Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Eurazijinė Rusija: Naujosios imperijos prognozės

Indrė Balčiūnaitė
2011 09 22

Rusija apibūdinama kaip sunkiai prognozuojamas politinis žaidėjas, kurio veiksmus nuspėti visada buvo ir bus svarbu. Sovietų Sąjungos žlugimas sąlygojo Rusijos politinės minties lūžį, XX-XXI amžių sandūroje konstruojant savo vietos geopolitinės sistemos ribose viziją. Pastaroji susijusi su perėjimu nuo dvipolio (Rytų-Vakarų) prie daugiapolio pasaulio vaizdo, žemėlapyje taip regionų brėžiant vertikalias linijas: Pan-Eurazijos zona (Rusija ir Centrinė Azija), Ramiojo vandenyno ir Tolimųjų Rytų zona, Europos-Afrikos zona (neįeina Didžioji Britanija) su centre esančia Europos Sąjunga bei Šiaurės ir Pietų Amerikos zona, kuriai priskiriamos ir visos anglosaksiškos šalys dėl politikos vieningumo su JAV. Pastarosios vizijos išsipildymo galimybės tiesiogiai susijusios su neoeurazizmo doktrinos plitimo tendencija, paremta neoficialaus Kremliaus ideologo Aleksandro Dugino idėjomis. Rusijos politiniuose veiksmuose ryškėja istorinės atminties ir ateities lūkesčių sąsaja, kurios analizė priartina prie Rusijos dualistinės politikos nuspėjamumo.

Įvadas

Kiekvieno istorinio lūžio akivaizdoje išryškėja visų valstybių stipriosios ir silpnosios pusės, ypač jas geopolitiniame lygmenyje vertinant per galios prizmę. Rusijos atveju imperinės politikos tradicijos neatsisakoma net patyrus, Vladimiro Putino žodžiais tariant, ,,geopolitinę katastrofą“ - suirus SSRS. Tampa aišku, jog ne veiksmai lemia politinio charakterio savitumą, o atvirkščiai, priežasties-pasekmės ašį sudaro politinės minties įtaka elgesiui. Šioje vietoje būtina didesnį dėmesį sutelkti ne tiek į išorinius, kiek į vidinius procesus, kurie užsienio politikos kontekste gali priartinti prie konkretesnių prognozių.

Pagrindinė priežastis, lemianti Rusijos politikos dualizmo problemą – tai aiškios, daugiau-mažiau oficialios ideologijos trūkumas. Būtina pabrėžti, jog minėta problema nereiškia, kad valstybėje ideologijos apskritai nėra, išskyrus individualias politinio elito preferencijas. Rusijos viešojoje erdvėje vis labiau pastebimas neoeurazizmo (nuo 1980-ųjų) koncepcijos įtakos plitimas, iš dalies ištrinantis skirtį tarp Rytų ir Vakarų ir tokiu būdu išryškinantis Rusijos europinio ir azijinio politinių vektorių koegzistavimą.

Nors neoeurazizmo idėjos Rusijojevis akivaizdžiau įgyja neoficialios ideologijos statusą,  tačiau Lietuvoje šiai temai skiriamas nepelnytai menkas dėmesys, išskyrus klasikinio eurazizmo (apytiksliai 1917-1980 m.) laikotarpį, kurio analizę savo darbuose pateikia filosofas ir kultūros teoretikas daktaras Gintautas Mažeikis, taip pat jaunasis mokslininkas Andrius Martinkus. Kol kas vieninteliu lietuvišku veikalu koncentruotu į neoeurazizmo tematiką galima įvardinti filologo Leto Palmaičio monografiją ,,Eurazija valdžios skandalų veidrodyje: Aleksandro Dugino doktrina.“[1] Pastarajame darbe ne tik analizuojamos Rusijos politinių veiksmų priežastys, bet ir bandoma numatyti tolimesnę Rusijos politinio elgesio perspektyvą. Dar daugiau, jame apibrėžiama Lietuvos vieta nagrinėjamoje koncepcijoje.

Šiuo straipsniu siekiama prisidėti prie neoeurazizmo ideologijos analizės politinio elgesio prognozavimo kontekste. Straipsnio tikslas – išanalizuoti ir įvertinti A. Dugino neoeurazizmo idėjų įtaką Rusijos saviidentifikacijai ir politinių sprendimų priėmimui.

Tikslui pasiekti būtina įgyvendinti tris uždavinius: a) supažindinti skaitytojus su Rusijos socialinio lygmens savitumo bruožais; b) išskirti neoeurazizmo idėjų apraiškas konstruojant politinius-ekonominius santykius tarptautinėje arenoje; c) nustatyti Lietuvos geopolitinę padėtį neoeurazizmo kontekste.

Hierarchizuoto socialinio lygmens konstruktas

Siekiant suprasti Rusijos visuomenės sampratos išskirtinumą socialiniame lygmenyje vienareikšmiškai tenka sutelkti dėmesį į Stačiatikių bažnyčios statusą Rusijos federacijoje, kuris išryškėja per tradicionalizmo ideologiją, pasižyminčią priešprieša modernizmui. Būtent Stačiatikių bažnyčios, kaip institucijos tobulesnėje Rytų civilizacijoje, suvokimas lemia Tradicijos iš didžiosios raidės išaukštinimą religiniu pagrindimu.[2] Ezoteriniai ir eschatologiniai aspektai pagrindžia stačiatikybės pranašumą prieš likusias krikščionybės atmainas – katalikybę ir protestantizmą. Tokiu būdu religija įgyja socialinio lygmens konstravimo pobūdį, siekiant sukurti naują rusišką civilizaciją kaip atsvarą vakarietiškai.

Visų pirma, būtina išsiaiškinti, kuo pagrįstos rusiškos civilizacijos pretenzijos į mesianizmą. Šioje vietoje verta atsigręžti į neoeurazizmo koncepcijos priešistorę, kur naujos vietos po saule ieškojimas Rusijos valstybei neapsiribojo tik deklaratyviomis kalbomis. Būtent 1917 m. Spalio revoliucija įvardijama kaip euraziečių kultūrinio-politinio judėjimo dingstis. Įvykusi bolševikų revoliucija euraziečių buvo traktuojama kaip neišvengiama europietiškos kultūros rusų žemėse prievartinės monopolijos, užsimezgusios nuo Petro I laikų, išdava. Euraziečiai iškelia kultūriškai ir politiškai suvienytos Rusijos imperijos siekį, kuris įmanomas visai rusų tautai atsigręžus į Stačiatikių bažnyčią. Kaip pastebi Kanados vyriausybės patarėjas užsienio reikalams Geoffrey Clarfieldas: ,,eurazizmo ideologija – tai vėliausia rusiško nacionalizmo versija; ji yra hierarchizuota, imperialistinė, ekspansinė, militaristinė ir nedemokratinė.“[3] Visos šios išvardintos rusiško nacionalizmo ypatybės randa atramą stačiatikybės doktrinoje. Centralizuoto valstybės valdymo mechanizmo viršenybė prieš individualizmą veda analogiją į Stačiatikių bažnyčios struktūros principą, pagal kurį, skirtingai nei Katalikų bažnyčios propaguojamas bendruomeniškumas, laiduojamas rusiško identiteto paklusnumas valdžios vertikalės sampratai, siekiančiai tautinio idealo ir nustatančiai ,,naują misiją pasauliui“[4].

Kad būtų lengviau perprasti rusų visuomenės specifiką, galima vesti paralelę į garsaus lietuvių filosofo Antano Maceinos išskirtą organiškos bendruomenės modelį, išreiškiamą per tautinio individualizmo ir globalizmo lygmens pusiausvyrą: ,,Tautinė individualybė nėra koks nors atskiras specialus žmogaus pradas. <...> Ji apima jį visą ir jam visam turi įtakos. Dėl to tauta yra ne draugija, bet organiška, išvidinė bendruomenė. Tautos nariai nesiekia per tautą kurio nors intereso, kurio nors išviršinio tikslo, bet jie yra jungiami šitos išvidinės jungties, kartais to net patys nežinodami.“[5] Kitaip tariant, minėtame modelyje kiekvienas visuomenės narys turi savo paskirtį.

Šioje vietoje verta pacituoti A. Dugino žodžius, išskirtus britų mokslininko Johno B. Dunlopo: „Rusai privalo suvokti, jog, visų pirma, jie yra stačiatikiai; antroje vietoje – etniniai rusai; ir tik trečioje vietoje – žmonės.“[6] Tampa aišku, jog A. Duginas tęsia dar klasikinio eurazizmo laikais iškeltą stačiatikybės vertę, siekiant lojalios ir organiškos visuomenės modelio. Pastarasis išskiria Rusijos imperines ambicijas: ,,Rusija visais savo istorijos laikotarpiais turėjo būtent imperinę struktūrą. <...> Visuose etapuose imperinis principas įgavo skirtingą ideologinį modelį, bet tam tikri principai išliko visose Rusijos istorinėse pakopose. Iš čia kyla rusiškosios kultūros ,,universalumas“, rusiško psichologinio charakterio „bendražmogiškumas“. Nuo pat pradžių Rusijos idėja buvo paremta superetniškumu ir integracija, kurios kertinis taškas yra charakterio, o ne kilmės [kraujo] vieningumas.“[7]

Negana to, A. Duginas atskleidžia Rusijos visuomenės kūrimosi tvarką socialiniame lygmenyje, pateikdamas sociogenezės schemą: pastovus reiškinys – slaviškas etnosas, ir kintantis reiškinys – visi likę (ne slavų) etnosai Rusijos teritorijoje, kurie įeina į etninių mažumų kategoriją ir sudaro pastovų reiškinį – tautą, kuri sukuria kintamąjį – valstybę. Pastaroji įgyja pastovų statusą virsdama civilizacija, kuri formuoja naują kintamąjį – visuomenę.[8] Paaiškėja, jog rusiškos civilizacijos konstruktas paremtas kompleksiniu skirtingų etninių grupių ir socialinių aspektų visuma, apeliuojančia į universalumą. Kaip pažymi garsus Lietuvos filosofas, politikas, visuomenės veikėjas, profesorius Leonidas Donskis: ,,Kiekviena imperija paprastai pasižymi universalistine kultūra. Taip jau yra, kad politinė galia atsveria pasaulį ir leidžia pasijusti socialinių bei politinių procesų smaigalyje. Tai išbloškia iš lokalinės egzistencijos ir atveria kitas šalis, tautas, kultūras bei kitokios patirties formas.“[9]

Akivaizdus nagrinėto visuomenės modelio patvirtinimas realybėje – tai dabartinis Stačiatikių bažnyčios aukšto statuso išlaikymas socialiniame šalies gyvenime. Remiantis 2010 m. gruodžio 10 d. apklausos duomenimis, Stačiatikių bažnyčia pasitiki net 67 % visuomenės, šis pasitikėjimas kasmet didėja apie 5 %.[10] Įdomus momentas yra tas, jog Stačiatikių bažnyčios įtakos didėjimas siejamasbūtent su V. Putino demonstratyviu pamaldumu, skirtingai nei su buvusiu pareigingumu iš B. Jelcino pusės bažnyčios lankymo kontekste. Kaip pažymi Rytų Europos specialistas Vakaruose Edvardas Lucasas: ,,Nors formaliai bažnyčia ir valstybė yra atskirtos, privilegijuotas bažnyčios teisinis statusas yra giliai įsitvirtinęs.“[11]

Taigi, neoeurazizmo išskirtas Stačiatikių bažnyčios vaidmuo ne tik susilaukia atgarsio hierarchizuotoje visuomenės struktūroje, bet kartu lemia pastarojo įtvirtinimą ir panašu, jog ateityje tai tik stiprės.

Politinė-ekonominė dimensija

,,Rusija visada suvokė save kaip Eurazijos šalį“[12] – tokiais žodžiais V. Putinas vainikavo savo kalbą Azijos–Ramiojo vandenyno regiono šalių forume, įvykusiame 2000 m. Brunėjuje. Rusijos politinių-ekonominių santykių plėtra tiek Azijoje, tiek Europoje, neaplenkiant Afrikos bei Šiaurės ir Pietų Amerikos geografinių zonų, verčia daryti išvadą, jog neoeurazizmo išskirta daugiapolio pasaulio vizija įgyja realų pavidalą.

Pirmiausia paminėtina BRIK (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija) bendrijos integracinė plėtra, 2011 m. įtraukiant Pietų Afriką ir tokiu būdu padidinant išvardintų valstybių politinį svorį tarptautinėje sistemoje: ,,BRIK ir Pietų Afrikos valstybių bendras teritorinis dydis užima 30 % pasaulio teritorijos ir 42 % pasaulio populiacijos. 2010 m. BVP apimtis sudarė 18 % bendro pasaulio produkto, tuo tarpu jų bendras prekybos dydis sudarė 15 % globalios prekybos.”[13] Nesunku pastebėti, jog ekonominis centras Rytuose ir Pietuose įgyja lygiaverčią atsvarą Vakarams.

Energetiniai projektai su įtakingiausiomis Europos šalimis, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos, Eurazijos ekonominės bendrijos egzistavimas – tai tik keli konkretūs Rusijos įtakos didinimo Europos Sąjungos ir kartu posovietinių šalių erdvėje pavyzdžiai, per kuriuos kuriama priešprieša JAV propaguojamam atlantizmui. Garsus anglų kilmės karinių veiksmų analizės specialistas Richardas Weitzas pastebi: ,,Per pastaruosius metus Maskva atgimsta kaip pagrindinė Vašingtono geopolitinė konkurentė.”[14] Praeitais metais paskelbta Rusijos karinė doktrina vienareikšmiškai apibrėžia NATO kaip pagrindinį priešą.[15] Negana to, kaip pabrėžia L. Palmaitis: ,,Rusijos Federacijos Generalinio štabo Karo akademija rekomendavo A. Dugino ,,Geopolitiką“ kaip vadovėlį, o Rusijos Dūmos Gynybos komiteto pirmininkas Andrejus Nikolajevas viešai pavadino eurazijinę koncepciją Rusijos raidos būtinybe ir prielaida.“[16]

Kita vertus, Rusijos problemos su čečėnų sukilėliais, vis dar neįveikiamas Kurilų salų konfliktas su Japonija stabdo bent jau artimiausius dešimtmečius Rusijos virsmą pagrindiniu Europos ir Azijos politinių-ekonominių interesų traukos centru. Šiek tiek optimizmo teikia pastebimos Kremliaus savikritikos užuomazgos, ypač išryškėjusios 2010 m. įvykusios Smolensko aviakatastrofos metu, kai žuvo didžioji dalis Lenkijos politinio elito. Rusijos bendradarbiavimas su lenkų specialistais tiriant nelaimės priežastis, Katynės dokumentų dalinis išviešinimas, lenkų režisieriaus A. Wajdos filmo ,,Katynė“ parodymas per antrąjį valstybinį Rusijos televizijos kanalą ,,Россия”, galiausiai, Stalino kulto atgimimo ribojimas, Kremliui uždraudus kabinti SSRS „tėvo“ plakatus lauko erdvėje Pergalės dienos iškilmių metu – visa tai rodo Rusijos politinės minties metamorfozę, išryškėjusią Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimo laikotarpiu.

Taigi, kol kas galima konstatuoti, jog Rusijos atsigręžimas į Vakarus turi išliekamąją vertę dėl pragmatinių interesų iškėlimo, kuriuose išryškėja europietiškųjų Vakarų ir amerikietiškųjųVakarų skirtis.

Lietuvos statusas neoeurazizmo kontekste

Kaip ironiškai pastebi L. Palmaitis: ,,Lietuviai turėtų būti dėkingi Aleksandrui Duginui už tai, kad jis parodė, kiek iš tikrųjų Rusija yra ,,pasikeitusi“ ir ,,nebepavojinga“.“[17] Lietuva neveltui išskiriama minėtame L. Palmaičio darbe dėl komplikuotos savo geopolitinės padėties. Žiūrint per neoeurazizmo prizmę, Lietuva matoma katalikiškoje sąsajoje su Lenkija, kas suteikia galios abejoms šalims. Tačiau pastaroji nesunkiai gali būti panaikinama per lietuvių-lenkių santykių aštrinimą, keliant tautinės mažumos teisių problemas tiek vienoje, tiek kitoje valstybėje. Įdomu tai, jog Rusijai bent jau kol kas nebūtina kurti strategijų, kokiu būdu sukelti nesutarimus tarp minėtų šalių, nes kol kas užtenka problemiškos lenkiškų pavardžių rašymo pasuose tvarkos ir naujojo Švietimo įstatymo dėl tautinių mažumų mokymo bei egzaminavimo taisyklių keitimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog neoeurazizmo kontekste Lietuva neturi individualaus tarptautinės sistemos veikėjo statuso. Tiksliau apibrėžiant, Lietuvos kaip Vilniaus-Varšuvos arba Baltijos šalių ,,sanitarinio kordono“ statusas, žymintis skirtį tarp eurazizmo ir atlantizmo šalių, išlieka aktualus net Lietuvai įstojus į ES ir NATO struktūras.[18] Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai Lietuva atsiduria pereinamojoje zonoje, kur susikerta didžiųjų valstybių imperiniai interesai. Kita vertus, XXI a. išsiskiria tuo, jog imperijos samprata įgyja modernumo pobūdį, tokiu būdu atrandant pagrįstumo aspektų. Kaip pastebi lietuvių politologas Kęstutis Šerpetis, analizuodamas modernių imperijų prigimtį globalioje tarptautinėje sistemoje: ,,<…> suverenitetas įgauna naują formą, sukurtą daugelio nacionalinių ir antinacionalinių organų, jungiamų vieninga valdymo logika. Ši nauja globalinio suvereniteto forma ir yra tai, ką mes vadiname Imperija.“[19] Tačiau net šuo atveju dėl nacionalizmo eskalacijos Rusijoje neišvengiama fašizmo idėjų apraiškų, kurios taip pat tendencingai įgyja modernumo statusą, o pastarosios tampa patogiu instrumentu realizuoti imperines ambicijas. Pasak garsaus JAV politologo, aršaus A. Dugino kritiko Zbignevo Brzezinskio: ,,Fašizmas ypač veiksmingai naudojasi iracionaliąja žmogaus prigimties puse, veiksmingai apeliuodamas į emocijas, kurias galima sužadinti nacionalistiniais simboliais, piktnaudžiaujant nacionalinės galios bei šlovės žavesiu ir drausmės bei vienodumo siekiu.“[20]

Šiuo metu svarbu pripažinti, jog nepaisant A. Dugino minčių radikalėjimo, pasireiškiančio per neofašistinių idėjų propagavimą, neoeurazizmo ideologija pasižymi praktiniu įgyvendinimu, rasdama atgarsį Kremliaus tribūnoje. Remiantis šiame straipsnyje minėtomis tendencijomis, kol kas dar anksti pradėti menkinti A. Dugino minčių indėlį į Rusijos formuojamą vidaus ir užsienio politiką. A. Dugino filosofija, sujungianti skirtingų ideologijų modernias formas, išlieka viena iš Rusijos politinės minties prieigų ir tokiu būdu pasitarnauja artimesniam mūsų didžiosios kaimynės pažinimui.

Taigi, įvertinus Rusijos siekį kurti naują imperiją, Lietuvos geostrateginė padėtis, skirianti Rusiją tiek nuo, konkrečiai, Kaliningrado srities, tiek nuo, plačiau žvelgiant, visos Centrinės Europos, tampa kliūtimi Eurazijos teritorijos plitimui. Galima daryti išvadą, jog ateityje Lietuvai ne tik dėl  ekonominių santykių, bet ir dėl Rusijos imperinių interesų nepavyks visiškai atsiriboti nuo rusiškos politikos įtakos tiek vidiniams, tiek išoriniams valstybės procesams.

Vietoj pabaigos

Norėtųsi Lietuvos rengiamus energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos projektus laikyti išsivadavimo nuo Rusijos imperinių užmačių pastangomis. Taip pat norėtųsi kurstyti viltį, jog narystė ES ir NATO suteikia Lietuvai bent šiek tiek galios geopolitinio žaidimo kontekste. Tačiau tarpvalstybiniuose santykiuose vyraujantis pragmatizmas stagnuoja mažų valstybių valiąir lemia didžiųjų valstybių diktuojamas bendradarbiavimo taisykles.

Viena aišku, jog A. Dugino neoeurazizmo ideologija išryškina Rusijos politikos daugialypiškumo problemą. Iš vienos pusės žiūrint, negalima nuvertinti Rusijos priklausomybės nuo Vakarų. Rusijai gyvybiškai svarbu palaikyti naftos ir dujų eksportą, sudarantį 25% Rusijos BVP. Būtent į Europos šalis orientuota didžioji dalis svarbiausių Rusijos gamtinių išteklių pardavimo, kur priskaičiuojamas mažiausiai 6 % Rusijos BVP prieaugis.[21] Kita vertus, svarbu pabrėžti Rusijos geopolitinę konkurenciją su JAV tarptautinėje arenoje, siekiat užnugario Azijos teritorijoje.

Taigi, remiantis neoeurazizmo ideologine prieiga pastebimas Rusijos antivakarietiško kategoriškumo silpnėjimas, brėžiant ateities perspektyvas, paremtas skirtingų suverenių Eurazijos valstybių koegzistavimu su Rusijos civilizacija priešakyje. Tokiu būdu naujosios Rusijos imperijos prognozės racionalizuojamos per pastarųjų globalias apraiškas tarptautinėje arenoje. Visa tai paaiškina, jog imperiniai interesai nėra tiesiog kaprizas, o žymiai daugiau - tai Rusijos valstybingumo savastis. Šios ypatybės perpratimas Lietuvoje paskatintų nuolatinį Rusijos valdžios trūkumų pabrėžimą keisti į optimalių sprendimų ieškojimą, visą dėmesį sutelkiant į Lietuvai naudingą pragmatinę pusę ekonominiame lygmenyje. Kad ir kiek grėsmių matytume iš Rusijos pusės, reikia pripažinti, jog tik tarpusavio santykių gerinimas padėtų pastarąsias atitolinti.


[1] Palmaitis, L. Eurazija valdžios skandalų veidrodyje: Aleksandro Dugino doktrina. Vilnius: UAB Ciklonas, 2003, p. 42-46.

[2] Laruelle, M. Russian Eurasianism: An Ideology of Empire. Washington, D.C.: Woodrow Wilson Center Press, 2008, p. 121.

[3] Clarfield, G. Russia's new imperialists. A new breed of Russian nationalist is warping history in disturbing ways. ,,National Post”, 2009. Rasta: http://evrazia.info/modules.php?name=News&file=article&sid=4220. Žiūrėta: 2011 04 22.

[4] Brzezinski, Z. Nebevaldomas pasaulis. Vilnius: Tvermės leidykla, 1998, p. 179.

[5] Maceina, A. Raštai. T. XII. Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 56.

[6] Dunlop, J. B. Aleksandr Dugin‘s Foundations of geopolitics. ,,Harvard Ukrainian Studies“, 2001, Vol. 25, Nr. 1/2. p. 42. Cituota iš Дугин, А. Г.Основы геополитики. Москва: Арктогея, 1997.

[7] Дугин, А. Г.Геополитика постмодерна. Санкт-Петербург: Амфора, 2007. c. 164.

[8] Дугин, А. Г.Социология русского общества. Москва: Академический Проект; Гаудеамус, 2011, с. 51.

[9] Donskis, L. Tarp eklektikos ir buvusios didybės pasiklydusi Rusija. ,,Bernardinai.lt“, 2005. Rasta: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-12-12-leonidas-donskis-tarp-eklektikos-ir-buvusios-didybes-pasiklydusi-rusija/28602. Žiūrėta 2011 05 03.

[10] ФОМ Опрос. Доверие Русской православной церкви. Россия. 2010. Rasta: http://bd.fom.ru/pdf/d01rpts.pdf. Žiūrėta 2011 05 03.

[11] Lucas, E. Naujasis Šaltasis karas. Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams. Vilnius: baltos lankos, 2008, p. 167-168.

[12] Путин, В.Россия всегда ощущала себя евроазиатской страной. ,,Страна.Ru“, 2000. Rasta: http:// www. evrazia. org/modules.php?name=News&file=article&sid=106. Žiūrėta 2011 04 03.

[13]G uangcheng, X. Becoming BRICS. ,,Beijing review”, 2011, p. 14.

[14] Weitz, R. Strategic posture review:Russia resurgent? ,,World Politics Review”, 2009, p. 60-61.

Rasta: http://www.scribd.com/doc/16924500/WPR-Strategic-Posture-Review-Russia.  Žiūrėta: 2011 05 09.

[15] Президент России: Военная доктрина Российской Федерации, 2010. Rasta: http://news.kremlin.ru/ref_notes/461. Žiūrėta: 2011 05 09.

[16] Palmaitis, L. Op. cit. p. 34.

[17] Ibidem. p. 64.

[18] Ibidem. p. 42-46.

[19] Šerpetis, K. Imperija ir globalizacija naujoje pasaulinėje tvarkoje. ,,Politikos mokslų almanachas”. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009, Nr. 5. p. 14.

[20] Brzezinski, Z. Op. cit. p. 179.

[21] Schmidt, M. Op. cit. p. 94. Cituota iš Cassidine, The Russian Oil Economy.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (1)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (3)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras