Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Nepergalės diena (2)

Albinas Lazauskas
2011 09 22

Kiekvieną pavasarį, gegužės 9-ąją, kai visa Europa mini savo dieną, vienoje vidutinio dydžio šalyje gatvėmis dunda tankai, žygiuoja kaip styga išsitempę kareivėliai, o jautresnės sielos dėdės nesidrovėdami braukia ašarą: „Tai mūsų diena, niekas jos iš mūsų neatims.“ O jei dar kažkas ko nors nesuprato, įsakmiu balsu paklausia: „O jūs kodėl nešvenčiate?“ arba ir kumščiu pagrūmoja atgimstantiems, vis dar nepribaigtiems visokių ten Pabaltijų fašistams. Budrūs, teisingi, dori ir be galo sentimentalūs atrodo tą dieną tos šalies žmonės – tokie geri, kad ir mes kartais, pasidavę jų begaliniam sentimentalumui, viską leidžiame ir atleidžiame: „Lai žygiuoja ir mūsų gatvėmis. Juk niekam netrukdo, blogo nedaro.“ Visai kaip Vytauto Petkevičiaus apysakoje-pasakoje apie nenaudėlį, iš rytų atsibasčiusį Birbyzą ir naiviąją Duonuvos šalį.

Akylesni skaitytojai, be abejonės, jau atpažino diskursą, o atidžiau geografijos mokslus krimtę teksto autoriui nejučiomis ir pirštą prie smilkinio kelis kartus pasukiojo. Taip, taip, autorius klysta – ta šalis iš tiesų pati didžiausia, bent jau taip jos valia ir senų susitarimų dėka vaizduojama pasaulio žemėlapiuose, o jos televizijos kiekvieną savo informacinę laidą pradeda sukdamos įspūdingo formato žemės rutulį taip tarsi sakydamos: „Štai kokie mes dideli, svarbūs ir reikšmingi.“ Na ir kas, kad nelemta statistika byloja ką kita – vos du procentai pasaulio gyventojų, tiek pat ekonomikos, kurios reikšmingiausią dalį sudaro žaliavų pramonė. Kitaip tariant, jei šios šalies nebūtų (kaip jie vaizdingai mėgsta apie mus pasakyti), niekas jos tikriausiai labai ir nepasigestų, o galvos tai tikrai ilgai nesuktų – vis tiek ji ten, toli, už skurdžių Baltarusijos ir Ukrainos, ten, kur Kazachstanas, Uzbekistanas, Mongolija ir kiti panašūs likimo broliai, likimo nusviesti į neaprėpiamas Azijos platybes, be to, ir turkmėniškos dujos daug pigesnės.

Šioje vietoje derėtų padaryti nedidelį minties lankstą. Taip likimas lėmė, kad jau per 15 metų dirbu vienoje Rytų Lietuvos tautinių mažumų mokyklų. Šio krašto mūsų mokiniai, nesvarbu, kurios tautybės jie būtų, turi vieną slaptą aistrą – labai didelį susižavėjimą mūsų „didžiąja“ kaimyne. Nedaug tesumeluosiu, jei pasakysiu, kad  devyniems iš 10 jų ši šalis atrodo esanti tobula, nepaprastai reikšminga, graži ir miela. Kitaip tariant, tai jų svajonių žemė, o Lietuva – tik nelaisvės, sunkios buities ir daugybės reikalavimų krantas, kuriame tenka vargti. Nesistengdamas žaloti jų televizijos ir sovietinių vaizdinių neatsikračiusių tėvų suformuotos mąstysenos ir kaip nors netinkamai paveikti jų jautrių sielų, vis dėlto kartais pasilieku teisę manyti kitaip ir, matydamas be galo didelį jaunųjų išdykėlių norą pasipuikuoti savo televizine tapatybe, užduodu, atrodytų, visai su jų man siūloma tema nesusijusį klausimą: „Jei jau ta mūsų kaimynė pati didžiausia, tai kuri šalis Europoje yra antroji?“ Dera pripažinti jų sumanumą, gerą Europos geografijos išmanymą ir puikią vaizdinę atmintį, bet tiesa ir ta, kad mano pasiūlytas žaidimas nėra visai sąžiningas. Todėl teisingo atsakymo jie niekaip negali pateikti, nors jų net 20, o 15-16 metų jaunuoliai mąsto greitai, kolektyviškai, vis keldami naujas ir naujas hipotezes. Kai jau būna išvardintos Ukraina, Švedija, gudresnių net ir Turkija, man belieka reikšmingai atsidusti. Taigi, antroji pagal dydį Europoje, pagal rusišką logiką, visai net ne Turkija, o Danija. Tai akivaizdu, bet kartu ir neįtikėtina, kaipgi tokia nedidelė šalis, kad ir valdanti Grenlandiją, gali būti laikoma svarbia, bent jau kažkuo panašia į jų numylėtą televizinę–mentalinę tėvynę. Pasirodo, gali, tik (šioje vietoje man tenka jų atsiprašyti) ne viskas pasaulyje yra matuojama rusišku matu, ne visi mano, kad jų valdomos tuščios teritorijos, kad ir labai didelės, gali būti vadinamos integralia jų šalies dalimi. Tiesą sakant, taip elgiamasi tik Rusijoje, kuriai tuščios Sibiro platybės vis dar atrodo esančios integrali jų šalies dalis, na ir kas, kad Čiukčių autonominiame regione ir Jakutijoje, kurių bendras plotas net per 4 milijonus kvadratinių kilometrų, gyvena mažiau nei 1 milijonas žmonių, tai yra daugmaž tiek pat, kiek ir mažytėje, bene 100 kartų mažesnėje nei minėti plotai Estijoje. Tačiau jų ir netgi mūsų sąmonei, vis dar prikimštai Rusijos sukurtų tiesų, toks palyginimas atrodo ne tik neįmanomas, bet net ir absurdiškas: juk Sibiras – tai visa Mendelejevo elementų lentelė (be jo Rusija ne taip jau daug ką ir beturi), neaprėpiami plotai, turtai ir kt. Lyginti oriai, nors ir nelengvai gyvenančią estų tautą su tokia galybe net neverta. Bet ar tiesa tai, kad įmanomas orus gyvenimas ir be visų tų begalinių turtų, niekas ir neklausia. Kitaip tariant, europietiškas mąstymas ir gyvenimo būdas rusiškai sąmonei tebelieka toks pat tolimas ir svetimas, kaip ir mums Sibiras – toks turtingas, bet ir ne ką mažiau nesvetingas kraštas.

Iš tikrųjų Sibiras – Rusijos grobis – devyniais užraktais užrakinta, užburta ir piktų jėgų saugoma lobių skrynia. Tai Rusijos likimo ženklas – milžiniškos, beveik visiškai neapgyvendintos teritorijos, kuriose nėra nei infrastruktūros, nei galimybių ją sukurti, ir iš kurios rusai dabar bėga į europinę šalies dalį, demografiškai atverdami tą milžinišką erdvę pagaliau pabudusiam ir sparnus išskleidusiam kiniškam drakonui. Sakytume meška – nerangi, žiauri ir negailestinga mažosioms tautoms – pagaliau pralaimėjo, bet dėl to džiūgaujantiems patarčiau būti protingesniems. Sibire nėra ir nebuvo nugalėtojų ir rusai, tauta, kuri niekada nestokojo pionieriškos dvasios ir visada žavėjo savo nekaprizingumu, nereiklumu sau ir sugebėjimu pasitenkinti buities minimumu, net ir jie bejėgiai prieš begalinius šios žemės turtus. Taip, Sibiras turbūt turtingiausia planetos teritorija, bet turtinga ne tik žemės turtų, bet ir klimato siurprizų, kai vasarą temperatūra gali siekti per 40 laipsnių karščio ir siausti niekieno netramdomi miškų gaisrai (vien pernai Rusijoje išdegusio miško vertė skaičiuojama milijardais JAV dolerių, manoma, kad net per 15 milijardų), o žiemą būti tiek pat šalčio, turtinga visokiausios mūsų kraują gerti ir kąsti pasiruošusios smulkiosios gyvybės, poliarinių naktų, neįžengiamų pelkių ir pagaliau amžinojo įšalo, kur net ir vasarą vos keliasdešimties cm gylyje žemė kieta kaip akmuo. Tik žmogui čia nėra vietos – dėl sunkaus gyvenimo, nepalankaus klimato žmogus čia per silpnas ir pernelyg pažeidžiamas. Ir nė vienai tautai Sibiras dar neatnešė nei turtų, nei didelės laimės. Kažkada net ir Kiniją gąsdinę ugro-finų protėviai viską metę patraukė į Europą, mongolų, pasaulio užkariautojų, čia nebeliko nė pėdsako, o kinai, tūkstantmečius gyvenę šalia, taip ir nesistengė jo nei užimti, nei apgyvendinti. Nerado laimės ir kitos čia atsikėlusios tautos – nei jakutai, nei nencai, nei čiukčiai. Atrodo, kad paskutinę viltį praranda ir rusai, pamažu grįžtantys į europinę teritorijos dalį, o Sibirą paliekantys tikriausiai netgi tuštesnį ir, žinoma, daug labiau nualintą ir užterštą, nei jis buvo tada, kai jį pradėjo kolonizuoti.

Vis dėlto net ir tai nėra didžiausias Rusijos pralaimėjimas. Pralaimėta daug anksčiau ir visai kitoje erdvėje. Tą pralaimėjimą bene vaizdžiausiai perteikia rusų pasakos, ypač viena jų, kurią dar XIX amžiuje palietė genialaus rusų poeto A. Puškino plunksna. „Pasaka apie žvejį ir žuvelę“ (taip vadinasi šis kuklus kūrinys) daugumai mūsų labai gerai pažįstama: vargingai gyvenantis senis jūroje sugauna auksinę žuvelę, na, o tada ir prasideda visos įdomybės. Pačiam seniui taip nieko ir nereikia, bet štai bobai nuo atsivėrusių galimybių galvelė visai susisuka – nei valdžios, nei turtų jai vis negana, kol gyvenimas jos vėl negrąžina prie suskilusios geldos. Pati pasaka tarsi ir stebuklinė (kiek čia stebuklų vyksta!), bet pagrindinis herojus nėra nei jaunas, nei šaunus ir niekur nenukeliauja – taip ir lieka prie žeminės samanotos (ak, ta rusiško kaimo paradigma), pagaliau ir jokių savo trūkumų jis neįveikia: netampa nei protingas, nei turtingas. Viskas yra greičiau atvirkščiai: yra keikiamas ir plūstamas, stumdomas ir vaikomas. Sakytume, tai išbandymų pasaka, kaip lietuvių pasaka-mitas apie baimės ieškojusį ir neradusį vaiką, bet tai taikytina vėlgi tik senei, o senis tebelieka toks pat kaip Rusijos kaimas – apskuręs, tiesiog vargšas, kuriam nei turto, nei valdžios išvis nereikia.

Perprasti kūrinį ir jame atskleistą nacionalinį charakterį, gal net ir Rusijos raidos paradigmą galėtų padėti vaizduojamų tikrovių supratimas. Pirmoji tikrovė – ta pati rusiškojo kaimo kasdienybė, kurią bene geriausiai apibūdintų publicistikos klasikų žodžiai – materialinis skurdas ir dvasinė tamsa. Jokio noro išbristi iš šios padėties nebuvo ir seniau, nėra ir dabar, rusiškas kaimas neišmaitina šalies (tą 2008 m. per patį Rusijos konflikto su Gruzija įkarštį teko pripažinti ir šalies prezidentui, paaiškinant, kad Vakarų sankcijos jau po mėnesio Rusijai būtų katastrofa – tektų įvesti maisto korteles), nes dirbti žemę nėra kam, geriau gerti, o kai pinigų pritrūksta, ką nors pavogti ar net šventiką sudeginti, jei šis varpų neleidžia pavogti ir parduoti. Tokia ta nelabai smagi kasdienybė, kurią paįvairina tik degtinės butelis ir televizija. Antroji tikrovė – stebuklinga jūros erdvė, iš kurios galima tikėtis malonių, bet kuri taip ir lieka svetima rusų valstiečiui. Ir pagaliau trečioji – tai valdžios ir turtų pasaulis, kurio taip trokšta boba. Beje, boba rusų kultūroje gali būti vadinamas ir vyras, kuris yra išlepęs, plepus, nesilaikantis žodžio, apskritai nieko doro ir naudingo nesugebantis, bet visur lendantis ir pasirodyti norintis (įdomu, kaip čia galėtų atrodyti vos 170  cm ūgio V. Putinas, Sibire dažnai demonstruojantis savo nuogą torsą arba per didžiuosius gaisrus vis vaizduojantis Džeimsą Bondą, tokį antrąjį piloto padėjėją, esą gesinantį liepsnojančią tėvynę). Tai štai bobos pasaulis mums ir yra įdomiausias. Į jį paprastas žmogus patekti niekaip negali, čia jis pakviečiamas tik tada, kai reikia jo paslaugų, o palydimas su panieka ir niuksais į šonus. Bobos pasaulis, dabartine samprata, būtų valdžios ir politikos erdvė, o pati boba – tipiškas Rusijos valdžiažmogis, kuriam savas valstietis nėra žmogus, o didžiausia svajonė – valdyti visą pasaulį. Sakytumėte, autoriaus klystama, betgi pažvelkime nors į šimto metų Rusijos istoriją ir pamatysime, kad viskas nėra taip toli nuo tiesos.

Štai XX a. pradžioje Rusija – pasaulinė galybė, valdanti ne tik Baltijos šalis, Ukrainą, Centrinę Aziją, bet ir Lenkiją, Suomiją, dar ir Kinijos gabalą, pretenduojanti užgrobti dar ir Korėją, dėl kurios kyla karas su Japonija. Dar neatsitokėjus po šio pralaimėjimo, 1914 m. įsiveliama į Pirmąjį pasaulinį; tikslai tie patys – užimti Rytprūsius (tai pasiekta tik po 2 pasaulinių karų) ir Dardanelų sąsiaurį, tuo metu ir dabar priklausantį Turkijai. Na, o kur dar Antrasis pasaulinis, Afganistanas ir kitos nesibaigiančios vadavimo, teisingumo atstatymo ir kitokios įdomiausios operacijos, misijos ir pagalbos. Išvada viena – Rusijai niekada nebuvo, nėra ir nebus gana, o jos politika visada išliks bobiško komplekso padiktuota.

Žinoma, rimtesniems politikams pateiktus samprotavimus norėtųsi sumalti į miltus, juk į valdžią ateina vis kiti žmonės, skelbiamas vis naujas, kitoks politikos kursas. Deja, tai yra daugiau regimybė, imperinio raidos modelio, pagal kurį vystosi ši šalis, nulemti pokyčiai. Beje, imperinis raidos modelis pastebėtas dar Kinijoje: tironą (pavyzdžiui Nikolajų II) keičia revoliucionieriai demokratai, šiuos – žiauriausia tironija (tokie draugai kaip Leninas ir Stalinas), šią – filosofas svajotojas (Nikita Chruščiovas ir jo kukurūzai, dar blokiniai daugiaaukščiai), o pastarąjį – stagnatorius, teigiantis, kad gerovė jau pasiekta ir nesiimantis jokių reformų (toks L. Brežnevas), na, o tada viskas prasideda vėl iš naujo – vėl revoliucionieriai romantikai ( M. Gorbačiovas ir B. Jelcinas) ir diktatorius (V. Putinas). Todėl slaptas kitaminčių žudymas (įvairūs sprogdinimai ir nuodijimai – saldžiosios polonio arbatėlės ir kt.),žurnalistų persekiojimas ir likvidavimas, mažų šalių plėšymas į gabalus mūsų neturėtų stebinti – tai įprastinė diktatoriaus valdymo praktika, kurią dabar šiek tiek švelnina filosofas svajotojas – D. Medvedevas.

Štai ir žinome esminę Antrojo pasaulinio karo mitologijos atgaivinimo priežastį. Pasirodo, V. Putinas, susitapatindamas su jam artimiausiu praeities politiku ir jo politika, taip mato savo šalies ateitį. Na ir kas, kad už lango jau XXI amžius, II pasaulinis jau seniai virto vadovėline istorija, o Rusija, neįtikėtinai pasikeitus geopolitinei situacijai, tapo viso labo vidutinio dydžio valstybe, turinčia daug tik branduolinio ginklo, dujų ir naftos ir krūvą socialinių bei demografinių problemų. Nors tai ir skambėtų ciniškai, jis elgiasi teisingai, nes sako tai, ką nori girdėti jo šalies gyventojai, pasiilgę kietos rankos ir mitinės tvarkos, kai už menkiausią nusižengimą buvo baudžiama ilgais lagerio metais arba net ir mirtimi. Turintiems pastabų dėl labai geros rusų širdies, tereikėtų prisiminti, kad sentimentalumas ir gerumas nėra tas pats (dar geriau būtų paskaityti D. Grinkevičiūtės prisiminimus „Prie Laptevų jūros“), o esanti valdžia, deja, dažniausiai atspindi tautos mentalitetą. Nors tai jokiu būdu neneigia to, kad šalyje yra ir be galo daug gerų, darbščių žmonių, kurių, deja, niekas girdėti nenori.

Ar gali Rusija tikėtis esminių pokyčių, kurie visiems laikams pakeistų šios šalies likimą? Kol gegužės devintąją Kruvinojoje (atleiskite, Raudonojoje) aikštėje vis dar žygiuos rusų kareivėliai, švęsdami pergalę kare, kurį kartu su nacistine Vokietija sukėlė jų tėvynė ir kuriam vien ruošdamasi bado mirčiai tik Ukrainoje pasmerkė 7 milijonus žmonių (atimti grūdai buvo pardavinėjami Vakaruose, o už gautus pinigus pirktos technologijos ir kurta karo pramonė), kol Sibirą vis dar bus siūloma apgyvendinti kad ir japonams, kad tie taptų „mūsų“ japonais, o vien tik XX a., norint įsisavinti Sibiro lobius, ištremtų tautų – kalmukų, čečėnų, ingušų, Krymo totorių ir kitų – tragedija taip ir liks nesuvokta, tol neprabudusi sąžinė ir abejonių nekeliąs protas ir liks didžiausia Rusijos nelaime. Socialinė bedugnė, skirianti varginguosius nuo turtingųjų, teisinis nihilizmas, valdžios savivalė ir brutaliai brukama propaganda tebus to paties reiškinio pasekmės.

Kaip tolimais 1983 m., pasprukęs iš sovietinio rojaus ir susižavėjęs liberaliaisiais Vakarais, rašė T. Venclova, baudžiauninkų ir vergų masė, nors ir labai gausi, nesudaro tautos, tauta atsiranda ten, kur atsiranda sąmoningumas, pliuralizmas ir dialogas. Šiandien turėtume konstatuoti, kad tautų, kaip ir žmonių, yra įvairių, deja, yra ir tokių, kurioms geriausia – jėgos kalba, o laisvė – visai nepageidautinas dalykas, toks mažmožis, kurį lengvai galima pakeisti ypatinga rusiška valdymo forma – „valdoma demokratija“.

Beje, valdoma „demokratija“ (taip ir neapsisprendžiau, kurį žodį rašyti kabutėse) nėra taip jau blogai, gal net kartais ir visai geras dalykas, na bent jau linksmas. Štai prieš kelis metus, kai V. Putinas jau baigė savo prezidentavimo epopėją, tapo aišku, kad Rusijoje bus naujas prezidentas. Kol daugelis politologų ištisus metus laužė galvą, kas bus naujasis Kremliaus šeimininkas, vieną vakarą, likus vos pusmečiui iki rinkimų, per valstybinę televiziją pasirodė toks nelabai žmonėms žinomas jaunas valdininkėlis – Rusijos sveikatos apsaugos ministro kažkelintas pavaduotojas. Šmėžuodamas vos ne kiekviename 10-15 minučių trukmės reportažo apie naujos poliklinikos statybas kadre, jaunasis politikas, atlikęs parodomąją dalį, prisėdo ir trumpai kapodamas sakinius, taupiai mojuodamas rankomis, akmeniniu veidu porino apie Rusijos sveikatos sistemos perspektyvas. Kalbėjo ilgai, įtikinamai, bet svarbiausia – lygiai taip, kaip V. Putinas. Tą vakarą jau žinojau, kas bus Rusijos prezidentas. Ir nesuklydau. Štai taip. Pirmyn, Rusija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras