Prieš kurį laiką Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas paskelbė, kad Dūmos rinkimai šalyje įvyks gruodžio 4 dieną. Tai tapo savotiška parlamentinės kampanijos pradžia. Todėl, nors rinkimų procesas Rusijoje yra tik sąlyginai demokratiškas, įdomu aptarti dabartinę partinio šalies lauko situaciją ir potencialius kandidatus į narystę naujo šaukimo Dūmoje.

Žinoma, pradėti būtina nuo partijos „Vieningoji Rusija“. Turint omenyje tai, kad ji turi valdžios partijos statusą ir didžiulius administracinius išteklius, jos pergalės šansai yra didžiausi. Tačiau V. Putinas neleidžia partiečiams ramiai gyventi ir vis sugalvoja iniciatyvų, kurios turėtų priartinti „Vieningąją Rusiją“ prie liaudies ir padaryti iš jos ne valdžios, o tautos partiją. Pažymėtinas jo sprendimas organizuoti pirminius rinkimus (kaip Amerikoje primaries), juos premjeras pasiūlė paversti visoms partijoms privalomu dalyku. Tačiau, kaip rašė vienas iš rusiškų internetinių forumų lankytojų, „tai net ne žaidimas demokratija, tai fikcija“, ir jis yra arti tiesos. Kaip aiškina ekspertai ir kitų partijų atstovai (pavyzdžiui, <http://www.ural56.ru/news/45/74706/>), iš tikrųjų tai tėra „Vieningosios Rusijos“ bandymas prastumti į partinius sąrašus reikiamus kandidatus prisidengiant žmonių nuomone. Kitu V. Putino sumanymu tapo Visos Rusijos liaudies frontas. Nors valdžia aiškina, kad ši iniciatyva sulaukė didžiulio socialinio atgarsio, ji aiškiai trenkia sovietiniu naftalinu ir todėl atrodo dirbtina ir gana juokinga. Kai V. Putinas sako, kad „per rinkimus į Rusijos Dūmą didelę dalį vietų [„Vieningosios Rusijos“] sąraše užims skirtingų socialinių grupių atstovai: gydytojai, mokytojai, inžinieriai, darbininkai, fermeriai, karininkai ir verslininkai, pensininkai ir jaunimas“, taip ir girdėti veidmainiški šūkiai iš praeities: „Šlovė SSKP!“; „Liaudis ir partija vieningi!“ ir panašiai.

Žinoma, valdžios priartinimo prie žmonių siekis yra daugiau negu sveikintinas. Tačiau tai daryti reikia ne viešųjų ryšių, turinčių mažai ką bendro su realybe, keliu, o, pavyzdžiui, atkakliai kovojant su korupcija, juk jos didžiausias lizdas yra ta pati „Vieningoji Rusija“ ir V. Putino globojamos specialiosios tarnybos (ypač FST) bei kitos jėgos struktūros (kariuomenė, prokuratūra, VRM). Sakyti cituotus žodžius tada, kai daugumai šalies piliečių yra akivaizdus visas rinkimų ir skambių kalbų farsas, yra pasityčiojimas iš žmonių ir savęs negerbimas.

Komunistų partijai ir V. Žirinovskio politinei jėgai skirti daug dėmesio neverta, nes tai jau seniai yra vadinamoji sisteminė (dalis sistemos, o ne jos priešprieša) opozicija. Lygiai taip pat beprasmiška kalbėti apie G. Kasparovo, M. Kasjanovo, B. Nemcovo, E. Limonovo ir kitas realiai opozicines (tegul ir iš dalies radikalias) politines jėgas, nes Rusijoje jos jau seniai yra izoliuotos nuo lygiateisės konkurencinės kovos. Geriau parašyti keletą žodžių apie naują Kremliaus „žaislą“ pavadinimu „Teisusis reikalas“ (šios partijos pavadinimą  – „Правое дело“ – galima versti ir kaip „Dešinysis reikalas“).

Prieš kurį laiką dabar jau buvęs Rusijos Federacijos Tarybos pirmininkas S. Mironovas išdrįso pakritikuoti valdžią ir buvo „paprašytas“ palikti savo postą (vietoje jo į šį postą greitai ir „demokratiškai“ buvo išrinkta buvusi Sankt Peterburgo gubernatorė V. Matvijenko). Iškart niekam neįdomi tapo ir S. Mironovo partija „Teisingoji Rusija“, ji dabar desperatiškai ieško būdų, kaip neišnykti iš politinio žemėlapio. O Kremliaus partinio demokratinio žaidimo centre atsidūrė valdoma opozicija „Teisiojo reikalo“ pavidalu. Negražu, kai parlamente nėra dešiniųjų opozicinių partijų. Todėl pagalbon buvo pakviestas oligarchas M. Prochorovas (ir projekto finansavimo problema savaime išsisprendė), jis ir tapo naujos liberalios opozicijos lyderiu. Greičiausiai V. Surkovas ir kiti Rusijos politinio partinio landšafto kūrėjai nusprendė, kad po to, kai „Teisusis reikalas“ pateks į Dūmą (tuo kurį laiką galima buvo beveik neabejoti), niekas negalės pasakyti, kad Rusijos parlamente nėra partinio pliuralizmo. Pagaliau, juk ne veltui D. Medvedevo iniciatyva buvo įvesta taisyklė, kad partijos, kurios surinks daugiau negu 5 proc. balsų, bet neįveiks 7 proc. barjero, vis tiek gaus 1–2 mandatus.

Tačiau staiga „Teisiojo reikalo“ suvažiavimas nusprendė pašalinti M. Prochorovą iš partijos pirmininko posto (kartu tai reiškė, kad bet kokia nauja jo partija rinkimuose dalyvauti jau negalės – nespės). Ir tuomet sprogo bomba! Ar oligarchas patikėjo demokratija Rusijoje, ar pasijuto pakankamai stiprus konkuruoti su valdžios mašina, neaišku. Bet jis ėmė ir viešai pasakė: „Mūsų šalyje yra lėlininkas, kuris privatizavo visą politinę sistemą. Tai Surkovas.“ Pasak M. Prochorovo, V. Surkovas spaudžia žiniasklaidos priemones, skirsto žmones į pozicijas ir bando manipuliuoti jų nuomone. Galiausiai jis pažadėjo siekti lėlininko atstatydinimo, ne tik nebijodamas M. Chodorkovskio likimo, bet ir tikėdamasis aukščiausių valstybės vadovų pagalbos, nes V. Surkovas ir jo pavaldiniai, oligarcho nuomone, veikia savarankiškai, o D. Medvedevas ir V. Putinas jų požiūrio į „Teisųjį reikalą“ nepalaiko.

Situacija reikšminga dėl kelių priežasčių. Pirma, M. Prochorovas pagaliau viešai atskleidė tiesą apie V. Surkovo vaidmenį Rusijos politikoje. Antra, jis netiesiogiai patvirtino, kad „Teisusis reikalas“ nuo pat pradžių buvo Kremliaus projektas. O svarbiausia, jis metė tiesioginį iššūkį vienam iš aukščiausio Rusijos elito atstovų. Buvo naivu tikėtis, kad V. Putinas (ką jau kalbėti apie D. Medvedevą) iškeis V. Surkovą į M. Prochorovą. Pažymėtinas vien tas faktas, kad pagrindiniai Rusijos televizijos kanalai net neparodė sensacingų oligarcho mestų kaltinimų. Galima prognozuoti, kad geriausiu atveju M. Prochorovui bus pasiūlyta apsiraminti ir pamiršti politiką, o visa istorija bus „numarinta“ informacine prasme. Blogiausiu – jeigu oligarchas nuspręs kovoti – jo gali laukti liūdnas likimas (gerai, jei pavyks laiku pabėgti į užsienį). Apskritai ši istorija puikiai parodė visą rusiško parlamentarizmo netikrumą.

Todėl turbūt vienintelė Dūmos rinkimų intriga yra susijusi su „Vieningosios Rusijos“ rezultatu – ar ji gaus konstitucinę daugumą, ar ne. Kita vertus, parlamentinė kampanija tapo proga V. Putinui pagaliau paskelbti didžiajame „Vieningosios Rusijos“ (taip ir norisi parašyti – SSKP) suvažiavime savo sprendimą balotiruotis į prezidentus, pergalės juose atveju D. Medvedevui, tapusiam nauju partijos lyderiu, bus pasiūlytas ministro pirmininko postas. Tokio intrigos pabaigos varianto daug kas tikėjosi. Belieka tik pažymėti, kad taip Rusija (nežinia, gerai tai ar blogai) tampa lengvai prognozuojama ir vis labiau ima priminti Komunistų partijos valdomą Sovietų Sąjungą (tiesa, joje nors generalinis sekretorius kas kartą būdavo vis kitas, o Rusijos Federacijoje kažkoks valdiškas transformeris).

Apibendrinant galima tik apgailestauti, kad kalbant apie parlamento rinkimus (ką ten slėpti – bet kokius rinkimus) Rusijoje reikia nemažai stengtis norint surasti juose kokią nors intrigą. Tampa iš viso neaišku, kam Kremliui Dūma – galėtų apsieiti ir be jos, o sprendimus ruoštų ir priiminėtų vyriausybė ir prezidentūra. Žinoma, viena vertus, „valdomas“ parlamentas yra politinės sistemos stabilumo garantas, bet Rusijoje stabilumas dažnai virsta nomenklatūrine stagnacija ir kol kas „Vieningoji Rusija“ vis labiau panašėja į SSKP, o V. Putinas – į amžiną jos generalinį sekretorių. Tik pabaiga anąsyk buvo nelabai linksma. Bet Rusija visada mėgo kartoti klaidas ir gyventi proveržio, stagnacijos ir katastrofos ciklais.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.