Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  Nord Stream dujotiekio projektas tarptautinės ir ES teisės kontekste

Doc. dr. Dainius Žalimas
2007 03 14

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/59595Šio straipsnio tikslas – trumpai apžvelgti Nord Stream dujotiekio projektui taikytinas pagrindines tarptautinės teisės ir ES teisės normas, iškelti probleminius klausimus, susijusius su galimais šių normų pažeidimais ir galimu netinkamu ar nesąžiningu jų įgyvendinimu. Primenu, kad Nord Stream arba Šiaurės Europos dujotiekis (toliau – Nord Stream projektas arba Projektas) yra projektuojama ir jau pradėta statyti gamtinių dujų perdavimo sistema iš Rusijos į Vokietiją, turinti jungtis su pakrančių dujotiekiais Rusijoje ir Vokietijoje. Statybos darbai žemyninėje dalyje Rusijoje pradėti 2005 m. rudenį, o visiškai įgyvendinti projektą planuojama iki 2010 metų. Projektas remiasi Rusijos OAO Gazprom ir Vokietijos BASF bei E.ON pasirašytu susitarimu, o jo įgyvendinimui minėtos trys įmonės įsteigė bendrą įmonę Nord Stream AG Šveicarijoje (ji yra atsakinga už projekto jūrinės dalies plėtrą ir statybą, o vėliau bus dujų tranzito sistemos operatore).

Pažymėtina, kad nei minėto susitarimo sąlygos, nei tiksli dujotiekio trasos trajektorija ilgai nebuvo skelbiama, todėl kėlė pagrįstų abejonių dėl projekto atitikimo aplinkosaugos ir kitiems reikalavimams. Šių abejonių nepanaikino, o tik iš dalies pirmąkart aiškumo suteikė 2006 m. spalio – lapkričio mėn. Nord Stream AG pateiktas informacinis projekto dokumentas Lietuvai ir kitoms Baltijos jūros valstybėms (toliau – Nord Stream AG informacinis projekto dokumentas). Pagal jame skelbiamą informaciją dujotiekio vamzdynas eis per penkių šalių – Rusijos, Suomijos, Švedijos, Danijos ir Vokietijos – išskirtines ekonomines zonas. Svarbu pabrėžti, kad Lietuva ir kitos Baltijos jūros pakrantės valstybės pagaliau aiškiai įvardijamos kaip poveikį patiriančios šalys.

Taigi pradėsiu nuo Nord Stream projektui taikytinų tarptautinės teisės normų, kurių dauguma yra susijusi su Projekto įgyvendinimo stadija. Po to trumpai apžvelgsiu susijusias ES teisės normas, kurių dauguma būtų taikomos jau įgyvendinus Projektą ir dujotiekiui pradėjus funkcionuoti.

I. Nord Stream projektas tarptautinės teisės kontekste

Vertinant Nord Stream projektą tarptautinės teisės kontekste, pirmiausia reikėtų nustatyti, kokios svarbiausios tarptautinės teisės normos taikytinos jį įgyvendinant. Visų pirma, tai yra paprotinės tarptautinės teisės normos, kurios atsispindi ir taikytinose tarptautinėse sutartyse. Aktualias Projektui paprotines tarptautinės teisės normas kodifikuoja 2001 metų Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos Pavojingos veiklos tarpvalstybinio pobūdžio žalos prevencijos straipsnių projektas. Šiame Tarptautinės teisės komisijos darbe kodifikuotų tarptautinės teisės principų turinį konkretizuoja taikytinos tarptautinės sutartys. Iš tokių sutarčių Nord Stream projektui ypač svarbi yra 1982 metų Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija (dar vadinama Montego Bay konvencija), kuri yra universali tarptautinė sutartis, įtvirtinanti daugumą jūrų teisės normų, taip pat dar viena universali tarptautinė sutartis – 1991 metų Konvencija dėl poveikio aplinkai vertinimo  tarpvalstybiniame kontekste (Espoo konvencija), kuri nustato specialias normas išsamiau reglamentuodama išankstinį poveikio aplinkai vertinimą ir šiuo požiūriu plėtodama JT Jūrų teisės konvencijos 204-206 straipsnių nuostatas. Todėl šiame straipsnyje daugiausia ir bus remiamasi būtent Espoo konvencijos nuostatomis, kurios taikytinos Nord Stream projekto pradiniam etapui, nes nustato reikalavimus, kuriuos būtina tinkamai įvykdyti prieš pradedant įgyvendinti panašaus pobūdžio veiklos projektus. Be to, Projektui reikšminga viena regioninė tarptautinė sutartis – 1992 metų Helsinkio konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos (toliau – 1992 metų Helsinkio konvencija), ypač jos 3 ir 7 straipsnių nuostatos, kartojančios pagrindinius jūros aplinkos apsaugos ir poveikio aplinkai vertinimo principus.

Pradžioje derėtų pastebėti, kad nei paprotinės tarptautinės teisės normos, nei minėtos tarptautinės sutartys apskritai nedraudžia tiesti dujotiekių ir kitų vamzdynų per kitos valstybės išskirtinės ekonominės zonos vandenis ir kontinentinį šelfą (tokią valstybių teisę įtvirtina, pavyzdžiui, JT Jūrų teisės konvencijos 79 straipsnis). Tačiau tarptautinės teisės normos nustato tam tikrus reikalavimus, kuriuos turi vykdyti vamzdynus, įskaitant dujotiekius, tiesiančios valstybės ir jų jurisdikcijai priklausantys subjektai. Šie reikalavimai susiję su aplinkos apsauga ir žalos aplinkai prevencija, taip pat su pakrantės valstybės (valstybės, per kurios išskirtinę ekonominę zoną ir kontinentinį šelfą vamzdynas tiesiamas) teisių ir teisėtų interesų apsauga.

Taigi atsižvelgdamas į tai, aptarsiu tris pagrindinius tarptautinius teisinius aspektus, susijusius su Nord Stream projekto įgyvendinimu: prevencijos principą ir su tuo susijusias valstybių pareigas, valstybių bendradarbiavimo principą ir iš jo išplaukiančias jų pareigas, taip pat pareigą paisyti pakrantės valstybių teisių bei teisėtų interesų. Beje, atitinkamų savo pareigų pagal tarptautinę teisę neneigia ir jas pripažįsta ir poveikį aplinkai sukeliančios valstybės (Rusija ir Vokietija), ir Nord Stream AG, išplatinusi minėtą informacinį projekto dokumentą (taip vykdoma pareiga teikti informaciją kitoms, poveikį patiriančioms valstybėms, ir atlikti išankstinį poveikio aplinkai vertinimą). Šiuo dokumentu daugiausia ir remsiuosi keldamas įvairias prielaidas dėl galimų tarptautinės teisės pažeidimų vykdant Projektą.

Prevencijos principas ir pareiga atlikti išankstinį poveikio aplinkai vertinimą

Svarbiausias su Nord Stream projektu ir jo įgyvendinimu susijęs tarptautinės teisės principas yra prevencijos principas, kuris yra paprotinio pobūdžio ir kurio pagrindu plėtojamos kitos tarptautinės teisės normos, susijusios su aplinkos apsauga. Tokį prevencijos principo pobūdį ir visuotinį pripažinimą rodo kad ir minėtų tarptautinių sutarčių nuostatos bei JT Tarptautinės teisės komisija. Kaip pabrėžia pastaroji, prevencijos principas turėtų būti vadovaujantis valstybių elgesio ir aplinkosaugos principas, nes aplinkai padaryta žala dažnai yra nebepašalinama ir jos kompensavimu nebeįmanoma atkurti iki tol buvusios padėties. Iš bendrojo prevencijos principo (pagal JT Tarptautinės teisės komisijos Pavojingos veiklos tarpvalstybinio pobūdžio žalos prevencijos straipsnių projekto 3 straipsnį privaloma imtis visų būtinų priemonių žalai išvengti) išplaukia konkretesnės poveikį sukeliančių (kilmės) valstybių pareigos, iš kurių nagrinėjamu Nord Stream projekto atveju svarbiausia yra pareiga atlikti išankstinį poveikio aplinkai vertinimą (JT Tarptautinės teisės komisijos Pavojingos veiklos tarpvalstybinio pobūdžio žalos prevencijos straipsnių projekto 7 straipsnis leidžia priimti sprendimą dėl pavojingos veiklos tik atsižvelgiant į galimos žalos įvertinimą, įskaitant poveikio aplinkai vertinimą). Išsamiau šią pareigą inter alia reglamentuoja Espoo konvencija.

Atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, susijusias su Nord Stream projekto rengimu ir įgyvendinimu, vis dėlto drįsčiau teigti, kad kilmės valstybės (Rusija ir Vokietija) tik formaliai demonstruoja, jog laikosi prevencijos principo ir iš jo išplaukiančios pareigos atlikti išankstinį poveikio aplinkai vertinimą, o iš esmės šį tarptautinės teisės principą ir savo pareigą pažeidžia. Tokią savo išvadą visų pirma pagrįsčiau tuo, kad įvyko atvirkščiai, nei turėtų būti laikantis prevencijos principo, t. y. ne pirma buvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas ir juo remiantis buvo priimtas sprendimas dėl Šiaurės Europos dujotiekio statybos pradžios, o pirma buvo priimtas sprendimas statyti šį dujotiekį ir pradėta jo statyba, o tik po to pradėtas poveikio aplinkai vertinimas, kuris tokiu atveju, atrodo, yra skirtas tik tam, kad pagrįstų jau priimtą sprendimą. Taigi iš esmės galima kalbėti apie tai, kad Rusija ir Vokietija pažeidžia tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš paprotinės tarptautinės teisės normos, įtvirtintos minėtame JT Tarptautinės teisės komisijos Pavojingos veiklos tarpvalstybinio pobūdžio žalos prevencijos straipsnių projekto 7 straipsnyje. Galima įžvelgti ir įsipareigojimų pagal Espoo konvenciją pažeidimų arba bent jau netinkamą ir nesąžiningą šių įsipareigojimų vykdymą. Konkrečiai, turiu omenyje tai, kad pagal Espoo konvencijos 2 straipsnio 3 dalį poveikį sukelianti šalis privalo užtikrinti, kad poveikio aplinkai vertinimas būtų atliktas iki priimant sprendimą sankcionuoti ar pradėti planuojamą veiklą, t. y. iš esmės tik sprendimo priėmimo pradinio etapo metu. Tuo tarpu pasikartosiu, kad sprendimas dėl Nord Stream projekto iš esmės yra jau priimtas ir pradėtas įgyvendinti tiesiant Šiaurės Europos dujotiekio žemyninę dalį Rusijoje, tačiau poveikio aplinkai vertinimas pradedamas tik dabar, t. y. tokio poveikio aplinkai vertinimo nelaikyčiau išankstiniu. Taigi poveikio aplinkai vertinimas atliekamas vėluojant, Nord Stream AG informacinis projekto dokumentas neatspindi tikrosios Projekto įgyvendinimo būklės, nes jame teigiama, jog dabar vykdomas tik preliminaraus Projekto planavimo etapas taip susiaurinant Projektą tik iki jūrinės jo dalies.

Žinoma, oponentai galbūt pasakytų, kad išankstinis poveikio aplinkai vertinimas yra siejamas būtent tik su dujotiekio statybų jūroje pradžia ir Nord Stream dujotiekio projektas yra tik vamzdyno jūroje statyba, todėl išankstinis poveikio vertinimas nėra pavėluotas, atliekamas dar iki darbų jūroje sankcionavimo ir Espoo konvencijos yra formaliai laikomasi. Taip suskaidžius visą Šiaurės Europos dujotiekio projektą į atskirus žemyninės ir jūrinės dalies projektus, iš tiesų lyg ir būtų formaliai laikomasi Espoo konvencijos nuostatų, susijusių su išankstiniu poveikio aplinkai vertinimu. Tačiau žvelgiant iš esmės, ne tik formaliai, paisant ne tik Konvencijos raidės, bet ir jos prasmės, tikslo bei objekto (pavyzdžiui, aiškinant Konvencijos nustatytas valstybių pareigas atsižvelgiant į jos preambulės nuostatas, pagal kurias valstybės turėtų vykdyti tokią politiką, kuria būtų siekiama išvengti esminio nepalankaus poveikio aplinkai ir skirti visapusišką dėmesį aplinkos veiksniams pradiniame sprendimo priėmimo procese), tampa akivaizdu, kad įsipareigojimų pagal Konvenciją atlikti išankstinį poveikio aplinkai vertinimą nesilaikyta arba bent jau jie vykdomi netinkamai ir nesąžiningai. Juk Konvencija reikalauja atlikti poveikio vertinimą dar prieš sankcionuojant sprendimą, o visas Šiaurės Europos dujotiekio projektas (apimantis ir žemyninę, ir jūrinę dalį) iš esmės yra jau palaimintas, įskaitant ir jūrinį Nord Stream projektą, ir preliminarią dujotiekio trasą jūroje, o šiam projektui įgyvendinti būtini dujotiekio tiesimo Rusijos teritorijoje darbai netgi jau yra pradėti. Taigi principinis sprendimas yra jau priimtas ir pradėtas įgyvendinti, todėl vertinant valstybių įsipareigojimų vykdymą neturėtų būti atsižvelgiama į mėginimą dirbtinai dalinti visą Šiaurės Europos dujotiekio projektą į žemyninę ir jūrinę dalis.

Antra, abejones dėl to, ar nėra pažeidžiami ir ar tinkamai bei sąžiningai vykdomi su prevencijos principu ir išankstinio poveikio aplinkai vertinimo atlikimu susiję įsipareigojimai, stiprina kitos Nord Stream projekto rengimo ir vykdymo aplinkybės, liudijančios netinkamą ir nesąžiningą bendradarbiavimą su poveikį patiriančiomis šalimis. Pavyzdžiui, pagal Espoo konvencijos 2 straipsnio 4 dalį poveikį sukelianti šalis privalo laiku pranešti apie planuojamą veiklą poveikį patiriančioms šalims. Minėta, kad Nord Stream AG informaciniame projekto dokumente Lietuva įvardinta kaip poveikį patirianti šalis, todėl apskritai apie Projektą ji turėjo būti tinkamai informuota iki jį pradedant, bet taip neatsitiko. Į delsimą atlikti išankstinį poveikio aplinkai vertinimą ir apskritai informacijos apie Projektą trūkumą dėmesys buvo atkreiptas dar 2005 metų pabaigoje Helsinkio komisijos (Gamtos apsaugos ir biologinės įvairovės grupės) susitikimuose; be to, Projekto keliamomis grėsmėmis maždaug tuo pat metu susirūpino Baltijos Asamblėja, kuri 2005 m. lapkričio 26 d. rezoliucija kreipėsi į Baltijos jūros regiono valstybių parlamentus, Baltijos Ministrų Tarybą ir kitas tarptautines organizacijas prašydama skirti ypatingą dėmesį susidariusiai padėčiai ir imtis priemonių, kad būtų tinkamai atliktas išankstinis poveikio aplinkai vertinimas.

Trečia, manyčiau, kad svarbiausia yra tai, jog atsižvelgiant į minėtas su Nord Stream projekto rengimu ir įgyvendinimu susijusias aplinkybes atliekamas išankstinis poveikio aplinkai vertinimas, kaip ir Nord Stream AG informacinio projekto dokumento turinys, yra vertintinas kritiškai, nes kyla pagrįsta abejonė dėl paties poveikio aplinkai vertinimo proceso objektyvumo ir apskritai Projekto dalyvių suinteresuotumo objektyviai atlikti tokį vertinimą. Todėl taip pat keblu kalbėti apie tinkamą ir sąžiningą iš prevencijos principo kylančių ir su išankstiniu poveikio aplinkai vertinimu susijusių įsipareigojimų vykdymą. Juk akivaizdu, kad iš esmės jau priėmus sprendimą dėl Šiaurės Europos dujotiekio tiesimo ir pradėjus jį tiesti, darant investicijas į žemyninės dujotiekio dalies statybą ir suplanavus būsimas dujų tiekimo apimtis, būtų sunku tikėtis, kad Projekto dalyviai visapusiškai vertintų Projektą ir jo alternatyvas, kad poveikio aplinkai vertinimo procesas Projekto dalyvių nebūtų vertinamas tik formaliai, kad iš anksto nebūtų vengiama žalingų Projekto dalyvių interesams poveikio aplinkai vertinimo rezultatų, kad poveikio aplinkai vertinimu iš anksto nebūtų siekiama pagrįsti Projekto kaip vienintelės galimos alternatyvos. Tokį įspūdį tik sustiprina Nord Stream AG informacinis projekto dokumentas, kuriame realioms ir rimtoms Projekto alternatyvoms bei jų analizei iš esmės neskiriama dėmesio, pateikiamos ir trumpai aprašomos tik tokios Projekto alternatyvos, kurių neigiamas įvertinimas yra aiškus iš anksto. Pavyzdžiui, kaip alternatyvos aprašomos tik 1997-1998 metais analizuoti galimi dujotiekio per Suomiją ir Švediją maršrutai. Tuo tarpu Amber dujotiekio per Latviją, Lietuvą ir Lenkiją variantas net nepateikiamas kaip alternatyva ir apskritai iš anksto atmetamas dėl išsamiau negrindžiamo abejotino motyvo, susijusio su tariamu investicijų trūkumu, tarsi būtinos investicijos priklausytų ne nuo pačių Projekto dalyvių. Žinoma, galima tai paaiškinti tuo, kad norėta, jog dujotiekis iš Rusijos eitų tik per ES valstybes, o 1997-1998 metais Latvija, Lietuva ir Lenkija nebuvo ES narės. Tačiau šiandien juk 2007 metai ir visos trys minėtos valstybės skaičiuoja jau trečiuosius narystės ES metus. Todėl akivaizdu, kad norint objektyvaus Nord Stream projekto poveikio aplinkai vertinimo būtina visapusiškai įvertinti Amber dujotiekio trasos alternatyvą, kuri, tikėtina, būtų labiau priimtinesnė atsižvelgiant į grėsmę aplinkai ir statybos kaštus. Tokios alternatyvos atsisakymas, ko gero, galėtų būti grindžiamas tik politiniais motyvais.

Šiuo požiūriu labai svarbus galimas tolesnis Lietuvos ir kitų poveikį patiriančių šalių elgesys. Nord Stream AG informacinio projekto dokumento pateikimas iš esmės pradėjo konsultacijų su poveikį patiriančiomis šalimis procedūrą, kuri yra būtina atliekant poveikio vertinimą. Tarptautinės teisės normos, įskaitant Espoo konvencijos 3 straipsnį, suteikia poveikį patiriančioms šalims galimybę dalyvauti atliekant poveikio aplinkai vertinimą ir teikti savo pastabas, pasiūlymus bei prieštaravimus. Todėl ypač svarbu, ar ir kaip vieningai sugebės šiomis teisėmis pasinaudoti poveikį patiriančios šalys. Manyčiau, kad pagrindinis Lietuvos ir kitų poveikį patiriančių šalių dėmesys turėtų būti sutelktas į tą poveikio aplinkai vertinimo dalį, kuri susijusi su Projekto grėsmėmis ir galimomis realiomis alternatyvomis, ypač Amber dujotiekio alternatyva. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Espoo konvencijos 2 straipsnio 2 dalį poveikio aplinkai dokumentai turi atitikti Konvencijos II priede nustatytus turinio reikalavimus, o Konvencijos II priedas nurodo, kad prireikus poveikio aplinkai vertinimo dokumente aprašomos planuojamos veiklos alternatyvos, įskaitant galimybę apskritai atsisakyti šios veiklos. Kadangi alternatyvų pateikimas formuluojamas kaip neimperatyvi norma (įsakmiai nereikalaujama realių alternatyvų analizės, ji atliekama „jei reikia“), Lietuvos ir kitų poveikį patiriančių šalių pastangos turėtų būti pirmiausia nukreiptos į tai, kad Projekto dalyviai būtų įtikinti realių alternatyvų analizės poreikiu. Todėl ypač svarbus vieningas poveikį patiriančių šalių politinis spaudimas tokią analizę atlikti. Europos Komisija taip pat neturėtų čia likti nuošalyje.

Galima rasti ir teisinių argumentų, kodėl tiriant Nord Stream projekto poveikį aplinkai išsami realių alternatyvų analizė negali būti laikoma tik Projekto dalyvių diskrecijos reikalu ir poveikį patiriančių šalių neimperatyvaus pobūdžio pageidavimu, o turėtų būti privaloma šiuo konkrečiu atveju. Juk Espoo konvencijos nuostatos aiškintinos sistemiškai, atsižvelgiant į susijusias tarptautinės teisės normas. Todėl reikėtų atsižvelgti, pavyzdžiui, į JT Tarptautinės teisės komisijos Pavojingos veiklos tarpvalstybinio pobūdžio žalos prevencijos straipsnių projekto 9 straipsnio 2 dalį, pagal kurią poveikį sukeliančios ir poveikį patiriančios šalys turėtų ieškoti teisingu interesų balansu pagrįstų sprendimų. To paties Pavojingos veiklos tarpvalstybinio pobūdžio žalos prevencijos straipsnių projekto 10 straipsnyje pateikiami veiksniai, į kuriuos derėtų atsižvelgti nustatant teisingą interesų balansą. Iš šių veiksnių, nusakančių skirtingus derintinus interesus, nagrinėjamu atveju svarbiausi yra žymios žalos rizikos laipsnis ir veiksmingų jos prevencijos priemonių egzistavimas, planuojamos veiklos svarba poveikį sukeliančiai šaliai ir galima žala poveikį patiriančiai šaliai, planuojamos veiklos kaštų efektyvumas atsižvelgiant į išlaidas prevencijai ir kitas galimas veiklos alternatyvas. Akivaizdu, kad objektyvus ir visapusiškas Nord Stream projekto vertinimas turėtų būti atliekamas analizuojant ir minėtus veiksnius, padedančius apibrėžti teisingą interesų balansą. Todėl būtent teisingo interesų balanso siekis galėtų būti pagrindiniu argumentu poveikį patiriančioms šalims įrodinėjant būtinybę analizuoti realias Projekto alternatyvas.

Be to, tokią realių alternatyvų analizės būtinybę taip pat galėtų pagrįsti Projekto keliamų grėsmių išryškinimas. Pavyzdžiui, tos grėsmės, kurias jau nuo pat pradžių mini dauguma poveikį patiriančių šalių, nėra eliminuojamos ir Nord Stream AG informaciniame projekto dokumente. Iš jų paminėtinas kad ir dujotiekio tiesimas per Natura 2000 saugomas vietas, kad ir daugiau nei 100 neleistinų atstumų tarp dujotiekio vamzdyno atramų, dėl kurių jūros dugnu einantys vamzdžiai gali nuslinkti nuo atramų, būti per daug suspausti, įlinkti ties viduriu ar deformuotis (todėl iškiltų didelės taršos grėsmė), kad ir tai, jog planuojama dujotiekio trasa kirs daug povandeninių kabelių, pagaliau tai, kad vamzdynas neišvengiamai bus tiesiamas per vietas, kuriose tikimasi rasti jūros dugne palaidotų įprastinių ir cheminių šaudmenų (Nord Stream AG informaciniame projekto dokumente tokia tikimybė patvirtinama, tik pabrėžiama atsargumo priemonių būtinybė). Akcentuojant minėtas grėsmes logiškai būtų linkstama prie poreikio šių grėsmių išvengti ir teisingo interesų balanso būtinybės. Akivaizdu, kad turint omenyje minėtas grėsmes ir Nord Stream projekto kaštus, būtų galima įrodinėti, kad Projektas nėra grindžiamas teisingu interesų balansu dėl veiksmingų žalos prevencijos priemonių trūkumo, galimos žalos poveikį patiriančioms šalims ir apskritai Baltijos jūros aplinkai neatitikimo Projekto naudai, Projekto ekonominio neefektyvumo lyginant su galimomis jo alternatyvomis. Šioje vietoje, kaip geriausiai teisingą interesų balansą atspindinti alternatyva, ypač palankiai galėtų atrodyti Amber dujotiekio projektas, nes jis eliminuotų daugelį Nord Stream projekto keliamų grėsmių ir reikalautų mažiau išlaidų.

Valstybių bendradarbiavimo principas ir pareiga saugoti aplinką

Valstybių įsipareigojimas bendradarbiauti saugant aplinką išplaukia ir iš bendro valstybių bendradarbiavimo principo tarptautinėje teisėje, ir iš prevencijos, kaip specialaus aplinkosaugos principo. Šios pareigos laikymasis aktualus ypač tada, kai problemai spręsti prireikia kelių ar net keliolikos valstybių pastangų, o taip yra beveik visada, kai susiduriama su grėsme jūros aplinkai. Valstybių bendradarbiavimo pareiga yra ne tik moralinio ar politinio, bet ir teisinio pobūdžio; ją pirmiausia nustato paprotinės tarptautinės teisės normos (pavyzdžiui, JT Tarptautinės teisės komisijos Pavojingos veiklos tarpvalstybinio pobūdžio žalos prevencijos straipsnių projekto 4 straipsnyje nustatyta, kad žalos prevencijos tikslais valstybės privalo sąžiningai bendradarbiauti ir prireikus pasitelkti kompetentingas tarptautines institucijas), ji taip pat įtvirtinta tarptautinėse sutartyse (pavyzdžiui, JT Jūrų teisės konvencijos 197 straipsnyje, Espoo konvencijos 3-8 straipsniuose, 1992 metų Helsinkio konvencijos 7 straipsnyje). Ši pareiga glaudžiai susijusi su analizuotu prevencijos principu, skirta šiam ir kitiems aplinkos apsaugos principams įgyvendinti. Valstybių bendradarbiavimo principas ir iš jo kylančios pareigos tokiu būdu papildo prevencijos principą. Esminę jo reikšmę įgyvendinant veiksmingą žalos aplinkai prevencijos politiką pažymi JT Tarptautinės teisės komisija. Tik sąžiningo poveikį sukeliančių ir poveikį patiriančių valstybių bendradarbiavimo keliu galima užtikrinti veiksmingą aplinkos apsaugą, kuri yra vienas iš svarbiausių tarptautinės teisės tikslų.

Iš valstybių bendradarbiavimo principo išplaukia dvi pagrindinės poveikį sukeliančios šalies pareigos: pranešti poveikį patiriančiai šaliai apie planuojamą veiklą ir pateikti su jos poveikio aplinkai vertinimu susijusią informaciją, taip pat konsultuotis dėl žalos prevencijos priemonių siekiant teisingo interesų balanso. Kadangi valstybių bendradarbiavimas turi būti sąžiningas, tai ir su juo susijusios pareigos turėtų būti vykdomos sąžiningai, nepiktnaudžiaujant savo teisėmis ir ekonomine bei politine galia, tinkamai vykdant kitus tarptautinius įsipareigojimus ir paisant kitų šalių teisių bei teisėtų interesų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta analizuojant prevencijos principo ir išankstinio poveikio aplinkai vertinimo pareigos vykdymą, darytina išvada, kad ligšiolinio Rusijos ir Vokietijos bendradarbiavimo su poveikį patiriančiomis šalimis negalima laikyti sąžiningu, kaip negalima teigti, kad šios, poveikį sukeliančios šalys, sąžiningai vykdė minėtas pareigas, išplaukiančias iš bendradarbiavimo principo (pavyzdžiui, buvo delsiama teikti informaciją apie Nord Stream projektą, stengiamasi vengti Projekto alternatyvų paieškos ir teisingu interesų balansu pagrįsto sprendimo).

Todėl poveikį Lietuva ir kitos poveikį patiriančios šalys bendromis pastangomis (prireikus pasitelkdamos ES institucijas ir Helsinkio komisiją) turėtų siekti, kad poveikį sukeliančios šalys su jomis bendradarbiautų sąžiningai. Pagal tarptautinės teisės normas (pavyzdžiui, JT Tarptautinės teisės komisijos Pavojingos veiklos tarpvalstybinio pobūdžio žalos prevencijos straipsnių projekto 9 straipsnio 1 dalį ir 1992 metų Helsinkio konvencijos 7 straipsnio 2 dalį) poveikį patiriančios šalys turi teisę inicijuoti privalomas konsultacijas dėl žalos prevencijos ir teisingu interesų balansu pagrįsto sprendimo. Šia teise būtina veiksmingai naudotis. Taip pat būtina tinkamai pasirengti konsultacijoms poveikio aplinkai vertinimo dokumentų pagrindu, kurios yra privalomos pagal Espoo konvencijos 5 straipsnį (jas turi inicijuoti poveikį sukelianti šalis). Šių konsultacijų metu būtina pasiekti, kad būtų įgyvendinta Konvencijos 5 straipsnyje numatyta galimybė svarstyti galimas planuojamos veiklos alternatyvas.

Pareiga gerbti pakrantės valstybės teises ir laikytis jos nustatytų reikalavimų

JT Jūrų teisės konvencija (56 ir 77 straipsniai) suteikia pakrantės valstybei suverenias teises tyrinėti ir eksploatuoti, saugoti ir valdyti gyvuosius išteklius ir negyvuosius gamtos turtus, esančius vandenyse virš jūros dugno, jūros dugne ir jo gelmėse, bei kitaip tyrinėti ir eksploatuoti išskirtinę ekonominę zoną bei kontinentinį šelfą. Be to, pagal JT Jūrų teisės konvencijos 60 ir 80 straipsnius pakrantės valstybė turi išimtinę teisę statyti išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe dirbtines salas, įrenginius ir statinius, susijusius su jos teisių šiose jūros erdvėse įgyvendinimu, taip pat leisti ir reglamentuoti tokių įrenginių ir statinių statybą, naudojimą ir eksploatavimą, įskaitant įrenginius ir statinius, kurie gali kliudyti pakrantės valstybei naudotis jos teisėmis išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe. Taigi nors kitos valstybės ir turi teisę tiesti ir eksploatuoti vamzdynus išskirtinėje ekonominėje zonoje bei kontinentiniame šelfe, šios teisės įgyvendinimas yra ribojamas Konvencijos nuostatomis. Konkrečiai, kitos valstybės turi šias svarbiausias pareigas, išplaukiančias iš pagarbos pakrantės valstybės teisėms ir teisėtiems interesams (Konvencijos 79 straipsnis): privaloma gauti pakrantės valstybės sutikimą klojamo vamzdyno trasai, laikytis pakrantės valstybės teisės aktais nustatytų ir suderinamų su Konvencijos nuostatomis reikalavimų vamzdynams, susijusių su kontinentinio šelfo tyrimu, eksploatavimu bei taršos prevencija ir kontrole. Taigi pradedant vamzdyno trasos nustatymu ir baigiant aplinkosaugos reikalavimų nustatymu pakrantės valstybė turi galimybes imtis teisinių priemonių savo teisėms ir teisėtiems interesams išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe apsaugoti, kad jos nebūtų pažeistos ir jų būtų paisoma kitoms valstybėms tiesiant bei eksploatuojant vamzdynus, statant kitus įrenginius ir statinius. Tokiu būdu pakrantės valstybės, per kurių kontinentinį šelfą bus klojamas Nord Stream dujotiekis gali įtakoti jo trasą ir statybą. Atsižvelgdamos į minėtas grėsmes aplinkai, pakrantės valstybės iš esmės turi galimybę apskritai nesutikti su dujotiekio tiesimu, žinoma, jeigu pavyktų įtikinamai pagrįsti tokias grėsmes ir pateikti mažiau pavojų keliančias Nord Stream dujotiekio trasos alternatyvas. Suprantama, tokia galimybė būtų realesnė, jeigu dėl jos sutartų visos poveikį patiriančios Baltijos jūros pakrantės valstybės.

Be ekologinių sumetimų taip pat svarbios pakrantės valstybės išskirtinės teisės, susijusios su gamtinių išteklių, ypač naftos ir dujų, Baltijos jūroje žvalgymo ir gavybos galimybėmis. Tokios galimybės įgyvendinus Nord Stream projektą gali būti apribotos, kaip tam tikru laipsniu būtų apribotos ir pakrantės valstybės teisės, susijusios su mokslinių tyrimų vykdymu. Juk paklotas dujotiekis turėtų turėti apsaugos zoną, kuri į abi puses nuo vamzdyno tęstųsi nuo 100 metrų iki 1,5 kilometro ir kurioje pakrantės valstybės iš esmės nebegalėtų žvalgyti ir eksploatuoti gamtinių išteklių.

Žinoma, dauguma šių, su pakrantės valstybės teisių ir teisėtų interesų apsauga susijusių, aspektų nėra aktualūs Lietuvai, nes Nord Stream dujotiekio trasa turėtų aplenkti jos išskirtinę ekonominę zoną ir kontinentinį šelfą. Tačiau gali atsitikti ir taip, kad viena iš dujotiekio statybą aptarnaujančių platformų būtų statoma Lietuvos išskirtinėje ekonominėje zonoje. Tokiu atveju Lietuvos teisių ir teisėtų interesų apsauga galėtų būti problemiška, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai iš esmės nenustato reikalavimų tokiems statiniams. Todėl Lietuva turėtų šią spragą pašalinti: atitinkamos valstybės institucijos turėtų įvykdyti 2004 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1597 ,,Dėl Lietuvos Respublikos teritorinės jūros, gretutinės zonos, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo ribų patvirtinimo ir pavedimo ministerijoms ir Vyriausybės įstaigoms parengti reikiamus teisės aktus“, kuriuo įvairioms ministerijoms buvo pavesta iki 2005 m. kovo 31 d. nustatyti poreikį ir prireikus parengti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, kuriais būtų įgyvendintos tarptautinės teisės normos Lietuvos gretutinėje zonoje, išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe, ir būtų suformuota vientisa teisinė sistema nuo pažeidimų prevencijos iki administracinės ar baudžiamosios atsakomybės. Pagaliau Lietuva, kaip ir bet kuri kita valstybė, turėtų vykdyti tarptautinius įsipareigojimus imtis visų būtinų įstatyminių, administracinių ar kitų priemonių siekiant užtikrinti veiksmingą taršos prevencijos, monitoringo ir kontrolės mechanizmą (tokie valstybių įsipareigojimai yra įtvirtinti, pavyzdžiui, JT Tarptautinės teisės komisijos Pavojingos veiklos tarpvalstybinio pobūdžio žalos prevencijos straipsnių projekto 5 straipsnyje ir 1992 metų Helsinkio konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje).

Valstybių atsakomybės už galimą žalą klausimai

Nors atsakomybės už galimą žalą ir jos atlyginimo klausimai nėra pagrindinis šio straipsnio dalykas, paminėčiau dar vieną JT Tarptautinės teisės komisijos darbą, pretenduojantį į paprotinių tarptautinės teisės normų kodifikaciją, - 2006 metų Tarpvalstybinį poveikį turinčios žalos, kylančios iš pavojingos veikos, paskirstymo principų projektą. Formuluojant šiuos principus siekta užtikrinti greitą ir adekvatų žalos atlyginimą fiziniams ir juridiniams asmenims, įskaitant valstybes, kai žala yra tarpvalstybinio poveikio (t. y. atsiradusi dėl veiklos, kuri vykdoma už žalą patyrusios valstybės ribų), įskaitant žalą aplinkai (pagal 1992 metų Helsinkio konvencijos 3 straipsnio 4 dalį tokiu atveju turėtų būti užtikrintas principas „teršėjas moka“). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal šiame Tarptautinės teisės komisijos principų projekte įtvirtintą greito ir adekvataus atlyginimo principą (4 principas) kiekviena valstybė privalo imtis visų būtinų priemonių užtikrinti, kad tarpvalstybinį poveikį turinti žala būtų greitai ir adekvačiai atlyginta ją patyrusiems subjektams, jeigu šią žalą sukėlė tos valstybės teritorijoje vykdoma ar dėl kitų priežasčių priklausanti jos jurisdikcijai ar jos kontroliuojama veikla. Tai iš esmės dar kartą patvirtina valstybės atsakomybę už jos jurisdikcijai priklausančių ir jos kontroliuojamų subjektų veiklą ir jos pasekmes. Įdomiausia, kad nagrinėjamu Nord Stream projekto atveju atrodo, kad atitinkamą pareigą užtikrinti žalos atlyginimą kitoms valstybėms ir jų fiziniams bei juridiniams asmenims turėtų netgi ne Rusija ir Vokietija, o Šveicarija, kurioje Nord Stream AG yra registruota (todėl šios kompanijos veikla priklauso pirmiausia Šveicarijos jurisdikcijai ir Šveicarija turėtų kontroliuoti šią veiklą). Beje, ši aplinkybė verčia susimąstyti, ar Nord Stream AG registruota Šveicarijoje ne dėl to, kad Šveicarija nėra 1992 metų Helsinkio konvencijos šalis ir jai nėra privalomos šios Konvencijos nuostatos, susijusios su žalos aplinkai atlyginimo užtikrinimu.

Kai kuriais atvejais galėtų būti svarstomas ir Rusijos bei Vokietijos atsakomybės klausimas. JT Jūrų teisės konvencijos 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ,,valstybės atsako už tarptautinių įsipareigojimų dėl jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo vykdymą. Jos atsako pagal tarptautinę teisę“. Valstybės tarptautinę atsakomybę užtraukia bet koks jos tarptautinės teisės pažeidimas. Pažymėtina, kad jis gali būti padarytas ne tik veikimu, bet ir neveikimu. Atsižvelgiant į tai, ir dujotiekio tiesimas galimai nesilaikant nustatytų jūros aplinkos apsaugos reikalavimų, ir, pavyzdžiui, pareigos atlikti privalomą išankstinį poveikio aplinkai vertinimą netinkamas vykdymas ar nevykdymas, ir bendradarbiavimo įsipareigojimo nesilaikymas galėtų sudaryti tarptautinės teisės pažeidimus ir leistų svarstyti atitinkamų Nord Stream projektą sankcionavusių valstybių atsakomybės klausimus. Tai, kad Projektui įgyvendinti buvo įsteigta įmonė ar kad Projekto susitarimą sudarė Rusijos ir Vokietijos bendrovės, nepanaikina atitinkamų valstybių atsakomybės galimybės: tarptautinėje teisėje yra kriterijų, pagal kuriuos valstybės vardu veikiančių ar jos efektyviai kontroliuojamų asmenų veikla gali būti priskiriama valstybei ir užtraukia šios valstybės atsakomybę.

Galimi trečiųjų valstybių teisių gynimo būdai

Valstybių teisių gynimo būdai ir jų ginčų sprendimo priemonės taip pat nėra pagrindinis šio straipsnio dalykas. Todėl aš tik trumpai paminėsiu galimas priemones, kurias galėtų pasiūlyti trečiosios valstybės (įskaitant Lietuvą), jeigu apsispręstų teisinėmis priemonėmis ginti savo galimai pažeistas teises. Žinoma, kuo daugiau trečiųjų valstybių siūlytų tokias priemones, tuo labiau jų pasiūlymai būtų girdimi.

Taigi be derybų ir galimo svarstymo tarptautinėse (įskaitant Baltijos jūros regiono) institucijose trečiosios valstybės neturi labai veiksmingų priemonių savo teisėms ginti, jeigu būtų nustatyta, jog Projekto įgyvendinimas pažeidžia tarptautinės teisės normas, t. y. minėtus teisinius įsipareigojimus, kylančius iš prevencijos ir bendradarbiavimo principų. Taip yra todėl, kad kitoms ginčų sprendimo priemonėms būtinas abiejų ginčo šalių sutikimas, kuriam esant galima į kreiptis į tarptautines ginčų sprendimo institucijas, pavyzdžiui, į tarptautines teisines institucijas pagal JT Jūrų teisės konvenciją ir Espoo konvenciją – Tarptautinį Teisingumo Teismą, Tarptautinį jūrų teisės tribunolą, arbitražą ar specialų arbitražą (šioms priemonėms reikėtų ginčo šalių sutikimo, t. y. kad jos pripažintų šių institucijų jurisdikciją) – arba į Nuolatinį Arbitražo Teismą (ginčas su Nord Stream AG pagal šio Arbitražo taisykles taip pat galėtų būti nagrinėjamas tik sutinkant šiai kompanijai).

II. Nord Stream projektas ES teisės kontekste

Energijos klausimai patenka į ES pasidalintosios kompetencijos sritį, kurioje valstybės narės gali reguliuoti tam tikrus klausimus tol, kol jų nesureguliavo ES institucijos. Todėl Nord Stream projektas ES teisės požiūriu pirmiausia priskirtinas atitinkamos ES valstybės kompetencijos ir reglamentavimo sričiai.

Tačiau dėl Projekto poveikio ir reikšmės energijos rinkai neatmestina platesnio ES institucijų įsikišimo galimybė ir būtinybė (suprantama, kiek ji būtų įgyvendinta, priklausytų nuo valstybių narių valios). Juk energijos išteklių transportavimo patikimumas yra viena iš stabilaus ir nuolatinio jų tiekimo į ES šalis sąlyga. Neabejotina, kad ES energetikos infrastruktūros konstravimas ir palaikymas turi būti organizuojamas taip, kad energetikos vidaus rinka galėtų efektyviai veikti ir nenutoltų nuo strateginių ir tam tikrais atvejais nuo universaliųjų paslaugų kriterijų. Tačiau rengiant ir įgyvendinant kiekvieną konkretų projektą, turi būti užtikrinama ir nacionalinių, ir ES ekonominių bei kitų interesų (įskaitant saugumo) apsauga. Todėl kalbant apie Nord Stream projektą, pirmiausia svarstytina, ar ES ekonomika netaps priklausoma nuo už ES ribų esančios valstybės (kuri, beje, vertybiniu požiūriu vis labiau tolsta nuo ES) sprendimų, taip pat ar energetinis saugumas, kurio siekiama Projektu, netaps energetiniu priklausomumu. Panašiai su ES valstybių saugumu galėtų būti siejamos Nord Stream projekto keliamos grėsmės ekologinei situacijai Baltijos jūros regione. Tokio pobūdžio svarstymai ir galėtų būti geru pretekstu paskatinti ES institucijas (įskaitant Europos Komisiją) įsikišti išryškinant galimas Projekto alternatyvas, jas visapusiškai įvertinant ir perimant su Nord Stream projektu susijusių klausimų reglamentavimą, kad jis galėtų geriau užtikrinti bendrus visų ES narių energetinio ir ekologinio saugumo interesus.

Žvelgiant į galiojančias ES teisės normas, pažymėtina, kad Projektas labiausiai yra susijęs su konkurencijos teise. Visų pirma, svarstytina, ar Projektą įgyvendinantys susitarimai negalėtų būti priskirti konkurenciją ribojantiems susitarimams. EB steigimo sutarties 81 straipsnis numato, kad kaip nesuderinami su bendrąja rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar padarinys yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju galimi keli lygmenys, kuriais remiantis ir atsižvelgiant į detales, būtų galima įvertinti, ar negali būti pažeistas EB steigimo sutarties 81 straipsnis: (1) susitarimo tarp E.ON ir BASF (įmonių, turėsiančių po 24,5 proc. akcijų Projekto įmonėje) bei (2) susitarimo tarp E.ON ir BASF konsorciumo bei OAO Gazprom.

Vis dėlto pagrindinė ir svarbiausia Projekto keliama problema, susijusi su ES konkurencijos teise, yra galimas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi rinkoje siekiant ir ekonominių, ir politinių interesų, o pastariesiems įgyvendinti naudojant Rusijos ekonominę galią, valstybės pagalbos ir kainų reguliavimo priemones.

Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas yra įtvirtintas EB steigimo sutarties 82 straipsnyje. Pagrindinis dominavimo rinkoje rodiklis yra užimama rinkos dalis. Nors griežto apibrėžimo, kokią dalį galima laikyti labai didele rinkos dalimi, nėra, Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 1991 metais AKZO byloje nurodė, kad 50 procentų rinkos dalis jau yra labai didelė. Atkreipčiau dėmesį, kad Rusija yra pagrindinis energetikos produktų tiekėjas į 27 ES šalis ir iš Rusijos importuojama pusė ES suvartojamų gamtinių dujų. Atsižvelgiant į tai, kyla klausimas, ar šiuo metu Rusijos dujų tiekėjas (faktiškai valstybei priklausanti ir jos interesams naudojama monopolininkė Gazprom) neartėja prie ir ar nepasiekė ribos, kai bus laikomas dominuojančiu ES rinkoje. Neabejotina, kad Nord Stream projekto įgyvendinimas tik prisidėtų prie Gazprom dominavimo rinkoje įtvirtinimo. Labiausiai tikėtina, kad tokiu atveju Rusija per savo įmonę Gazprom galėtų piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi mažindama konkurentų skaičių. Tai liudija ir jos ekonominis pajėgumas, ir valstybės pagalbos bei kainų fiksavimo galimybė. Be to, Projektas leistų išvengti tranzitinių valstybių (pirmiausia Baltijos valstybių ir Lenkijos), o tai sumažintų poreikį derinti dujų kainas ir tiekimo sąlygas bei kiekius su kitomis valstybėmis ir suteiktų Rusijai ir Gazprom galimybę spręsti šiuos klausimus dar savarankiškiau.

Vis dėlto baigiant reikėtų pastebėti, kad didesnė dalis su Nord Stream projekto įgyvendinimu susijusių pasekmių gali išaiškėti tik vėliau, be to, skelbiamos bendros informacijos apie Projektą kol kas nepakanka išsamesnėms prielaidoms formuluoti, joms patvirtinti ir, juo labiau, kategoriškesnėms išvadoms dėl galimų ES teisės normų pažeidimų daryti.

Tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą 2007 vasario 12 dienos tarptautinėje konferencijoje

Bernardinai.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras