Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Romai – pilietinės visuomenės lakmusas (1)

Vaiva Sapetkaitė, VU TSPMI magistrė
2011 11 07

Bent šitaip romus yra apibūdinęs buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas. Tiksli mintis skamba taip: „Čigonų problema yra lakmusas ne demokratijai, o pilietinei visuomenei.“ Atrodo, ši įžvalga neprarado aktualumo ir pastarųjų metų ekonominio nuosmukio iškamuotoje Europoje.

Čigonai (arba romai) yra viena didžiausių Europos tautinių mažumų. Rugsėjo pabaigoje plačiai nuskambėjo įvykiai Bulgarijoje, vadinti „pogromu prieš čigonus“, „didžiausiu prievartos protrūkiu Bulgarijoje nuo 1997-ųjų“ ir kitais išraiškingais epitetais. Didelius neramumus išprovokavo palyginti nežymus įvykis – vieno bulgarų jaunuolio, partrenkto romų „mafijozo“ giminaičio, žūtis. Apsiginklavus šiuo pretekstu, buvo sudegintas ne vienas romų namas.

Bulgarai išėjo į gatves. Su plakatais, rasistiniais šūkiais, senomis nuoskaudomis. Demonstracijos įsižiebė bent dvidešimtyje šalies miestų. Greitai kai kas pasikeitė – demonstracijos, nukreiptos prieš romus, jų nebaudžiamumą, peraugo į nepasitenkinimo korupcija teisėsaugoje ir sudėtinga ekonomine padėtimi reiškimą. Taigi pyktis ant romų maskavo nepasitenkinimą kur kas reikšmingesnėmis bėdomis.

Nors šie įvykiai nėra kasdieniai, kalbėti apie išaugusį priešiškumą romams – naivu. Jis visada buvo didelis, tiesiog pasitaikė gera proga jį išlieti. Susikoncentravus į „priešus“ čigonus, lengvai atsiminti seni nesutarimai, o jiems, tiesą sakant, pagrindo netrūksta. Oficialiais duomenimis, iš beveik 8 mln. Bulgarijos gyventojų apie 5 proc. (realiai šis skaičius didesnis) yra romai, tad ši klajoklių tauta – gana sunki našta vienai vargingiausių Europos Sąjungos šalių.

Vis dėlto įtampa tarp romų ir kitų gyventojų įvairiomis formomis pasireiškia ne vien Bulgarijoje. Dėl regiono istorijos ši problema išlieka jautri etniniu atžvilgiu margaspalviuose Balkanuose. Šios šalys ne kartą kentėjo dėl skirtingų etninių grupių neapykantos vienos kitai ir dėl to kilusių žiaurumų, tad negatyvus dalies gyventojų požiūris į romus tam tikra prasme neiškrinta iš bendro konteksto. Diskriminacija dėl etninių skirtumų pasitaiko palyginti dažnai.

Kodėl romams nepatinka Rumunijoje?

Šalis, kurios negalima aplenkti kalbant apie romus, be abejo, yra Rumunija. Joje gyvena maždaug penktadalis visų ES romų: iš 22 mln. gyventojų čia jų yra apie 530 tūkstančių. Vėlgi – oficialiai. Šalies sociologai spėja, kad tikrasis skaičius gali siekti ir 2 milijonus.

Taigi kuo romai nepatenkinti, kad renkasi emigruoti į kitas Europos šalis? Istorija sena kaip pasaulis: ieško geresnio gyvenimo, nes ekonominė padėtis šalyje sudėtinga. Rumunija – viena „šviežiausių“ ir vargingiausių ES šalių, o užgriuvusi krizė dar labiau paaštrino padėtį. Suprantama, ypač sunku vienai labiausiai pažeidžiamų grupių – romams. Valstybei sunkiai sekasi jiems pagelbėti (o ir didelio entuziazmo tam nerodoma), tad vietiniai romai mieliau renkasi gyvenimą aukštesnio pragyvenimo lygio šalyse. Vadovaujamasi principu: „Geriau būti elgeta Prancūzijoje nei darbininku Rumunijoje.“ Be to, ir tuo darbininku tapti nėra taip lengva – kai kuriose šalies vietose čigonų nedarbas artėja iki šimtaprocentinio.

Vis dėlto teigti, kad romai palikti likimo valiai, taip pat negalima. Jiems skirta ne viena nacionalinė ar tarptautinė pagalbos programa. Geriausiais rezultatais gali pasigirti ne pelno siekiančios organizacijos, nes, kaip minėta, gerinti romų padėtį nėra valstybės prioritetas. O turėtų būti. Bent jau ES tai būtų naudinga, nes, nesusitvarkius su problemomis jų židinyje, mažai šansų, kad teigiamų pokyčių sulauksime gesindami kibirkštis kitose ES šalyse. Plika akimi matyti, kad ES vykdoma integracijos politika neatneša laukiamų rezultatų – geriausias sprendimo būdas būtų sukurti normalias gyvenimo sąlygas tose šalyse, iš kurių romai plūsta į Europą.

Taigi kaip senoji Europa?

Daugiau metų demokratijos ir akcentuojamos žmonių lygybės ir pagarbos žmogaus teisėms neapsaugojo senųjų Europos Sąjungos šalių visuomenių nuo išaugusios įtampos tarp vietinių gyventojų ir šalies tautinių mažumų ar atvykėlių. Neramumai iš esmės nenustoja rusenti, pastaruoju metu pasitaikė ir keletas rimtų akibrokštų. Daugiausia dėmesio sulaukė prieš metus Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy iniciatyva: iš šalies buvo deportuota keli šimtai nelegaliai gyvenančių romų, pradėtos naikinti neteisėtos jų stovyklos. Tarptautinė bendruomenė netruko sureaguoti. Pirmiausia tokia politika pasipiktino Jungtinės Tautos, o Europos Komisija ėmė grasinti Prancūzijai teisinėmis priemonėmis ir sulygino tokį elgesį su Antrojo pasaulinio karo laikų trėmimais. Stipriai pasakyta.

Be to, negalima pamiršti, kad tada, naujienų agentūros „Bloomberg“ duomenimis, 69 proc. prancūzų vis dėlto palaikė deportaciją. Vieningos Europos idėja, laisvo žmonių judėjimo principas – viena, tačiau realybėje gražių norų ir skambių deklaracijų nepakanka. Ypač kai reikalai įkaista ir šie svečiai sukelia ginkluotas riaušes ir nuniokoja šalies miestelius. Nors yra rimtų abejonių dėl N. Sarkozy politikos, kilusiame nepasitenkinime menkai tesigirdėjo tas – svarbiausias – akcentas: romai Prancūzijoje gyveno nelegaliai ir išardytos jų gyvenvietės taip pat buvo nelegalios. Taip, tokia deportacija gana radikali, bet ar smerktina, tuo labiau ar nesuprantama – atskiras klausimas.

Tai galima pavadinti dviašmenio peilio galvosūkiu: viena vertus, lyg ir reikia gerbti vieningos Europos idėją, lygias žmonių teises ir panašiai, kita vertus, valdžia turėtų tarnauti žmonėms – tad ar nereikėtų atsižvelgti į didumos piliečių nuomonę? Kitas įdomus aspektas: Rumunijos prezidentas Traianas Basescu teigė suprantantis Prancūzijos veiksmus ir netgi pasiūlė pagalbą.

Iš esmės bet kuris pasirinkimas sulauks argumentuotos kritikos. Na, bet jei esi šalies prezidentas ir nori juo likti ir po kitų rinkimų, tokie apmąstymai nueina į antrą planą.

Toks Prancūzijos elgesys sulaukė daug kritikos (ypač žmogaus teisių gynėjų ir N. Sarkozy politinių oponentų), tačiau tokias priemones palaikė didelė dalis prancūzų, o kai kurios kitos šalys, nors ir kritikavusios, taip pat nesibodi tokios praktikos. Net demokratijos ir tolerancijos pavyzdžiu laikomos Danija ir Švedija taip pat yra panašiai pasielgusios su nelegaliai gyvenančiais romais, o Čekijoje ar Vengrijoje priešiškumas reiškėsi dar atviriau. Štai Vengrijoje pirmą kartą į parlamentą pateko partija „Jobbik”, kuri, be viso kito, siūlė visuomenės saugumą užtikrinti romus uždarant savotiškuose getuose – „viešosios tvarkos užtikrinimo stovyklose“. Čekijoje romai taip pat puldinėjami – dar šį rugsėjį vyko priešiškos jiems demonstracijos. Kai kurios taikios, o kai kuriose skraidė buteliai ar akmenys ir buvo sužeistų.

Slovakijoje, Italijoje padėtis taip pat įtempta. Ir tai tik keletas ryškiausių pavyzdžių – įvairiose Europos šalyse romai tampa „tradicinėmis“ ultradešiniųjų pažiūrų jaunuolių, vadinamųjų skustagalvių (angl. skinhead), išpuolių aukomis.

Nėra ugnies be dūmų

Skaitant apie romų padėtį ES susidaro įspūdis, kad kritika skrieja į vienus vartus: esą kokie tie europiečiai blogi ir kaip jie nepadeda vargšėms tautinėms mažumoms. Ne tik kad nepadeda, bet dar ir nori jų neteisėtai atsikratyti. Kiek yra europiečių kaltės, vienas dalykas, tačiau teigti, kad romai šiose neramumų istorijose yra nekalti avinėliai, būtų melas. Menkos pastangos integruotis į kitų šalių visuomenes, nusikalstamumas, o ką jau kalbėti apie vis tai vienur, tai kitur sukeliamas riaušes. Galų gale nedirbantiesiems reikia teikti paramą, o už ją juk sumoka ne kas kitas, o mokesčius mokantys tų šalių piliečiai.

Suprantama, tai kelia tam tikrą nepasitenkinimą.

Romai ir Lietuva

Kaip šiame kontekste atrodytume mes? Veikiausiai sutiksite, kad lietuvių požiūris į šią tautinę mažumą nėra labai palankus. Dalis vertinimų remiasi stereotipais, dalis – realybe. Šiuo metu Lietuvoje oficialiai gyvena apie 3 tūkst. romų. Daugiausia jų buriasi Vilniaus tabore, laikomame narkotikų prekybos ir kitų nusikalstamų veikų židiniu. Natūralu, kad tokios asociacijos meta tamsų šešėlį ant visos romų tautos.

Iškalbingų duomenų apie romus Lietuvoje pateikia Etninių tyrimų instituto atliktas tyrimas. Pavyzdžiui, tik 17,3 proc. tyrime dalyvavusių romų buvo baigę 9 ar daugiau klasių. Su tuo glaudžiai susijęs ir kitas rodiklis – maždaug 57 proc. apklaustųjų nurodė neturintys jokio darbo, tad nenuostabu, kad trečdaliui jų socialinės pašalpos yra pagrindinis pajamų šaltinis. Dėl menko išsilavinimo kyla aibė kitų išvestinių problemų: sunku gauti gerą darbą, žemesni gyvenimo standartai, sunkesnė socializacija, prastesnė sveikatos padėtis ir trumpesnė gyvenimo trukmė nei šalies vidurkis ir t. t. Ar šios problemos sprendžiamos? Taip. Yra įvairių greitesnę integraciją skatinančių programų, vykdomos „Tautinių mažumų politikos plėtros iki 2015 metų strategijos“ nuostatos. Ar rezultatai tenkina? Veikiausiai ne.

Vietoj išvadų

Jei V. Havelo įžvalga teisinga, rizikuojame susikirsti lakmuso popierėlio teste. Regis, štilio apimta romų integracijos problema ir padidėjusi įtampa nesako nieko gero apie ES pilietinę visuomenę. Netgi prabilta, kad Europa rado bendrą priešą. Tačiau nepamirškime, kad atsakomybę už pilietinę visuomenę turi prisiimti ir patys romai. Kada jie konstruktyviai įsilies į visuomenę, nėra aišku, vis dėlto aiškus kitas dalykas. Vietinių gyventojų požiūrio į romus pokyčių, jų lygiateisiškumo pripažinimo galima tikėtis tik tada, kai pastarieji ims gerbti namus suteikiančių valstybių taisykles.

Kad ir kiek „Amnesty International“ ar „Human Rights Watch“ apeliuotų į romų teisių apsaugą ar visus graudentų, nedera pamiršti, kad vietiniai juos priglaudusių valstybių gyventojai taip pat turi teisių, kurioms graso tautinių mažumų nesugebėjimas ar nenoras integruotis.

Pabaigai dar vienas pastebėjimas: susidaro įspūdis, kad įvairių šalių organizacijos ir įvairaus plauko aktyvistai kur kas aršiau kovoja už romų teises ir gerovę nei patys „skriaudžiamieji“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras