Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Konstruktyviškoji Rusijos užsienio ir saugumo politikos perspektyva

Andrius Bivainis
2011 09 22

Įžanga

Praėjus dvidešimčiai metų nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo ir, žvelgiant platesniu spektru, šiandieninės Rytų Europos geopolitinės plotmės susiformavimo, šio regiono valstybių santykiai su kaimynine Rusijos Federacija išlieka aktualia ir net jautria tema. Šis regionas, be jokios abejonės, užima gan svarbią vietą Rusijos formuojamoje užsienio ir saugumo politikoje. Galiausiai Baltijos valstybėms tapus pilnavertėmis NATO narėmis, Rusijos interesai šiame regione nesumenko. Tai liudija didžiosios kaimynės energetinių išteklių politika, jos primetamos importo taisyklės bei gana konkretų pavidalą įgaunantis manipuliavimas tautinių mažumų korta kaimyninėse valstybėse. Jau kitąmet įvyksiančių prezidento rinkimų fone Rusijos vaidmens evoliucija aplinkiniuose regionuose tampa dar didesne aktualija, paliksiančia politinės raidos bei ekonominių perspektyvų šleifą bent artimiausiam penkmečiui.

Taigi, šiandieninės Rusijos užsienio ir saugumo politikos iniciatyvos susilaukia gana įvairiapusiškų vertinimų. Šių vertinimų fone derėtų atsakyti į svarbų klausimą: kokia linkme gali vystytis Rusijos užsienio ir saugumo politikos iniciatyvos. Šiam tikslui rašinyje gretinamos realizmo mokyklos real-politik koncepcija bei konstruktyvizmo politinės filosofijos srovė, tarp kurių galima iškelti nacionalinės savimonės stiprumo, nacionalinių interesų užsienio politikoje protegavimo bei įsijungimo į tarptautinės bendrijos politinius procesus skirtumus. Antra vertus, autorius daro prielaidą, kad rašinyje gretinamos realizmo bei konstruktyvizmo apraiškos yra susijusios su skirtingų Rusijos prezidentų valdymo laikotarpiais. Netolimoje ateityje Rusijoje galintys išryškėti politinių iniciatyvų skirtumai atitinkamai veiks su Rusijos Federacija besiribojančių regionų valstybių saugumo situaciją. Todėl analizuojant Rusijos užsienio politikos perspektyvą, būtina kartu ieškoti atsakymo, kokios Lietuvos Respublikos užsienio politikos iniciatyvos sustiprintų tiek nacionalinį, tiek regioninį saugumą bei leistų racionaliai plėtoti santykius su didžiąja kaimyne.

Teorinės regiono saugumo perspektyvos

Visų pirma į Rusijos vaidmens tarptautinėje arenoje įvertinimą derėtų pažvelgti per teorinę prizmę. Nuo šaltojo karo laikotarpio išlieka stipri realizmo atstovų įtaka vertinant šios valstybės politines iniciatyvas bei vaidmenį santykiuose su kaimyninėmis valstybėmis. Remiantis realizmo požiūriu, Rusija toliau išlieka ambicinga valstybe, kurios politinis elitas orientuotas į geopolitinės galios ir įtakos didinimą. Įtakos išlaikymas visoje buvusioje sovietinėje erdvėje yra esminis geopolitinis tikslas, kurio siekis dažnai grindžiamas net istorine tradicija. Bet ar iš tiesų tokio mąsto ambicijos nėra pernelyg didelė politinė-moralinė bei ekonominė našta šiandieninei Rusijai?

Šiandieninio premjero V. Putino prezidentavimo laikotarpiu rusiškoji geopolitinė samprata bei jos įtakojama užsienio politika, dažnai grindžiama energetinėmis bei karinėmis iniciatyvomis, patvirtino realistų mokyklos nuostatas. Rusijos Federacija įsivėlė į du karus Čečėnijoje, pasiuntė savo „taikdariškus“ padalinius į Padnestrės sritį bei aktyviai dalyvavo bendrose kariniuose mokymuose su Baltarusijos pajėgomis. Tai tik keletas iš virtinės pavyzdžių, būdingų V. Putino prezidentavimo laikotarpiui.

Kita vertus, dabartinio prezidento D. Medvedevo valdymo laikotarpį charakterizuoja politinėje darbotvarkėje ryškėjantys konstruktyvizmo bruožai. Pastarosios kadencijos eigoje ėmė ryškėti Rusijos politikos korekcijos reaguojant į tendencijų tarptautiniuose santykiuose pokyčius. Kaip pavyzdį paimkime laipsnišką įsitvirtinimą BRICS grupėje (kurią sudaro sparčiai besivystančios Kinijos, Brazilijos, Indijos, Pietų Afrikos ir, žinoma, Rusijos valstybės). Taip pat būtina pažymėti, kad savo kadencijos metu D. Medvedevas aktyviai siekia integracijos į Pasaulio prekybos organizacijos gretas bei įvairiuose susitikimuose deklaruoja ambicingą siekį perorientuoti šalies ūkį nuo energetinių išteklių gavybos ir eksporto arterijos prie technologinių inovacijų raidos.

Pastarieji pavyzdžiai atspindi politinio elito mąstymo pokytį nuo jėgos ir galios demonstravimo regioniniams kaimynams prie konstruktyviu dialogu paremtų politinių ir diplomatinių iniciatyvų protegavimo. Be abejo, šių iniciatyvų įgyvendinimas - labai ambicingas siekis, sėkmės atveju ilgalaikėje perspektyvoje tik sustiprinsiantis Rusijos vaidmenį tarptautinėje arenoje. Taigi, jei išvardintas politines iniciatyvas vertinsime kaip Rusijos Federacijos politikos formavimą reaguojant į tarptautinės sistemos realijas bei raidą, matysime tam tikrą posūkį nuo realizmo tradicijos link konstruktyvizmo krypties. Jei realizmo esminė idėja - veikėjų pastangos formuoti tarptautinę sistemą, išsikovoti savo vietą joje, tai veikiant konstruktyviuoju keliu politinis elitas siekia racionalesnėmis priemonėmis siekti politinių tikslų, kartu glaudžiau įsiliejant į tarptautines organizacijas bei dažnai susilaikant nuo nacionalinių interesų iškėlimo į pirmąjį planą.

Taip pat derėtų išsiaiškinti, kokia tokio pobūdžio Rusijos politinės perspektyvos pokyčio įtaka regioniniam saugumui. Visų pirma, konstruktyvizmo keliu besivystanti užsienio politika taptų kur kas priimtinesnė mažesnėms regioninėms kaimynėms, tame tarpe ir Baltijos valstybėms. Rusijos užsienio politika galėtų tapti labiau nuspėjama, nes remtųsi daugiašalio bendradarbiavimo ir konsensuso paieškos principu. Tai, reikia sutikti, būtų didelis pokytis lyginant su V. Putino realizmo politikos epocha. Kita vertus, tokio pobūdžio politinis persiorientavimas nėra vienos nakties reformų padarinys. Rusijos politinis elitas, autoriaus nuomone, ėmė taikyti konstruktyviuosius politikos formavimo principus reaguodamas į pasaulinę ekonominę krizę. Su Rusijos Federacija besiribojančių regionų nuo Vidurio Europos iki Centrinės Azijos šiandieninės realijos ir toliau turėtų įtakoti Rusijos užsienio politikos vystymąsi konstruktyvizmo kryptimi. Tokia tikimybė ypač sustiprėja tuo atveju, jei po 2012 m. rinkimų prezidento poste pasiliktų  D. Medvedevas ar netgi iškiltų naujas liberaliosios opozicijos kandidatas.

Saugumo dilema ir Rusijos užsienio politikos realijos

Žvelgiant pro teorinę prizmę, saugumo dilemos koncepcija apibrėžia tai, kad vienam tarptautinės arenos dalyviui didinant savo saugumą, aplinkinių valstybių (dalyvių) saugumas paprastai mažėja. Kiekvienas dalyvis savo konkurento politines iniciatyvas gali suvokti kaip skirtingo lygmens saugumo grėsmes ir atitinkamai reaguoti į jas, pažeisdamaskito dalyvio saugumo sampratą. Šios dilemos aiškiausias pavyzdys šiandieninės Rusijos atveju matomas JAV iniciatyvoje kurti priešraketinės gynybos skydą Vidurio Europoje bei Rusijos reakcijoje į tai. Saugumo dilemos koncepcija, kalbant apie kaimyninių valstybių santykius su Rusija, visuomet išlieka esminiu veiksniu. Nemažos dalies regionų, pradedant nuo Baltijos ir žvelgiant toliau į Rytus link Kaukazo ar net Centrinės Azijos, valstybių nacionalinio saugumo samprata gali būti paveikta daugelio Rusijos politikos iniciatyvų. Čia istoriškai galima apibrėžti platų politinių sprendimų spektrą, nuo rusakalbių gyventojų teisių kaimyninėse valstybėse gynimo iki energetinių išteklių rinkos monopolio kūrimo ar net paskutiniojo „blitzkrieg‘o“ į Gruziją.

Kita vertus, politinė, ekonominė ar demografinė raida kaimyninėse valstybėse taip pat veikia Rusijos saugumo realijos sampratą. Štai, pavyzdžiui, Vidurio Europa buvo savotišku saugumo dilemos epicentru NATO plečiantis į Rytus. Visai netolimoje ateityje tikėtina, kad Baltijos valstybės galėtų užleis šią savo poziciją kitiems Rusijos kaimyniniams regionams. Visų pirma tam įtakos turėtų Rusijos politinės savivokos kaita. Tikėtina, kad Rusija rinktųsi konstruktyviąją ekonominę ir energetinę politikos kryptį bendradarbiaujant su Europos Sąjunga bei kitomis Vakarų valstybėmis. Taip iš esmės būtų siekiama didesnės naudos iš integravimosi į tarptautinę bendruomenę, užuot kėlus savarankiškus siekius, pasitelkiant „ad-hoc“ ekonominius ar energetinius partnerius. Tokios iniciatyvos taptų ypač tikėtinomis, jei, kaip buvo minėta, valdžioje dar vienai kadencijai pasiliktų D. Medvedevas, mat jos netolimoje ateityje tiesiogiai pasitarnautų politinio elito deklaruojamiems ekonominio, prekybinio progreso bei socialinės pažangos siekiams.

Rusijos geopolitinė įtakos sklaida į Vidurio Europą galima tiesiogiai per Kaliningrado sritį. Iš esmės dabar statomą Baltijos atominę elektrinę šiame regione galima laikyti minėtojo tikslo priemone. Turint stabilų tranzitinį susitarimą su Lietuvos Respublika bei taikant novatorišką mokesčių politiką, Kaliningrado srityje bus toliau siekiama kurti konkurencingą regionui ekonominę zoną, kuri būtų patraukli ateities užsienio investicijoms. Einant tokiu keliu, tikėtina, kad Kaliningradas taps ilgainiui ekonominės politikos placdarmu, kuris nurungs srities kaip karinio Baltijos laivyno ir galimų intervencinių pajėgų bazės vaidmenį.

Žvelgiant toliau į Rytus galima identifikuoti Rusijos kaimyninius regionus, kur įtakos išlaikymas ir savo interesų gynyba taps esminiu Rusijos užsienio ir saugumo politikos uždaviniu. Aktualiausias tokio pobūdžio regionas Rusijai šiuo metu yra Kaukaze. Kaip gana taikliai pasakė amerikiečiai Charles King ir Rajan Menon, Šiaurės Kaukaze jau vyksta slaptasis Rusijos pilietinis  konfliktas, kurį intervencija į Gruzijos žemes, atrodo, tik sustiprino. Netolima ateitis gali atskleisti, ar konfliktą Gruzijoje bus galima vertinti kaip pilnavertiškai nepasvertą politinį ėjimą, kurio ilgalaikių padarinių įtaka Šiaurės Kaukazui nusvertų politinio elito siektiną naudą. Jau dabar tampa aišku, kad šis regionas iš Rusijos pareikalaus ilgalaikės didelių karinių pajėgų koncentracijos, kuri gali atnešti ir papildomų biudžeto kaštų per artimiausius penkerius metus. Antra vertus, pajėgų sukoncentravimas ties Kaukazu gali lemti mažėjantį karinį aktyvumą kituose regionuose, ties vakarinėmis Rusijos Federacijos sienomis ar Centrinėje Azijoje.

Centrinės Azijos regionas paminėtas neatsitiktinai. Būtent šiame regione formuojasi kitų išorės veikėjų įtakojami procesai, kurie gali artimiausioje ateityje stipriai pažeisti Rusijos saugumo sampratą. Žvelgiant pro realizmo prizmę, šiame regione Rusija turėtų dėti aktyvias pastangas kovai su galimu JAV įsigalėjimu. Regionas patenka į rusiškosios sampratos geopolitinę erdvę, jo išlaikymo iniciatyvos turi pakankamai istorinių precedentų. Pakanka prisiminti sovietų invaziją į Afganistaną ar po Sovietų Sąjungos žlugimo įgyvendintą Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) iniciatyvą. Tiesą sakant, strateginės įtakos Centrinėje Azijoje dalybos, supamos tam tikros konkurencinės įtampos - jau vykstantis ir sunkiai besustabdomas procesas. Štai Kirgizijoje, NVS narėje, greta įsikūrusios Rusijos bei JAV karinės bazės. Toks precedentas nerodo, kad didžiosioms valstybėms pavyko susitarti dėl įtakos sferų šiame regione. Greičiau jau šis pavyzdys rodo, kad šiandieninė Rusija praranda savo įtakos pozicijas Centrinėje Azijoje, kurių įtvirtinimui, galima teigti, ir buvo sukurta NVS organizacija.

Siekdama stiprinti savo vaidmenį šiame regione, Rusija tikrai turės išlikti aktyvi Centrinėje Azijoje. Artimiausiu laiku čia galimi trys veiksmų variantai: savų interesų siekimas, stiprinant NVS organizacijos vaidmenį bei sudarinėjant dvišalius susitarimus su šios organizacijos narėmis vardan rusiškosios geopolitinės įtakos plėtimosi, arba bendradarbiavimo iniciatyvos tiesiogiai su JAV ar NATO per dialogą NATO – Rusijos Taryboje siekiant išsaugoti bent dalį įtakos regione bei sukaupti politinį – moralinį kapitalą Vakarų lyderių akyse. Paskutinysis veiksmų variantas peršasi įvertinus augančią Kinijos įtaką Centrinėje Azijoje. Kinijos iniciatyva nuo 2004 m. aktyviai funkcionuojanti Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija (ŠBO) yra rimta atsvara Rusijos įsteigtai NVS. Šios iniciatyvos dėka ryškėja Centrinės Azijos valstybių polinkis ekonomiškai ir energetiškai bendradarbiauti su Pekinu užuot tradiciškai pasirinkus Maskvos primetamas taisykles. Taigi, panašu, kad Maskva šiame regione dar turės išnaudoti nemažai savo politinio potencialo, tam kad sutvirtintų savo geopolitinius siekius konkurencinėje kovoje su stiprėjančia Kinija.

Galiausiai, nereikia sumenkinti ir sparčiausiai augančios Kinijos įtakos Rusijos Tolimųjų Rytų regionams. Žinoma, augantis kinų apetitas energetiniams ištekliams sudaro puikią paklausą Rusijos gavybos sektoriui. Kita vertus, energetinių išteklių gavybos ir eksporto į Kiniją apimčių didinimas sudaro prielaidą, kad Rusijos Tolimųjų Rytų ūkio raida taps tiesiogiai priklausoma nuo energetinių išteklių eksporto į Kiniją apimčių. O tai prieštarautų dabartinio Rusijos prezidento skelbiamoms modernizacijos idėjoms. Kremliui taip pat nederėtų pamiršti, kad stipriai demografiškai ir ekonomiškai auganti Kinija tampa patrauklia šalimi kaimyninių Rusijos regionų gyventojams. Taip pat neatmestina galimybė, kad ilgainiui kinai į kaimyninius Rusijos regionus permestų stiprų pramonės desantą, kuris tinkamai išnaudotų vietinės darbo jėgos pasiūlą. Tokios iniciatyvos, be abejo, didintų Rusijos Tolimųjų Rytų regionų priklausomumą nuo Pekino. O tai, savo ruožtu, taptų akivaizdžiu Rusijos saugumo sampratos pažeidimu.

Rusijos raidos įžvalgų apibendrinimas

Šiandieninė Rusija geografiškai ribojasi su trimis jos užsienio ir saugumo politikai aktualiais regionais: Vidurio Europa, Kaukazu bei Centrine Azija. Šiuose regionuose vykstantys procesai jau pažeidė arba netolimoje ateityje gali pažeisti Rusijos saugumo sampratą. Savo saugumo interesų supratimas šioje valstybėje buvo paveldėtas iš Tarybų Sąjungos. Šiuolaikinės realijos aiškiai atskleidžia, kad savo interesų tarptautinėje erdvėje plėtimas kartu išplečia ir potencialių nacionalinio saugumo pažeidėjų gretas. Tai tarsi uždaro rato procesas. Rusija, tikėtina, per artimiausius 5 – 10 metų apsiribos nacionalinio saugumo savo Federacijos regionuose gynimu. Tai ją daryti paskatintų trys pagrindiniai veiksniai. Pirmasis ir pats svarbiausias iš jų – dabartinės konstruktyviosios politikos apraiškų plėtojimas. Tai Rusija bus skatinama daryti, siekdama politinio sutarimo su Vakarų lyderiais, suteiksiančio ilgalaikės politinės ir ekonominės naudos. Derėtų dar kartą pabrėžti, kad konstruktyvioji užsienio politikos raida europietiškųjų kaimynių atžvilgiu labiausiai tikėtina, jei dabartinis prezidentas D. Medvedevas pasiliks antrajai kadencijai  po 2012 metų rinkimų. O šio vieno iš „pagrindinių kandidatų“ išrinkimas būtų priimtinesnis didžiajai daliai proveržio pasiilgusios rusų visuomenės. Dabartinio prezidento politinės iniciatyvos visgi dažnai asocijuojamos su ekonominės ir socialinės raidos progresu šalyje.

Antrasis veiksnys, įtakosiantis Rusijos saugumo sampratą – situacija Šiaurės Kaukaze. Įtampa šiame regione buvo paveldėta dar iš prezidentų B. Jelcino ir V. Putino. Beveik nelieka abejonių, kad 2008 metų karinis konfliktas Gruzijoje tapo sprendimu, tik dar labiau padidinusiu įtampą Kaukaze. Šalia separatistinių musulmoniškų judėjimų Šiaurės Kaukaze artimoje ateityje gali suaktyvėti virtinė demografinių, socialinių ir etninių problemų prorusiškuose anklavuose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Visa tai privers Maskvą mesti nemenkus karinius ir finansinius išteklius į šį regioną.

Trečiasis Rusijos saugumo sampratą keičiantis veiksnys – geopolitinės įtakos Centrinėje Azijoje dinamika. Rusijos Federacijos aktyvumas šiame regione gali būti sąlyginai ribojamas Šiaurės Kaukazo dilemos. Antra vertus, regionui priklausančios NVS narės turėtų pritraukti dideles diplomatines pastangas iš Maskvos pusės, siekiant iškovoti kuo daugiau įtakos sferų iš Kinijos. Mažai tikėtina, jog Rusija atsisakytų savo geopolitinės įtakos išlaikymo šiame regione. Afganistano, Pakistano problemų sprendimai bei regione stiprėjantis Iranas išlaikys tarptautinės bendruomenės dėmesį ir politinių iniciatyvų aktyvumą, tarp kurių, be abejonės, savo balso sieks ir Rusija.

Tiesioginiai Rusijos siekiai išlaikyti savo geopolitinę įtaką Rytų Europoje gali susilpnėti. Na, nebent išimtimi taptų Ukraina, bet šis atvejis reikalauja atskiros analizės. Lietuva savo ruožtu turėtų toliau siekti plėtoti savo nacionalinį saugumą bei aktyviai dalyvauti regioninio saugumo iniciatyvose. Jei Rusijos užsienio politikoje įsigalės konstruktyvizmas, tai daryti gali tapti paprasčiau. Aktyviai siekiant savo ekonominių interesų gynimo per tarptautines organizacijas, Vilniui ilgainiui gali tapti paprasčiau tartis su Maskva dėl energetinių išteklių kainų, muitų ar importo politikos nuspėjamumo.

Verta pažymėti tai, kad Lietuvai derėtų pasitelkti savo narės įvairiose tarptautinėse organizacijose statusą tam, kad būtų svarstomas greta jos sienų statomų atominių jėgainių saugumo klausimas, skatinamas alternatyvių energetinių sistemų kūrimas regione, didinamas pasitikėjimas tarp Vidurio Europos valstybių ir Rusijos, pasitelkiant NATO institucijas. Sėkmingas tokių iniciatyvų įgyvendinimas leistų Lietuvai ženkliai sustiprinti savo saugumo aplinkos sampratą. Svarbiausia tai daryti tinkamai išnaudojant konstruktyvaus dialogo galimybes, kurios gali sustiprėti bendradarbiaujant su ateities Rusija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras