Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Ar reikia Rusijai Kosovo precedento?

Vadim Dubnov
2007 03 14

Vos pasiekus lemiamąją Kosovo problemos sprendimo fazę, išaiškėjo visai logiška tiesa, ir Rusijos prezidentas Miunchene be reikalo įtikinėjo pasaulio bendruomenę, kad klausimą turėtų spręsti tik Belgradas ir Priština. Tuo ir be įkalbinėjimų suinteresuotos visos dalyvaujančios pusės - jos nepalieka vilčių perkelti atsakomybę serbams ir kosoviečiams.

Visi puikiai supranta, kad tai neįmanoma, - čia ir yra visa intriga. Bet Europos Sąjunga jau susitaikė su mintimi, kad Belgradas nuo šios atsakomybės sėkmingai išsisuks, o Rusijai tai, atrodo, tapo iš dalies tam tikru atradimu. Maskva, nepaisant jos retorinio suinteresuotumo Europos Sąjungos nesėkme, vis dėlto aiškiai leido Belgradui suprasti, kad iš jo laukia pasverto ir konstruktyvaus „Ahtisario plano“ vertinimo. Tačiau kaip tik ši retorika paakino Belgradą atsakyti į M. Ahtisario pasiūlymą visu įmanomu griežtumu, ir Maskvai teko patirti visus patekusiojo į spąstus pojūčius. Maskva, kuri iš tikrųjų buvo visiškai nepasirengusi Saugumo Taryboje pasinaudoti veto teise ir labai tikėjosi Serbijos supratimo, atrodo, atsakomybės perkėlimo žaidime pralaimi.

Vadinasi, dabar Rusijai telieka kaip užkeikimą kartoti, kad Europos Sąjungos sprendimas turėtų būti precedentas ir kitiems panašiems atvejams, ir tik šios propagandinės aranžuotės padedamai jai galbūt pavyks išvengti aštrios konfrontacijos su pasauliu.

Maskva neatsitiktinai plečia galimų analogų sąrašą, pridėdama Kataloniją ir Baskų kraštą. Apsiriboti tik maištaujančiais NVS regionais – vadinasi, patekti į dar vienus spąstus.

Dabarties politiniai kasdieniai reikalai, kurie veikia visas suinteresuotas šalis, nelabai padeda suvokti, kad pasaulio sanklodoje jau prasidėjo tikra revoliucija. Nors mažo Kosovo istorinis kontekstas, atrodytų, visai netinkamas tokiems globaliems eksperimentams.

Valstybės instituto, prie kokio esame įpratę, krizė akivaizdi. Gal net krizė tos pasaulio sandaros, kurią įprasta vadinti vestfališkąja – pagal pavadinimą taikos susitarimo, užbaigusio 17-ame amžiuje Trisdešimties metų karą, kurį pagrįstai būtų galima laikyti pasauliniu. Šioje sutartyje pirmą kartą pavartota tokia sąvoka kaip pripažintos sienos. Kaip tik šis principas po daugiau kaip trijų šimtų metų iš naujo buvo patvirtintas Helsinkyje. Mažiau kaip po dvidešimtmečio pasaulis subraškėjo per siūles. O iš tikrųjų netgi anksčiau.

Problema ta, kad susidūrė du objektyvūs procesai. Iš vienos pusės - valstybių formavimasis, pasirodo, nesibaigė nei prieš tris šimtus metų, nei dabar, ir jeigu galimas nepriklausomos Gruzijos egzistavimas, tai kodėl negalimas egzistavimas nepriklausomos Abchazijos? Pasaulis į šį klausimą neturi nė vieno aiškaus atsakymo, išskyrus gęstančią Helsinkio dvasią. Iš kitos pusės - pasaulis globalėja, ir valstybinių sienų samprata iš dalies virsta atgyvena. Sureguliuoti konfliktus Abchazijoje ir Karabache pasaulis veržiasi ne itin ryžtingai, tačiau Kosove jis neturi kitos išeities, kaip plėtoti savo eksperimentą.

Tai ir yra principinis šių įvykių skirtumas. Tai galbūt neteisinga, bet tai objektyvus faktas. Kosovo precedentą reikia suprasti tiesmukai: pasaulio bendruomenė po virtinės objektyvių įvykių ir subjektyvių klaidų priversta paminti savo principus. Pasaulis apskritai neteisingas. Pasaulio bendruomenė neteisiama, kaip neteisiamos ir jos klaidos. Globalūs prieštaravimai objektyvūs kaip tik todėl, kad jie globalūs. Taip, Kosove pasaulis gali leisti sau pamiršti vestfališką-helsinkišką pasaulio sandarą. Abchazijoje jis gali sau leisti to nepamiršti. Realybė neprivalo būti visiems optimistiška. Objektyvumas neteisingas, bet tai objektyvumas, ir dėl to kaltinti pasaulį dvejopais standartais galima tiek pat sėkmingai kaip ir įsižeisti dėl globalinio atšilimo.

Ruošdamasi šiai realybei Maskva, atrodo, ne viską iki galo apskaičiavo. Ir svarbu ne tik tai, kad ji nusprendė atsistoti vienoje gretoje su pasaulio bendruomene, tokiu egzotišku būdu susipriešindama su ja prigrasinusi pripažinti Abchaziją taip pat, kaip pasaulis pripažįsta Kosovą. Net jei Kosovas ir taptų precedentu, ką iš to laimėtų Maskva?

M. Ahtisario eufemizmų sistema leido išvengti žodžio „suverenitetas“ paminėjimo. Bet dabar buvusi metropolija maištingosios provincijos formaliai daugiau nebekontroliuoja, o tai ir sudaro precedento esmę. Tarkim, primygtinai reikalaujant, visas pasaulis taip pat pripažins, kad Abchazija daugiau nebe Gruzijos dalis. Bet pagal aptartas sąlygas Kosovo įgyta laisvė apribojama ne tik draudimu vienytis su kokia nors kita šalimi. Be visų pripažintų suvereniteto požymių, tokių kaip narystė JT bei NATO ir teisė dalyvauti olimpiadose, nėra ir dar kai ko: valdžios suvereniteto. Valdžia ir faktiškai, ir formaliai lieka Europos Sąjunga. Tarkim, įgyvendinus Kremliaus norus, pasaulio žemėlapyje pagaliau atsiranda pripažinta Abchazijos valstybė. Ši valstybė, tiesa, ne tik negalėtų paįvairinti Dūmos gyvenimo prisijungimo prie Rusijos ar bent jau asocijuotos narystės idėjomis, bet ir tiesiog kitą dieną pasiūlytų Maskvai išlaisvinti ją nuo taikdarių ir visiškai nebesirūpinti jos tolesniu likimu. Su tuo abchazus, žinoma, būtų galima tik pasveikinti, bet ar Kremliaus planuose yra patriotinis rusų masių sukėlimas? Gerai, Abchazija. O Pietų Osetija?

Taigi, net jeigu dabartinė Abchazijos administracija ir pritartų Kosovo variantui - perduoti valdžios įgaliojimus Europos Sąjungai, atrodo, pirma ir pačia ryžtingiausia taip besiklostančių įvykių priešininke taptų Maskva. Be to, gali būti, kad ir Stepanakertas, ir Suchumis, esant tam tikroms sąlygoms, dėl būsimos nepriklausomybės sutiktų atiduoti valdžią tarptautinėms organizacijoms. Jie jau gana stipriai laikosi ant kojų ir ne taip suinteresuoti Rusijos pagalba kaip Pietų Osetija arba Padnestrė, kurios, išskyrus Maskvą, nieko neturi. Tad čia Kosovo precedentas visai netinka.

Precedentas vėl tarsi atsisuka prieš Kremlių. Bet svarbu net ne jo praktinis realizavimas, juolab kad Europos Sąjunga kol kas į Abchaziją nesirengia. Ir be to tektoniniai poslinkiai Kosove gali atsiliepti mūsų platumose visai kitokiu rezonansu, nei tikimasi.

Abchazija, reikia pripažinti, Rusijos pastangas populiarinti Kosovo patirtį sutiko itin santūriai. Dabar, kai nepriklausomybės teorija, kadaise atrodžiusi neįgyvendinama, turtėja praktiniu patyrimu, jokie suartėjimo su Rusija variantai neturi šansų aptemdyti tegul menkų dabartinių perspektyvų. Tiesą sakant, Suchumyje toks supratimas egzistavo ir iki Kosovo. Siekis susilieti su kuo nors kitu vos įgijus laisvę rodo, kad nepriklausomybės apskritai nebuvo. Vadinasi, ir tikėtis patekti į Kosovo sekėjų sąrašą nėra ko. S. Bagapšas, kitaip nei V. Ardzinba, visada susivienijimo temą svarstė kažkaip be ugnelės, lyg iš politinio mandagumo. Karabache apie susijungimą su Armėnija taip pat kalbama vis rečiau ir vis formaliau. Ir jeigu Suchumis arba Stepanakertas gautų pasiūlymą, panašų į Kosovo, reikia manyti, svyruotų neilgai ir žodžių Rusijai įtikinti rastų greitai ir be nereikalingų refleksijų, kitaip negu Pietų Osetija ir Padnestrė, kur į minėtąsias precedento realijas žiūrima su tokiu pat užsidegimu kaip ir Maskvoje.

Bet įdomiausia, kad Kosovo variantas ateityje galėtų sudominti ir nenuolaidžias metropolijas, pirmiausia Gruziją. Viena vertus, šiuo metu prarastų teritorijų susigrąžinimas ambicingam Gruzijos prezidentui – garbės reikalas tapti naujuoju Dovydu Statytoju. Antra vertus, M. Saakašvilis aiškiai supranta, kad istorijos, panašios į Abchazijos ir Kosovo, laiminga susijungimo švente nesibaigia. Šiek tiek idealistiška schema galėtų būti tokia. Tai, ko negalima susigrąžinti, galima sėkmingai parduoti, ir Kosovo schemos pritaikymas gruzinų ir abchazų erdvėje labai daug ką sustatytų į vietas. Gruzija išeitų iš aklavietės ne tik išsaugodama „savo veidą“, bet ir suteikdama tam „veidui“ konstruktyvaus ir realistinio suinteresuotumo visuotiniu stabilumu (ir net pasirengimo dėl to kai ką paaukoti) išraišką. Serbijos fone, dėkingos pasaulio bendrijos akimis, viskas atrodytų verta negirdėtų preferencijų, o Saakašvilis įeitų ne tik į istoriją, bet galbūt ir į metraštį svarbiausių tarptautinių organizacijų, vienai iš kurių, pasibaigus prezidentavimo laikui, jis galbūt vadovautų. Malonumą nuolat polemizuoti su Maskva Gruzija be svarstymų perleistų Europos Sąjungai, o jau visą šį kompleksinį renginį pateikti rinkėjams kaip istorinį proveržį – visai negudrus viešųjų ryšių triukas. Tuo labiau kad Gruzijos liaudis, atrodo, jau seniai susitaikė su tuo, kad Abchazija negrįš. Dėl tokios schemos Abchazija galėtų sutikti ir su daliniu pabėgėlių sugrąžinimu.

Bet šie samprotavimai yra visiškai spekuliatyvūs, nes pasaulio bendruomenė nėmaž nesiveržia plėsti suvereniteto kūrimo patirties. Tai ir leidžia tęsti vangią polemiką dėl precedento, pradėtą Europos Sąjungos ir Maskvos: nė viena pusė nesirengia įgyvendinti savo žodžių. Maskvai gana to, kad precedentas yra, bet realizuoti jį praktiškai Rusija neplanuoja. O Europos Sąjunga neaštrins situacijos, kad neiškiltų būtinybė kartoti Kosovo klystkelių.

Tačiau dabar kiekvienas, kuris ryžtųsi surizikuoti rimtai paaštrinti santykius, iškart taptų asmeniniu pasaulio bendruomenės priešu – jai nėra nieko baisiau nei vėl įsivelti į kokią nors panašią istoriją. Nei Gruzija, nei Azerbaidžanas nėra pasirengę tokiems gundymams. Abchazija ir Karabachas taip pat ne, nes, pirmiausia, jiems karo nelabai reikia dėl atsigaunančios ekonomikos, o jeigu jie į karą žiūrėtų kaip į būdą patraukti dėmesį, tai šis dėmesys būtų neigiamas. Pasaulis labai suinteresuotas kuo toliau atidėti antrąjį nepriklausomybės iš mėgintuvėlio išleidimą. Ir dabar, kai kelio į tikrąją nepriklausomybę gale pasirodė šviesa, Suchumiui rizikuoti nėra prasmės. Apskritai tiems, kurie pasirengę nepriklausomybei, Vakarų dėmesys bus svarbesnis negu Rytų. Ir vargu ar Suchumis būtų labai suinteresuotas susijungti su Rusija, kuri palaidotų visas viltis. Beje, Suchumis ir anksčiau tai deklaravo tik kaip ritualą.

O tiems, kurie nepriklausomybės taip ir neįtvirtino, pirmiausia Cchinvaliui ir Tiraspoliui, dabar telieka aštrinti intrigą ir artėti su Maskva. Jie neturi šanso žengti Kosovo keliu, ir bus priversti ne tik žodžiais, bet ir darbais palaikyti beprasmį propagandinį precedento žaidimą.

Žodžiu, kolizija tarp istorijos objektyvumo ir šiandienos politikos tęsiasi, tik jau nauju lygmeniu. Rusija, Serbija ir šalys ES kandidatės toliau spręs savo vidaus politikos klausimus, pasaulis iki minimumo mažins nuostolius, ir istorijos filosofams telieka laukti, kada Kosove prasidėjusi revoliucija subrandins apčiuopiamus vestfališkosios epochos pabaigos požymius. Laukti ilgai, bet, kaip dabar jau aišku, ne amžinybę. Tokia ir yra tikroji Kosovo precedento esmė.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras