Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Baltarusija ir Lietuva: ar mus sieja tik kaimynystė? (2)

Eglė Šležaitė
2011 09 22

Pirmiausia, noriu įspėti visus šio straipsnio skaitytojus, kad nesitikėtų aukštesnių už mane pačią frazių ir gilesnių už Tauragno ežerą įžvalgų. Prisipažinsiu – nesu geopolitikos mokslo atstovė, tiesiog manau, kad sveika domėtis ne tik tuo, kas dedasi tavo kieme, bet pažvelgti, nors  ir pro siaurą plyšį, už tvoros. Tad jeigu mano mėgėjiški pastebėjimai kažkam pasirodys pernelyg paviršutiniški, prašome nepykti, nes jie buvo suformuoti remiantis įvairiais, bet ob(sub)jektyviais žiniasklaidos informacijos šaltiniais.

Jeigu kas nors manęs paklaustų, su kokiais žodžiais asocijuojasi Baltarusija, turbūt įvardinčiau Lukašenką, autoritarinį valdymą ar komplikuotą užsienio politiką. Visgi trumpai apibūdinti šią trigubai didesnę už Lietuvą valstybę sunku, o dar sunkiau vienareikšmiškai vertinti jos ekonomiką, santykius su kitomis valstybėmis ir ateities perspektyvas. Kita vertus, kad ir kiek skirtingų nuomonių būtų apie šią šalį, reikia pripažinti vieną svarbų faktą – Lietuva sąsajų su Baltarusija (Gudija) turėjo, turi ir turės. Taip, kadaise buvome viena valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK). Baltarusijos teritorijoje yra mūsų kunigaikščių pilių griuvėsiai (pastaruoju metu gana intensyviai restauruojami), prisimenami Žalgirio ir Oršos mūšiai, gana dažni šioje šalyje lietuviški vietovardžiai liudija, kad mes esame išlikę Baltarusijos istorinėje atmintyje. Kiti gi garsiai oponuoja, kad baltarusiai kilę iš slavų ir „tik keli“ šimtmečiai bendros istorijos nesuteikia jokios teisės manyti, jog Baltarusija mums yra daugiau nei kaimynė. Sutinku, kad istorinė LDK ir dabartinė Lietuva toli gražu nėra tas pats. Ir tas faktas, kad LDK lietuvių buvo „net“ trys nuošimčiai irgi yra gana informatyvus, gal netgi žiaurus  sentimentalistams, kurie istoriją suvokia kaip gražią pasaką prieš miegą ir neišsipildžiusią svajonę gyventi tais laikais, kai pieno upės tekėjo, o Vytautas Didysis savo žirgus Juodojoje jūroje sūriu vandeniu girdė. Visgi, siekiant kuo didesnio istorinio nešališkumo (jeigu jis išvis yra įmanomas žinant tai, kad net pagrindiniai istorijos šaltiniai – metraščiai, iš kurių bandoma suprasti, kas, kaip, kur ir kada, yra gana šališki ir atspindi ne realius įvykius, o apie įvykius rašiusiųjų interpretacijas). Todėl reikia pripažinti, kad Baltarusijoje lietuvybės šaknys yra gilios ir ganėtinai išsikerojusios, kad ir kaip tai kažkam nepatiktų.

Na, bet praeitis yra praeitis: jos nebepakeisi, nors pasimokyti iš jos, žinoma, galima. Juk svarbiausia yra dabartis. Kokių panašumų galima įžvelgti dviejų skirtingų šalių gyvenime? Šįkart neįtiksiu tiems, kurie mano, kad Lietuva daug toliau pažengusi nei Baltarusija. Taip, pas mus yra demokratinė politinė sistema, tačiau gaila, kad elementarios demokratijos čia pritrūksta kasdieniniame gyvenime. Ar tikrai visi lietuviai gali drąsiai išsakyti savo nuomonę mokykloje, universitete ar darbe?  Na, o aukštesnėse valdžios institucijose demokratija, atrodo,pavirto viešu oligarchų valdomų marionečių juokingai tragišku ar tragiškai juokingu spektakliu. Aišku, tikrai niekada nedrįsčiau teigti, kad Baltarusijos politinė situacija yra geresnė. Priverstinė žmonių emigracija, persekiojimai ir įkalinimai, nors oficialiai tai yra netoleruotina ir smerktina, tapo įprastine prezidento Aleksandro Lukašenkos valdymo priemone. Ir nė motais jam civilizuoto pasaulio perspėjimai apie pažeidžiamas prigimtines žmonių teises. Jis juk žino, kaip reikia vadovauti, kaip geriausiai ginti valstybės ir jos piliečių interesus. Tačiau geriausiai jis žino, kaip ginti savo interesus. Gaila, kad šis Baltarusijos vadovas (valdovas) pamiršo, kad žmogus negali būti priemonė. Būtent jis, žmogus, turi būti tikslas, o priemonė – politinė santvarka, padedanti užtikrinti jo laisvę, saugumą ir stabilumą. Piliečiai yra valstybės namo pamatas, o valdžia – stogas. Sugriuvus stogui, galima uždengti kitą, o sugriuvus pamatams, sugriūva ir visas namas. Keista, bet A. Lukašenka pats bando griauti pamatus, tačiau jis turbūt pamiršo, kad pamatai yra sunkiai pajudinami ir sunaikinami, o stogai kartais lūžta ir po didesnių audrų... Lietuva, palyginti su šia šalimi, turi tikrai daug. Vien mūsų žodžio laisvė yra neįkainojama. Galimybė viešai deklaruoti  mintis yra didelė dovana. Tikrai džiaugiuosi, kad galime keliauti, mokytis, pažinti ir lyginti, kaip yra kitur, o kaip čia, pas mus, atrasti, kas pas mus gerai, o pas kitus – blogai (arba atvirkščiai). Vertinu tai ir branginu. Man nesuvokiama, kad prieš 21-erius metus Lietuvoje laisvas žodis buvo prabanga. Romas Kalanta dėl to paaukojo savo gyvybę. Baltijos kelyje žmonės susikibo rankomis, sausio 13-ąją plikomis rankomis ir širdimis stovėjo prieš tankus. Tikrai turime kuo didžiuotis, bet vis dėlto noriu priminti, kad pūstis prieš kaimynus, jog Lietuva, apsivilkusi dailų Europos Sąjungos apdarėlį, po kuriuo knibžda dar daug „korupcinių utėlyčių“, yra pranašesnė – paprasčiausiai politiškai nebrandu.

Kalbant apie Lietuvos ir Baltarusijos ekonomiką, galima aptikti nemažai panašumų, taip pat ir skirtumų. Klestėjimo laikotarpiu abejose šalyse didinamos socialinės išmokos, pensijos, lengvai dalijamos paskolos, pučiasi nekilnojamojo turto burbulas ir galiausiai „į svečius“ su dideliu krepšiu dovanų atkeliauja tetulė krizė. O tada į Baltarusiją nepasikuklina ateiti ir jos rublio, vadinamųjų „zuikučių“, devalvacija. Ji sukelia visuotinę paniką ir žmonės puola pirkti po 5 televizorius, nes juk geriau televizorius šiandien nei už tą pačią kainą televizoriaus valdymo pultelis rytoj. Rezultatas – iššluotos parduotuvių lentynos arba nuvertėjusios žmonių santaupos. Aišku, buvo galima rėžti per pensijas, atleidinėti iš darbo ir mažinti valstybės išlaidas – eiti keliu, kurį pasirinko Lietuva. Kuris variantas geresnis? Klausimas būtų tikslesnis, jeigu klaustume, kuris variantas mažiau blogas? Tiek bedarbystė, tiek valiutos devalvacija yra stabilios ir subalansuotos ekonomikos priešai. Štai baltarusiai jau džiaugiasi, kad fabrikai dirba visu pajėgumu, žmonės užimti, tik ar užteks mėnesio atlyginimo duonos kepalui? Suprantama, aš situaciją vaizdingai hiperbolizuoju – iki Zimbabvės Baltarusijai, visa laimė, dar toli, bet tuo noriu tik pabrėžti, kad dirbti ir nieko neuždirbti – menkas gėris. Tokiu atveju geriau bedarbystė, kai nieko neuždirbi, bet bent jau plušėti dulkėse nuo ryto aušros iki vakaro žaros nereikia. Kiek kitaip mąsto Tarptautinis valiutos fondas, nes remdamasis būtent jo rekomendacijomis, A. Lukašenka dar 2009 m. nusprendė pradėtidevalvuoti rublį. Ir nors šis diktatorius nelabai linkęs klausytis kitų patarimų ar pastebėjimų, ne visada paklūsta netgi pagrindinės žaliavų ir energijos tiekėjos Rusijos užgaidoms, dabar klusniai vykdo Tarptautinio valiutos fondo nurodymus. Suprantama, kai reikia pinigėlių, ir gana didelių, o pasiskolinti jų tarptautinėse finansų rinkose galimybė maža, nustoja spyriotis net A. Lukašenka.

Na, o kol visas pasaulis po truputį pradeda mąstyti ne tik ekonomiškai, bet ir logiškai, t.y. ekologiškai, Baltarusijos valdžia sumąstė statyti naują atominę elektrinę šalia Vilniaus. Galbūt Japonijos tragedija neprivertė susimąstyti didžiųjų Baltarusijos smegenų, bet ar ne per greitai buvo pamiršta Černobylio katastrofa, pavertusi griuvėsiais tūkstančių žmonių gyvenimus. Nesvarbu, kad tai primena gyvi pavyzdžiai – žmonės, tapę neįgaliaisiais. Nesvarbu ir vaikų apsigimimai, o tuo labiau nesvarbu, kad padaryta milžiniška žala gamtai. O žinote, kas svarbu? Svarbu būti energetiškai nepriklausoma valstybe, kad ir kokia brangi tos nepriklausomybės kaina būtų. Galima, aišku, tikėti, kad pastatys jie pačią saugiausią elektrinę ir panašios tragedijos niekada nebepasikartos, tačiau užtikrinti, deja – ne. Ganėtinai įdomus ir Lietuvos požiūris šiuo klausimu. Visi bamba, kaip negerai, kad prie Lietuvos sienos atominė elektrinė stovės. Bet užuot vykę į Baltarusiją ir bandę derėtis dėl kito atominės jėgainės statybos regiono, niekas nesiima jokios iniciatyvos. Ar Lietuva pernelyg išdidi, kad nuolankiai prašytų Baltarusijos pakeisti  sprendimą? Taip, saugumą dėl išdidumo aukoti „verta“. Tik toks kalakutiškas pasipūtimas, kai esame dar tik viščiukai, yra mažų mažiausiai kvailas.

Mąstant apie ateitį, visada norisi įsivaizduoti pozityvias permainas. Mažesniais ar didesniais tempais Baltarusija keičiasi. Sparčiai vystomos informacinės technologijos. Iš draugo teko girdėti, kad net pradinukai mokyklose turi po asmeninį kompiuterį. Po truputį modernėja ir šalies infrastruktūra: statomi nauji pastatai, tiesiami keliai. Keičiasi ir patys žmonės, pavargę nuo kažkieno primestos nuomonės. Paskutinioji protestų banga parodė, kad žmonės pasiilgo naujų vėjų. O jeigu jie bus atkaklūs ir sieks pakeisti valstybę, kurioje gyvena, anksčiau ar vėliau tie vėjai tikrai atpūs.

Štai intelektualai dar 1992 m. pradėjo beginklę, bet efektyvią kovą ir Minske įkūrė Europos humanitarinį universitetą, kuris nuo kitų Baltarusijos aukštųjų mokyklų, vis dar kvepiančių konservatyviomis sovietinėmis tradicijomis gerokai skyrėsi dėstomais dalykais ir dėstytojų pasaulėjauta. Netrukus Europos humanitarinis universitetas tapo vienu iš internacionalinio aukštojo išsilavinimo lyderių Rytų Europoje. Tačiau ar tokiai valstybei, kaip Baltarusija, naudinga ugdyti jaunus, veržlius ir aktyvius, tvirtą nuomonę turinčius žmones? Valstybei – žinoma – taip, tačiau jos valdžiai, akivaizdu, kad ne. Taigi nepaisant aukšto mokymo lygio, įvairiataučio studentų kontingento ir liberalios mokslo erdvės, universitetas buvo uždarytas. Ir štai, atrodo, dar vienos durys kurti kitokią valstybę buvo užtrenktos. Bet protingi ir ryžtingi žmonės nepasiduoda – ieško ir randa atidarytą langą: padedant Lietuvos vyriausybei, Europos komisijai ir kitoms Europos šalims, visuomeniniams JAV fondams ir organizacijoms, 2005 m. universitetas atnaujina savo veiklą Lietuvoje. Studentai yra galinga jėga: su savo jaunatvišku entuziazmu, neišsenkamomis idėjomis ir polėkiu keisti bei keistis jie gali kalnus nuversti. Jie tiki šviesesne savo šalies ateitimi ir bando tą šviesą skleisti kitiems, užuot sėdėję prie televizoriaus ir burnoję dėl nevykusios valdžios. Jaunų žmonių veiklos akstinas – viltis, kad galima gyventi kitaip. Tačiau valdžiai sunku suvokti, kad kažkas galvoja daugiau nei apie duoną ir sviestą. Bet juk taip ir turėtų būti: tuščios kišenės, bet pilna galva idėjų. Esant priešingai situacijai, tauta, gal net ir mūsų, gali greitai pavirsti „Jungtinėmis prekybos centrų valstijomis“ su daug Akropolių ar Babilonų, tik, deja, be Sokratų, Platonų ir Aristotelių.

Norėtųsi, kad Baltarusijoje žmonių, kovojančių ne ginklais, bet širdimi rastųsi daugiau ir daugiau. Galbūt tada bus sugriauta sutrūnijusi santvarka, galbūt tada Lietuva turės politiškai stabilią ir ekonomiškai-ekologiškai draugišką kaimynę. Tačiau norint, kad taip atsitiktų, kurti aktyvesnio bendradarbiavimo su Baltarusija laužą reikėtų pradėti jau dabar.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras