano ir Turkmėnijos dujos (deja, ir šis projektas kol kas įgyvendinamas ne itin sėkmingai).

Nepaisydama visų grėsmių, Ukraina jau pradėjo savo dujų transportavimo sistemos renovaciją. Šių metų liepos 19 d. startavo pirmasis DTS modernizavimo etapas, kuris turėtų trukti trejus metus (viso projekto trukmė – devyneri metai). Modernizavimo darbai pradėti dujotiekio Urengojus–Pomary–Užgorodas atkarpoje, esančioje Ukrainos teritorijoje. Šios atkarpos renovacija turėtų kainuoti 538,87 mln. JAV dolerių, iš jų Ukraina skiria 230,87 mln. dolerių, o 308 mln. bus gauti kaip kreditas iš Europos valstybių.

Artimiausiu metu situacija, susijusi su Ukrainos dujų transportavimo sistema, gali keistis – žiūrint, kaip seksis vienai ar kitai pusei. Daug kas priklausys nuo to, ar Ukrainai pavyks sėkmingai vykdyti DTS modernizavimą, ar Europa nepraras susidomėjimo šia renovacija ir ar Rusija nesusidurs su naujais sunkumais tiesdama „Nord Stream“ ir „South Stream“ atkarpas. Galima numanyti, kad bet kuriuo atveju prie šios temos artimiausiais metais teks dar ne kartą grįžti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.