Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  Politinės žaidimų arenos kuluarai. Pokalbis su Lietuvos ambasadoriumi prie NATO Linu Linkevičiumi

Kalbino ir parengė Liudas Zakarevičius
2006 03 06

Baltijos šalių ir Rusijos reikalų ekspertas Paulas Goublas pareiškė, kad Baltijos šalys nuolat patiria stiprėjantį Maskvos spaudimą. Tai buvo ypač pabrėžta, kalbant apie saugumą ir užsienio politikos formavimą. Kokias galimas Rusijos grėsmes Lietuvai įžvelgiate Jūs?

 Kalbėt galima apie daug aspektų, bet iš paskutiniųjų, akivaizdžiausiai matomų kitiems galima paminėti kelias: kol kas neįvertintos ir pačioj Lietuvoje - tai energetinio saugumo klausimas. Tok scenarijus, kuris įvyko Ukrainoj, Moldovoj, Gruzijoj, tėra Laiko klausimas kada pasikartos ir Lietuvoje. Jeigu tai atsitiktų, aš nemanau, kad esam tam pasiruošę. Jeigu kažkada buvo galima ginklais pasiekt efektą, dabar pakanka „užsukt kraniukus vidury žiemos“ ir to gana, kad suverenitetas būtų pažeistas, vyriausybė - nuimta. Rusija atvirai nepripažįsta naudojanti energetiką kaip ginklą tačiau tai – aiškiai matoma. Kitas dalykas, apie kurį mažai kalbama – informacinė invazija. Turiu omeny kad ir Rusijos žiniasklaidą, kurios dėka Rusijos kultūra (ne tik kultūros bet ir ideologijos) pavidalu labai sėkmingai skleidžiama . O tai ilgainiui formuoja ir netgi įtakoja mentalitetą. Šį faktą privalu įvertint.  

Negalime pamiršti ir to, kad Rusija visada bandys suskaldyt euroatlantinę vienybę ir susilpninti aljansą. Tai pakankamai akivaizdu ir šiandien. Anksčiau matėme susidariusį netgi neformalų Rusijos, Prancūzijos ir Vokietijos strateginį bloką, kai šios valstybės buvo pradėjusios bendrauti tarpusavyje kur kas glaudžiau  negu su tradiciniais aljantais. Noriu pabrėžti, kad netiesioginis poveikis Lietuvai per aljanso silpninimą ir euroatlantinės vienybės skaldymą yra labai galinga įtaka.

Na ir pagaliau akivaizdu, kad po to kai integravomės į Europos sąjungą ir NATO, stipriai suaktyvėjo specialiųjų tarnybų veikla. Šis  procesas,žinoma, taip pat nėra nukreiptas į situacijos gerinimą.

Galima kalbėti ir toliau, tačiau akivaizdu, jog grėsmių yra labai daug

 Ar teisinga tokiu atveju daryti išvadą, kad Rusijos požiūris į Lietuvą , kaip NATO ir ES narę, kardinaliai ir nepakito? 

Kardinaliai ji nepakito, tačiau kai kuriais aspektais ji pateigiamojo . Jau nuo 2002 – ųjų, kai tapo akivaizdu, kad mes įstosime į NATO, Rusijos požiūris į mus tapo tiek atidesnis, tiek ir pagarbesnis. Jeigu anksčiau į mus nekreipė dėmesio, tai 2002- uosius galima įvardinti kaip datą, kuomet Lietuvoje prasidėjo aukšto lygio vizitai(kaip pavyzdį galima paminėti ir  Rusijos gynybos ministro Sergėjaus Ivanovo atvykimą).

Jeigu buvom visiškai nevertinami ir gal kažkiek engiami ar mažai gerbiami, tai staiga tapom ir vertinami, ir mūsų nuomonė tapo svarbi, nes dabar esam didelio ir svarbaus vieneto narys.

Būdami didelio darinio dalimi, turim galimybių veikti ir viską išnaudoti. Deja, kol kas dar to nepadarėme

 Paminėjot 2002- uosius metus kaip tam tikrą atskaitos tašką. 2002-ieji buvo dar vienas savotiškas atskaitos taškas ir NATO istorijoje: susikūrė NATO – Rusijos taryba. Daugelis politologų kalba, kad tiek NATO - Rusijos taryboj, tiek pačiame aljanse Rusija įgauna vis didesnę įtaką. Gal galėtumėte pakomentuoti plačiau ir pasakyt savo nuomonę? 

Labai gerai, kad Rusija bendrauja. Tik aš visada bandau įžvelgt tikslus... Abejoju, kad tai yra dėl to, jog ir NATO, ir Rusija turi vienodas vertybes, ir vienodus tikslus. Visiškai aišku, kad tai tėra Rusijos noras priartėti prie sprendimų priėmimų mechanizmų aljanse,ir siekis, kad kiekvienas aljanso veiksmas būtų derinamas su Rusija. Kaip bus – pamatysim ateityje, tačiau šiuo metu tai yra gan stipriai matoma.

NATO-Rusijos taryba kaip darinys yra teigiamas dalykas, nes bet kokį dialogą  galima vadinti pozityviu poslinkiu, tačiau turinio požiūriu šios tarybos veikla yra kiek tuštoka 

Gal tuomet galėtumėte pabandyti nupiešti Rusijos vietą tiek NATO, tiek NATO – Rusijos taryboj kad ir po dešimties metų? 

Tai padaryti labai sunku. Daug kas kalba, kad šis metas NATO egzistavime yra lemiamas, tačiau iš tiesų  jis kažkuo lemiamas kiekvienais metai. Kažkada buvo lemiama Kosovo kampanija, dabar mes kalbam, kad lemiama yra operacija Afganistane.

Ar pavyks aljansui mobilizuotis kolektyviniam veiksmui, kolektyviniam planavimui, kolektyviniam dalyvavimui operacijose, generavimui NATO greitojo reagavimo pajėgų? To kol kas nežino niekas.

Tad mūsų (tiek Lietuvos, tiek ir viso aljanso) tikslas - stiprinti tą kolektyvinį pradą.

Kita vertus Rusijos situaciją prognozuoti labai sunku. Visiškai neaišku kaip pakryps jos ekonominė situacija. Dabar kadangi naftos kainos auga žaibiškai, o mes žinom, kad tai sudaro Rusijos pajamų esminę dalį, šiai valstybei atsiveria galimybės labai „tvirtai atsistoti ant kojų“, na o jeigu tai tęsis ir toliau - ji tikrai bus stipri valstybė. Autoritarizmo tendencijos čia ir taip pakankamai aiškiai matomos, tad labai sunku pasakyt, kaip greitai ir kokios ambicijos užaugs. Nesvetimas, žinoma, Rusijos noras susigrąžinti prarastą super valstybės statusą. O jeigu taip įvyks, dialogas, matyt, jau bus nebeįsivaizduojamas.  

Tuomet ar galima būtų teigti, kad Rusijos norą susigrąžinti „super valstybės“ statusą tarsi dar labiau patvirtina šalies ginkluotės stiprinimas“?. 

Tai tėra mano prielaida. Tačiau iš paskutiniųjų Rusijos veiksmų to neigti neįmanoma. Kaip pavyzdį galiu pateikti Sergejaus Ivanovo pakėlimą į vice premjerus, suteikiant jam galias valdyti visą karinę pramonę ir visa, kas susiję su ginkluote. Tai daroma, tam, kad visi šalies resursai būtų mobilizuoti;  antra vertus, koks dėmesys yra skiriamas kosminėm pajėgom! Lėšų tam negailima, o Rusijos tikslas yra paknakamai aiškus – užsitikrinti deramą vieta pasaulyje ir susigražinti super valstybės, kurios balsas būtų girdimas, statusą. 

Dar vieno karštas taškas: kada bus išspręstas Kaliningrado demilitarizavimo klausimas? Ar judama teigiama linkme? 

Prieš kokius 7 metus apie Kaliningradą Rusija kalbėjo kaip apie tam tikrą karinį  forpostą. Dabar tai jau nėra pagrindinis tikslas, nes kariuomenė yra išvedama (ne nuolat, tačiau iki tokio lygio, kuris jau tikrai nėra labai grėsmingas). Prioritetą teikčiau socialinėm problemom. Todėl aš visą laiką sakau, kad Kaliningradas mums – tai galimybė parodyt, jog dėka to, kad vyksta Europos sąjungos ir NATO plėtra, o joje dalyvauja kaimyninė šalis Lietuva, gyvenimas Kaliningrado žmonėm tikrai netaps blogesnis, kad ten ateis daugiau investicijų. Tai, žinoma, neatsitiks savaime, tačiau jeigu mes stengsimės -  galėsime įtakoti ir ten gyvenančius žmones, ir jų nuotaiką, ir galiausiai įrodyti pasauliui, kad plėtros procesai yra tik teigiami.  

Po neseniai įvykusio sprogimo Osetijoje, prezidentas Saakašvilis deklaravo, kad tai yra Rusijos sabotažo aktas. Kaip tai vertinate jūs? 

Sakyčiau, kad šis įvykis tiesiog dar kartą patvirtino koks svarbus ginklas yra energetika, kiek, turint savo rankose energetikos monopolį, galima manipuliuoti šalies interesais, įtakoti ir valdžią, ir galimus rinkimus. Beje nepamirškim, kad artėja rinkimai Ukrainoj. Dar niekas nežino, kokia buvo šio dujų karo įtaka. 

Na o Gruzijos integracijos į NATO klausimas. Euro integracijos ministras Georgijus Baramidzė pareiškė, kad šalis vykdo individualios partnerystės su NATO planą ir 2008 jau praktiškai bus pasiruošę įstoti į aljansą. Kiek pagrįstos kal bos, kad Gruzija labai greitai gali tapti NATO nare?

 Gruzinai turi daug problemų. Ypač daug priekaištų jie susilaukė gynybos reformos srity. Akivaizdus yra ir aukštas korupcijos lygis bei valdžios struktūrų balanso nebūvimas. Pasiekimų irgi yra nemažai: gan didelė visuomenės parama, politinis sutarimas. Taip kad jie geram kely. Kaip jie išnaudos savo potencialą – matysim. Kaip bus sprendžiami regioniniai konfliktai su Osetija ir Abchazija, ir ar šie konfliktai nebus sprendžiami jėga – tai dar vienas didelis klausimas, kuris daugelį neramina. Toks nestabilumas sunkiai gali tikėtis vietos NATO.

Dar vienas teigiamas dalykas - Rusijos kariuomenės išvedimas. Sunku pasakyt, kiek jis iš tikrųjų yra vykdomas, bet atrodo, kad didelių priekaištų reikšti negalime. Svarbiausia yra tai, jog Gruzinai turės įrodyti, kad srityse, kuriose buvo kritikuojami, yra daroma pažanga.

 Ar  galėtumėt palyginti Gruzijos ir Ukrainos galimybes stojant į aljansą, juo labiau, kad Ukrainoj viso labo 12% apklaustųjų teigia norintys matyti Ukrainą NATO?

 Jie patys teigia, kad skaičiai didesni, tačiau šiuo aspektu skirtumas yra ne Ukrainos naudai. Pagal kokybinį dialogo su NATO lygį, jie turi žymiai daugiau t.y specialią partnerystę  - NATO – Ukrainos tarybą. Jie, žinoma, irgi pasistūmėję stipriai reformų srity, tikisi gauti narystės veiksmų planą artimiausiu metu .Tačiau  lyginant Ukrainą ir Gruziją, vis tik Ukrainai teikčiau pirmenybę

Reiktų įvertint dar vieną faktorių ir nepamiršt tokių šalių kaip Azerbaidžanas bei Turkija interesų. Tai irgi daro tam tikrą įtaką. Ne tiek pristabdant Gruziją, bet tiesiog siekiama nepamiršt ir kitų šalių. O jos nėra taip aiškiai apsisprendusios.

Negalima pamiršt ir tų „pamirštųjų“ iš Vilniaus dešimtuko: Kroatijos, Makedonijos, Albanijos.

Kroatija apskritai pati nelabai mato kliūčių, tačiau ir jie turi panašių problemų su visuomenės parama. Dar gal būt pasigendama iš jų šiokios tokios motyvacijos ir dalyvavimo, prisidedant savo pajėgumais prie bendrų pastangų.  

Na, o ar galima būtų tvirtinti, kad Rusija kokiais nors būdais bando pristabdyti Ukrainos ir Gruzijos integraciją? 

Rusija apskritai nori pristabdyti plėtrą. Kiekvienai progai pasitaikius ji teigia nesuprantanti, kodėl vyksta plėtra. Turbūt natūralu, kad ji, pamačiusi naujas plėtros perspektyvas, bandys tai pristabdyt. Kaip to pavyzdys galėtų būti jų įtaką Padnestrėje (Ukrainoj), kur prezidentas Smirnovas turi diplomatinį Rusijos pasą, kur visa vadovybė tiesiogiai įtakota Rusijos, nors tiesioginių ryšių sausuma su ja neturi. Tai nėra stabilumo židinys regione. O kai yra nestabilumo židinys, tai aplinkinėm šalim yra sudėtinga galvot apie NATO perspektyvą.

Faktai byloja apie tai, koks gali būti Rusijos poveikis plėtrai. Nesunku atspėt, kad jis turėtų būt neigiamas, kadangi jie plėtra nėra suinteresuoti. 

Na ir klausimas pabaigai -  kada galima tikėtis Lietuvą matyt prisijungiant prie CFE sutarties? Ir kiek įmanomas greitas Rusijos kariuomenės išvedimas iš likusių Gruzijos ir Moldovos dalių?

 Lietuva, dar 1999 metais Stambulo konferencijoje deklaravo savo norą prisijungti prie CFE sutarties. Tačiau taip atsitiks tik tada, kai ta sutartis bus paruošta ir ratifikuota. Kaip matome to dar nėra. Ir niekas nežino, kada bus. Rusija net svarsto išstojimą iš sutarties, kadangi spaudimą vykdyti Stambulo įsipareigojimus laiko ratifikacijos proceso stabdymu. Gruzijoj ledai šiek tiek pajudėjo, tačiau dar anksti spręst. Vis tik tendencijos geros. Tačiau kariuomenės iš Moldovos išvedimo atveju, situacija stovi vietoje. Kai ratifikacija bus baigta, Lietuva svarstys savo prisijungimą. Tačiau svarbiausia - ne savo saugumo sąskaita. Reikia nepamiršti, kad mes nebuvome sutarties dalyviais, tad mūsų numatytų ginkluotės sričių „lubos“ yra nulis. Kai kurie mūsų oponentai norėtų, kad tas nulis ir liktų. Bet kiekviena normali šalis turi turėt kažkokį protingą pajėgumų apribojimo matą ir tos derybos dar priešaky. Jos neturėtų baigtis bet kuria kaina teigiamai. Tikrai neprognozuočiau, kada Lietuva gali tapt CFE nare, tik neatmesčiau galimybės, kad jinai taps, ir to Lietuva pati neneigia.

Tačiau aš nemanau, kad ta sutartis bus ratifikuota ir tikrai nežinau kada tai įvyks. Nuspėti labai sunku.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras