Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ukraina – ieškanti, atrandanti...

Zenonas Gricius
2011 09 22

...Pasaulio politinė istorija monotonijos nemėgsta. Valstybės susikuria, pasiekia šlovės zenitą ir visų didžiulei nuostabai kartais greitai subyra. Šiuo požiūriu Ukrainos istorija unikali. Viduramžių priešaušryje vakarų slavų gentys, savo nelaimei, nesugebėjo konsoliduotis, patekdamos aršiau savo valstybingumu besirūpinančiu kaimynių valdžion. Sau pasilikdama skambią kalbą, ilgesingas nelengvą tautos dalią šlovinančias dainas ir iš kartos į kartą rūpestingai, kaip brangiausią turtą, perduodamus papročius. Bet prieš porą dešimtmečių Ukraina privertė aiktelėti ne tik visados kiek iš aukšto į ją žiūrinčią Rusiją, bet ir visą Europą - nežinia iš kur, nežinia kaip Europoje atsirado dar viena iki tol negirdėta didžiulė valstybė, pasiryžusi po šimtmečius trukusios įvairiapusės - politinės, ekonominės, kultūrinės - izoliacijos atkurti savo politinį ir tautinį identitetą. Pradžioje net daugelis itin įžvalgių Vakarų Europos politikų buvo tvirtai įsitikinę: Ukraina vargu – bent jau artimiausiu metu - išsivaduos iš jai sovietmečiu primesto ekonominio modelio, sugebės sukurti efektyvų šalies valdymo aparatą, o Rytų Ukrainos srityse esanti prorusiška visuomenės dalis neleis jai išsprūsti iš kibaus Rusijos įtakos glėbio.

Nors ir sunkiai įveikianti kadaise itin integruotos ekonomikos sunkumus, neišvengusi valstybingumo nuo absoliutaus nulio kūrimo iššauktų bėdų, savo politinio elito Ukraina pirmiausia buvo prikelta nacionaliniam pabudimui. Kaip kadaise Lietuvoje Sąjūdžio laikais, Kijevo centre esanti Maidano (Nepriklausomybės) aikštė pražydo nacionalinės Ukrainos vėliavos spalvomis, vienas kitą keičiančiuose stichiškai susiburiančiuose mitinguose žmonės karštai ginčijosi, ieškodami atsakymų į sau ir visai nacijai rūpimus būties klausimus. Ir tiems, kurie prieš Maidaną viešai drįsdavo kalbėti, kad Ukraina - tai ne daugiau kaip geopolitinis atsitiktinumas, o ukrainiečiai - tai ne savarankiškas etnosas, o tik Lenkijos įtakoje nuo Rusijos kiek atitolusi šios nacijos dalis - teko atsargiau pradėti vertinti, kokį kelią ruošiasi rinktis Ukrainos tauta.

Ukrainos tolimesnis valstybingumo įtvirtinimo scenarijus man neretai primena lietuviškąjį. Jau vien todėl, kad vieni pirmųjų tvirtesnio apsisprendimo platesnės integracijos į Vakarus  požymių - tai 1998 metais priimta Ukrainos ir NATO Valstybinė bendradarbiavimo programa, kurioje nedviprasmiškai pabrėžiama, kad Ukraina Aljansą laiko labiausiai efektinga kolektyvinio saugumo Europoje struktūra. Ir dvylika metų Ukraina nuosekliai ir nesiblaškydama žengia šios realybės link, kas atitinka tiek NATO, tiek Ukrainos interesus. Ukrainai tai svarbu kaip vienas iš vidaus politikos stabilumo, suartėjimo su Vakarų demokratijomis tęstinumo garantų. NATO kartu su Europos Sąjunga postkomunistinių šalių atžvilgiu siekia kiek galint daugiau minimizuoti iš ten sklindančias grėsmes: užsienio politikos nestabilumą, valstybinių institucijų neefektyvumą, korupciją, organizuotą nusikalstamumą. Šiandiena tiek NATO, tiek Ukrainoje puikiai suvokiama: abipusis karinis bendradarbiavimas taptų niekinis be jį lydinčių politinių ir ekonominių reformų. Ir kaip bebūtų kritikuojama Ukraina neva jį turinti aiškiau apibrėžti savo geopolitinius interesus, niekam nekyla abejonių - Ukrainos diplomatija jau sugeba sužaisti savąją korta, kasdien vis tvirčiau pasijusdama esanti ne nereikšminga marionete, o šalis, galinti ir sugebanti ginti jai gyvybiškai svarbius nacionalinius prioritetus, tuo pačiu nepervertinant trumpalaikių ekonominių ar politinių interesų padiktuoto tarpusavio santykių suartėjimo ar atšalimo. Pastaruoju metu Ukraina nedviprasmiškai pareiškė - ji nesiverš tapti NATO ar kurio kito karinio-politinio bloko nare, jos gyvybinius šalies interesus labiausiai atitinka konstruktyvių santykių palaikymas tiek su Vakarais, tiek su Rytais. Tokia subalansuota strateginės pusiausvyros politika, matyt, ateityje tikrai duos teigiamų rezultatų.

Vienas iš Ukrainos užsienio politikos prioritetų - jos siekis įstoti į Europos Sąjungą. Vėlgi - Ukraina tam ruošiasi pakankamai detaliai ir kryptingai, dar 2005 metais pradėjusi savo teisinės sistemos integraciją į Europos Sąjungos teisinę plotmę. Dabar kiekvienas Ukrainos teismo nuosprendis privalo atitikti ne tik savo nacionalinėms, bet ir ES teisės normoms. Būtent 2005 metus galima laikyti tuo atskaitos tašku, kada Ukraina pirmąkart taip aiškiai ir nedviprasmiškai - savo ką tik išrinkto prezidento Viktoro Juščenkos lūpomis - deklaravo: tolimesnė šalies ateitis siejama tik su vieninga Europa. Tartum atsakydamas į dar 2002 metais Europos Sąjungos plėtros komisaro Giunterio Ferhoigeno išsakytą teiginį, kad europinė perspektyva Ukrainai nebūtinai reiškia jos formalų įstojimą į ES per artimiausius 10-20 metų, nors neatmetamas ir toks įvykių scenarijus. Skaudžiai apsiriko ir tie, kurie manė tai esant tik Ukrainos politikų duokle susiklosčiusiai visuomenės opinijai ir, į valdžią atėjus labiau į rytus orientuotoms politinėms jėgoms, kardinaliai keisis ir užsienio politikos prioritetai. Būtent 2010 metų kovą prezidento rinkimuose laimėjus Viktorui Janukovyčiui, kurio politinis kursas, visų įsitikinu, turėjo būti orientuotas į Kremlių, atsitinka nelaukta – Ukrainos posūkis eurointegracijos link tampa dar ryškesnis. Kai kurie politiniai apžvalgininkai netgi suskubo savikritiškai vertinti savo ankstesnes prognozes: girdi, Janukovyčius nenustojo būti prorusišku politiku, nes, esą, jis tokiu niekada ir nebuvo! Todėl Janukovyčiaus politinę poziciją - tęsti pirmtakų pradėtą eurointegracijos procesą - jokiu būdu, esą, negalima laikyti staigmena, nes skirtumo tarp Juščenkos ir Janukovyčiaus šiuo atžvilgiu paprasčiausiai neegzistuoja. Skirtumas nebent tas, kad Janukovyčius šiuo atžvilgiu kiek atsargesnis ir bent jau viešai vengia kalbėti palaikantis ar smerkiantis Ukrainoje populiarias antirusiškas nuotaikas. Vienoje iš savo kalbų Janukovyčius savo poziciją lakoniškai apibrėžė kaip „nacionalinį pragmatizmą“, kurio tikslas – savo nacionalinių interesų atstovavimas praktiškai visuose lygmenyse ir pragmatiška užsienio politika, glaudžiai bendradarbiaujant su visomis tarptautinėmis organizacijomis. Kalbant apie Kremliaus reakciją nereikia pamiršti ir to fakto, kad Rusija dabar pati pastoviai kalba apie tai, kad jai itin svarbūs geranoriški partnerystės santykiai su NATO ir Europos Sąjungos šalimis. Todėl Maskva šiandien siūlo Kijevui ne konfrontaciją su Vakarų Europos šalimis, o bendrą abipusę ir subalansuotą integraciją į Vakarų pasaulio struktūras. Tai, beje, pilnai atitinka ir Ukrainos lūkesčius. Ukraina, pasinaudodama savo palankia geopolitine padėtimi, siekia, iš vienos pusės, sudaryti su Europos Sąjunga laisvosios prekybos sutartį, Rusiją gi bandoma sudominti panašia „3 plius 1“ sutartimi. Jos esmė - netampant formalia trišalės - Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano - Muitų sąjungos nare, susitarti dėl Ukrainai taikytino privilegijuoto režimo.

Nacionalinė pragmatizmo politika reiškia ir tai, kad Ukraina – be partnerystės su kaimynine Rusija ir Europos Sąjunga - aktyviai pradėjo ieškoti ekonominių ir politinių kontaktų Tolimuosiuose Rytuose - su Kinija. Aktyvios dvipusės konsultacijos, pasikeitimas valstybės vadovų vizitais, jų metu pasiekti abipusiai naudingi susitarimai rodo, kad Kinijos korta Ukrainai tampa trečiąją pagal svarbą jos užsienio politikoje.

Iš kitos pusės, energingai ieškoma kontaktų Kaspijos jūros šalyse, ką rodo padažnėję Ukrainos vadovų vizitai į šio regiono šalis. Ypač Ukrainą domina Turkmėnistanas su jo gausiais ir pakankamai pigiais gamtiniais ištekliais...

Dvipusėse Europos Sąjungos - Ukrainos derybose, įvykusiose 2010 metų lapkričio 22 dieną, buvo pasirašytas Ukrainai itin svarbus dokumentas - protokolas dėl pagrindinių principų jai dalyvaujant ES programose, o taip pat numatytos tolesnės gairės siekiant Ukrainos piliečiams įvesti bevizį režimą į Europos Sąjungos šalis.

Europos Sąjunga mato Ukrainą kaip valstybę, vaidinančią pagrindinę rolę Rytų Europos regione - tai patvirtino ir šių metų gegužės 3 dieną Briuselyje EURONEST - Rytų partnerystės parlamentinės asamblėjos - atidaryme Europos parlamento prezidentas Ježis Buzekas.

Ukraina tapo viena iš šios iniciatyvo, kurioje dirbs tiek Europos parlamento, tiek jų kolegos iš Ukrainos, Moldavijos, Baltarusijos, Armėnijos, Azerbaidžano ir Gruzijos, rengėjų. Rytų partnerystės programa - tai pirmoji Europos Sąjungos išorinių santykių su šiomis šalimis iniciatyva, skirta skatinti ir padėti įgyvendinti reformas buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, tokiu būdu siekiant intensyvinti jų ryšius bei galimą suartėjimą su ES.

Tiek Europos, tiek pasaulio bendrijos, be abejo, negali nežavėti atsiverianti didžiulė Ukrainos rinka. Kol kas Europos ekspertų ekonominės prognozės nedžiugina - ūkinės veiklos rizika šalyje lygi šešiems septynbalėje sistemoje. Prastesnės pozicijas užima tik Albanija ir kai kurios buvusios Jugoslavijos respublikos. Ukrainos ūkio rykštė - šešėline ekonomika, ypač subujojusi šalį, kaip ir visą pasaulį, sukrėtusios finansinės – ekonominės krizės metais. Tuo metu Ukrainos bendrasis vidaus produktas sumažėjo 15 procentų, savo veiklos apimtis sumažino pramonės ir žemės ūkio produkcijos įmonės, nukentėjo vidaus prekyba, o prekių apyvarta su kai kuriomis šalimis – tarp jų ir su Lietuva - sumažėjo du kartus. Tuo pačiu metu labai daug mokesčių valstybė nesurenka iš prekybos akcizo prekėmis, nes apie pusę visų tabako ir alkoholio prekių parduodama nelegaliai. Daug landų privatizuojant valstybės turtą, parduodant sklypus statyboms, vykdant valstybinius užsakymus. Čia egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp realių ir sutartinių kainų, kurių skirtumu padengiami kyšiai korumpuotiems valstybės pareigūnams, kita dalis nusėda verslo magnatų ar kriminalinių struktūrų kišenėse. Kai kurių ekspertų teigimu, šešėlinėje ekonomikoje „sukasi“ apie 60 procentų apyvartinių ūkio subjektų lėšų. Kas, tų pačių analitiku žodžiais tariant, dabartiniame etape tampa labai rimta šalies nacionalinio saugumo grėsme. Muitų tarifai importo prekėms į Ukrainą nesiliauja didėję nepaisant to, kad tai taikoma ir prekėms, negaminamoms Ukrainoje ir gyvybiškai būtinoms jos rinkai (taip šių prekių kaina neretai išauga 1,5-2 kartus). Tokiais muitais apmokestinamos netgi prekės, laikinai įvežamos į šalies teritoriją. Užsienio partnerius erzina ir tai, kad šie tarifai nuolat kaitomi, kas, žinoma, neleidžia planuoti tolimesnių ir pastovesnių ekonominių kontaktų. Todėl labai daug tikimasi iš Ekonominių reformų programos 2010-2014 metams, kurios įgyvendinimą numatyta atlikti trimis etapais. Jau pradėtos plačios mokesčių ir biudžeto reformos. Tai, kad einama gera linkme, rodo ir neseniai paskelbtos Tarptautinio valiutos fondo bei Europos rekonstrukcijos ir vystymo banko prognozės: vidutine metine infliacija 2011 metais Ukrainoje sumažės nuo 9,4 iki 7,8 procentų, biudžeto deficitas - nuo 5,8 iki 2,8 procento BVP, o metinis ekonomikos prieaugis laukiamas apie 4,5 procento.

Uždarumas, ekonominių interesų ignoravimas niekada nedavė vienai ar kitai pusei kiek ženklesnių dividendų. Tai puikiai supranta tiek Ukrainos verslo atstovai, tiek jų užsienio partneriai. Daug ką pasako kad ir tas faktas, kad Ukraina įeina į šalių su labiausiai išvystyta metalurgijos pramone aštuntuką, jos juodųjų metalų gaminiai pastoviai sudaro apie 40 procentų iš eksporto gaunamų lėšų. Čia yra likę ir gynybinės pramonės gigantų, kurių produkcija ir toliau puikiai vertinama pasaulio ginkluotės rinkose. Ukraina garsėja ir itin derlingomis žemėmis. Ukrainietiški kviečiai, saulėgrąžų aliejus puikiai žinomi ir vertinami visose pasaulio maisto produktų rinkose.

Ukraina po 20-30 metų... Matau ją susitvarkiusią su savo vidinėmis politinėmis problemomis, esančią NATO ar Europos Sąjungos šalimi ar bent jau asocijuota jų nare, itin glaudžiai su šiomis tarptautinėmis organizacijomis bendradarbiaujančia, turinčia savo nuomonę pasaulio šalių bendrijoje. Šios šalies žmonių ryžto, tikėjimo Vakarų demokratinėmis vertybėmis, manau, nepalauš jokios negandos. Tuo labiau jog Ukrainos istorija gerai mena, kiek nelaimių atnešė tautai emisarai iš rytų. Dar gyvas žmonių atmintyje Holodomoras, dabar gi – Ukrainos ekonomiką žlugdo beribės investicijos į kažkada viena kertinių ekonomikos šakų laikytą anglies pramonę. Planinės ekonomikos palikimas - seni, neefektyvūs, darbo saugos reikalavimų neatitinkantys įrengimai, be skrupulų negailestingai iškasti visi kiek mažiau darbo sąnaudų reikalaujantys iškasenų klodai, be pėdsakų ir naudos Ukrainos ekonomikai dingę plačiosios SSSR platybėse.

Ukrainos politikai neslepia - dar efektyvesnis ir tampresnis santykių tarp Europos Sąjungos šalių vystymasis visų pirma siejamas su šalimis – tarpininkėmis, jau turinčiomis ar neseniai išsikovojusiomis tvirtas pozicijas Europos Sąjungoje, ir pirmiausia su kaimynine Lenkija, taip pat Slovakija, Švedija, neretai minimas ir Lietuvos vardas. Tai įpareigoja, o kartu ir džiugina. Nes Ukraina - tai šalis, kurį mums svarbi kaip ekonominė, politinė partnerė, galiausiai - kaip nacija, kuriai jaučiame ir kurios žmonės jaučia mums abipusį prielankumą dėl bendrų istorinių sąsajų.

Pernai metų pabaigoje atvykęs į Lietuvą, Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius dabartinius abiejų šalių santykius įvertino kaip strateginę partnerystę. Nors, aukštojo svečio įsitikinimu, jie patys geriausi, šių santykių dinamika gera, galimybių suaktyvinti politinį, ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą yra dar daug. Per pastarąjį dešimtmetį metinę prekių apyvarta tarp Ukrainos ir Lietuvos išaugo nuo 200-300 milijonų JAV dolerių iki 1 mlrd. 250 milijonų dolerių 2008 metais. Nuosekliai ir konstruktyviai abiejų šalių specialistai dirba prie elektros energijos iš Ukrainos į Lietuvą tiekimo projekto, siekiama suaktyvinti tranzitinio transporto ryšius tarp Baltijos ir Juodosios jūros regionų, tam dar 2003 metais pradėtas įgyvendinti kombinuotų vežimų projektas „Vikingas“, jau nekalbant apie daugybę kuklesnių projektų. Gražia tradicija tapo ir įvairaus rango valstybės pareigūnų abipusės konsultacijos, dalykiniai susitikimai. Prie ko neabejotinai prisideda ir tradiciškai didelis Lietuvos ir Ukrainos pasitikėjimas viena kita.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras