Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Šiandieninė Libija ir jos raidos perspektyvos (4)

Andrius Bivainis
2011 11 14

Įžanga

Šiandieninės Vidurio Rytų regiono politinių procesų realijos, be abejo, Europos kaimynystės politikos (EKP) Pietų dimensiją daro labai įdomiu tyrimo objektu. Šiai dimensijai priskiriamos Viduržemio jūros regiono valstybės, su kuriomis ES yra pasirašiusi asociacijos sutartis. Tai valstybės nuo Maroko vakaruose iki Jordanijos ir Sirijos rytuose. Išskirtinis šio regiono veiksnys yra politinio režimo nestabilumas arba tebesitęsianti tarpusavio konflikto evoliucija. Praktiškai visos regiono valstybės, išskyrus Maroką, Alžyrą, Jordaniją ir demokratijos konsolidacijos keliu pasukusį Tunisą, šiuo metu susiduria su bent vienu iš minėtų regioninių veiksnių. Libijos atvejis regione yra išskirtinis. Arabų pavasario revoliucijos sukelti neramumai šioje šalyje peraugo į atvirą pilietinį karą, įtraukusį ir tarptautinę bendruomenę. Pagal Jungtinių Tautų 1973-iąją rezoliuciją į pilietinį konfliktą įsitraukė NATO oro pajėgos. Šis veiksnys, be abejo, išgelbėjo opozicines sukilėlių pajėgas nuo sutriuškinimo, bet platesne prasme NATO pajėgų panaudojimo teisėtumas sulaukė nemažai prieštaringų vertinimų[1].

Visai neseniai nuskambėjus Jungtinių Tautų ir Šiaurės Atlanto Tarybos sprendimams stabdyti humanitarinę intervenciją Libijoje, gali atrodyti, kad ši valstybė pereina į stabilesnį pokonfliktinės raidos etapą. Vis dėlto stabilios raidos naujojoje Libijoje garantas dar labai menkas. Šiame straipsnyje analizuojami šios pietinės ES kaimynės valstybingumo raidos ypatumai, privedę Libiją prie dabartinės situacijos. Taip pat, žvelgiant pro Europos kaimynystės politikos iniciatyvų prizmę, bus ieškoma atsakymo, kokie interesai skatino M. Gaddafio valdomos Libijos ir ES dialogo plėtojimą, ir siekiama atskleisti, kokios galimos šiandieninės ES ir Libijos dialogo perspektyvos.

Libijos politinės sistemos raida

Libijos režimo kaita, įvykusi 1969 metais po karinio perversmo, sutelkė valdžią mažos karininkų grupės rankose. Grupė susivienijusių karininkų per perversmą nuvertė pirmąjį ir paskutinį tuometinės Libijos karalių Idrį I. Netrukus pulkininkas M. Gaddafis sutelkė visą valdžią savo rankose ir, pasinaudodamas įtaka Revoliucinėje valdymo taryboje bei savo šeimos ir genties parama, palengva įtvirtino Libijoje autoritarinį režimą.

Režimo kūrimas buvo vykdomas nuosekliai ir išsiskyrė keletu bruožų. Visų pirma M. Gaddafiui pavaldžios saugumo pajėgos pradėjo vykdyti prevencinius potencialių opozicionierių suėmimus. Prevencinės represinės priemonės prieš vidurinio sluoksnio inteligentiją ir skirtingo politinio spektro aktyvistus būdingos visiems Vidurio Rytų autoritariniams režimams, prieš kuriuos įvyko arabų pavasario neramumai[2]. Kita vertus, naujasis Libijos lyderis išsiskyrė tuo, kad ėmė mažinti islamistinių grupuočių vaidmenį savo kuriamoje valstybėje. Pirmaisiais režimo konsolidavimo metais buvo sumažinta religinių mokyklų įtaka visuomenėje, apribotas savarankiškas šariato teisės taikymas, o islamistų atstovams leista veikti tik kaip kuriamos teisinės sistemos patarėjams[3]. Stengdamasis apriboti islamistinių grupuočių vaidmenį musulmoniškoje visuomenėje naujasis Libijos lyderis, skirtingai negu kaimyniniai režimai, pasielgė gana drąsiai. Kaip atsvarą tradicinei šariato teisei M. Gaddafis įgyvendino savo islamo interpretacijas, jomis buvo remiamasi kaip vienu iš režimo teisėtumo pagrindų.

Taip Libijoje XX a. 8-ame dešimtmetyje įsitvirtinęs lyderis galutinai sukūrė unikalią valstybės formą džamahiriją (Jamahiriya). Naujojo lyderio personifikuota politinė sistema buvo grindžiama kaip revoliucinės liaudies demokratijos sistema. Šios politinės sistemos viziją M. Gaddafis išdėstė „Žaliojoje knygoje“. Knygoje politinio, ekonominio ir socialinio valstybės valdymo vizija apibūdinama kaip „trečioji universalioji teorija“, alternatyva kapitalizmo ir komunizmo ideologijoms[4].

Pasak šios „universaliosios teorijos“, atstovaujamosios demokratijos modelis yra ydingas, siekiantis tik politinių partijų interesų protegavimo. Paprastiems žmonėms naudos neteikiantis atstovavimo modelis naujojo Libijos diktatoriaus buvo visiškai atmestas [5]. Džamahirijos politinėje sistemoje visiškai atmetama ir politinių partijų egzistavimo galimybė. Vietoj to žmonės teoriškai savo interesus gali išreikšti per visuotinius susirinkimus liaudies kongresuose, kurie subordinacijos seka žmonių interesus perduoda Generaliniam Liaudies Kongresui (parlamento institucijai).

Pažymėtina, kad 2010 metų sausį Libijoje veikė 432 liaudies kongresai, išsidėstę regioniniu geografiniu principu[6]. Žmonių dalyvavimas šių kongresų sesijose pasiekė kritinę pasyvumo ribą ir atspindėjo visuomenės nepasitenkinimą tuo, kad jų išreikšti interesai nebuvo įgyvendinami. Situacija, kuri susiklostė Libijos liaudies kongresuose prieš pat pilietinį karą, atspindi Generalinio Liaudies Kongreso ir Generalinio Liaudies Komiteto, vykdančio tariamas vyriausybines funkcijas, pasyvumą ir neveiksnumą džamahirijos politinėje sistemoje.

Šios formalios valdžios institucijos atliko tik režimo šalininkų klubo funkcijas. Realūs sprendimai buvo priimami artimame M. Gaddafio patikėtinių rate. Valstybės valdymo reikaluose Libijos lyderis pasikliaudavo tik asmeninių pažinčių saitais susietais žmonėmis, o Generaliniam Liaudies Komitetui dažniausiai tebuvo suteikiamas diskusijų klubo vaidmuo su griežtais apribojimais įsitraukti į politinių reformų tematiką[7]. iIeologinė politinės sistemos priežiūra buvo patikėta neformaliam jėgos veikėjui – Revoliucinio komiteto judėjimui. Tai buvo tiesiogiai diktatoriui pavaldi saugumo organizacija, savo veikla apėmusi praktiškai visas visuomenės gyvenimo sritis ir net įgalinta kontroliuoti formaliųjų valdžios institucijų veiklą[8].

Apibendrinant Libijos politinės sistemos raidą reikia pabrėžti, kad silpna nuo 1951 metų besiformavusi monarchinė valstybinė santvarka šioje šalyje buvo greitai sunaikinta. Nuo 1969 metų naujasis totalitarinio personifikuoto režimo lyderis kūrė utopinę valdymo sistemą. Joje buvo visiškai atmestas visuomenės atstovavimo principas, politinės opozicijos idėjos prilygintos revoliucijos ideologijai, o kartu ir valstybės išdavimui. M. Gaddafis sukūrė dvejopą valdymo institucijų sistemą. Formaliosios institucijos buvo skirtos visuomenės interesams išgryninti ir savotiškiems debatams vykdyti. Ši institucinė sistema neturėjo realaus juridinio apibrėžimo, mat Libijos lyderis nuolatos ignoravo konstitucijos kaip pagrindinio šalies įstatymo būtinybę [9]. O neformaliosios sistemos rankose buvo sutelkta reali sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo galia.

Dabartinio pilietinio karo sūkuryje susikūrė Pereinamoji Nacionalinė Taryba (Transitional National Council), jos nariais tapo aktyvistai, ankstyvojoje revoliucijos fazėje atsiriboję nuo M. Gaddafio režimo. Pereinamosios Tarybos pirminis siekis – tinkamai administruoti ir valdyti sukilėlių kontroliuojamas teritorijas. Pirmasis Tarybos susirinkimas įvyko 2011 metų kovo 5 d. rytiniame Bengazio mieste, kuris laikomas sukilimo prieš Libijos diktatorių centru[10].

Šiuo metu Pereinamojoje Nacionalinėje taryboje yra iki 45 narių. Tiesa, dalis jų neskelbia savo vardų dėl saugumo sumetimų tam tikruose sukilėlių kontroliuojamuose regionuose. Šios tarybos sudėtis paremta regioninių atstovų išrinkimo principu. Sukilėlių grupuotės iš atitinkamų regionų deleguoja savo atstovus į naują valdymo instituciją. Taip pat pažymėtina, kad Tarybai pavaldi Vykdomoji Taryba (Executive Board), kurią sudaro 15 atstovų, atsakingų už įvairias valstybės valdymo sritis[11]. Ši naujai kuriamos Libijos institucinė santvarka nėra iki galo išplėtota, o jos atstovaujamoji sudėtis ir gebėjimas susidoroti su iššūkiais po režimo pasitraukimo dar kelia daug klausimų.

Ekonominės raidos tendencijos

M. Gaddafio kurtoje utopinėje valstybinėje santvarkoje ekonominė sankloda taip pat buvo paveikta „Žaliosios knygos“ ideologijos. Režimo konsolidacijos pradžioje Libijoje buvo atmesta privačios nuosavybės teisė, todėl bet koks privataus verslo plėtojmas prieštaravo džamahirijos ideologiniams principams.

Konsolidavęs savo režimą šalyje, naujasis Libijos diktatorius nacionalizavo iki tol veikusius privačius bankus ir naftos gavybos versloves[12]. Visa ekonomika tapo centralizuota, šalyje sukurtas „trečiojo pasaulio socializmo“ modelis rėmėsi bendruoju pramonės produkcijos paskirstymu ir valstybės kontroliuojama gamybos subsidijavimo sistema.

Bėgant metams šis socializmo modelis negalėjo išsilaikyti. Libijos valdžios elitas tai suprato XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Tuo metu Libija ėmėsi ekonominių santykių su užsienio šalimis užmezgimo politikos. 2000 metais Libijos lyderis pasiuntė pasauliui aiškią žinią, kad Libija sveikintų užsienio kapitalo investicijas, šalyje joms bus sudarytos palankiausios sąlygos[13]. Netrukus į kvietimą atsiliepė nemažai naftos gavybos kompanijų, nuo seno turinčių interesų Šiaurės Afrikos regione. Tačiau glaudesnis ekonominis bendradarbiavimas su išoriniu verslo pasauliu Libijos režimui tapo įmanomas tik po to, kai 2003 metais buvo atsisakyta branduolinių pajėgumų plėtros programos.

Žvelgiant į ES bendradarbiavimo su Libija iniciatyvas reikia išskirti keletą bruožų. Visų pirma bendradarbiavimo iniciatyvos apima specifinius ES ekonomikos ir migracijos politikos interesus[14]. Migracijos ir sienų kontrolės interesas yra būdingas bendradarbiaujant su visomis Viduržemio jūros regiono kaimynėmis. Tokia ES taikoma praktika įgyvendinama ir kitose regioninėse Kaimynystės politikos iniciatyvose. Antras iš ES pusės kylantis interesas yra susijęs su gamtinių išteklių gavybos pajėgumų plėtojimu ir Libijos energetinės sistemos pertvarkymu. Naftos gavybos interesų protegavimas oficialiojoje ES retorikoje tiesiogiai atspindi didžiausių Italijos, Ispanijos ir Vokietijos kompanijų interesus. Trys europietiškos kompanijos iš minėtų valstybių valdė didžiausią dalį Libijos naftos gavybos prieš prasidedant pilietiniam karui[15]. Reikia pripažinti, kad energetiniai interesai išlieka esminiai, nes naftos gabenimas į Europą iš Libijos padidintų energetinių žaliavų tiekimo diversifikaciją ir santykinai mažintų priklausomybę nuo Rusijos importo.

Dar vienas ES plėtoto bendradarbiavimo su Libija bruožas – labai ribotas šalies režimo įtraukimas į finansavimo priemonių plėtojimą. Užuot patikėjusi reformų finansavimo administravimą Libijos režimui, Europos Komisija veikė per nevyriausybines organizacijas, ES šalių administracijas arba tokių tarptautinių organizacijų kaip JT programas[16]. Tokios Europos Komisijos praktikos taikymas gali būti grindžiamas tuo, kad Libija dar nėra tapusi oficialia Viduržemio sąjungos nare, su ja nėra sudarytas asociacijos susitarimas. Taigi ES ir Libija nėra pasiekusios teisinio bendradarbiavimo politikos pagrindų įtvirtinimo.

Šalies ekonominės raidos perspektyvos po pilietinio karo dar gana miglotos. Galima tvirtai remtis tik viena prielaida: naftos gavybos verslovės sulauks aktyvaus užsienio kapitalo sugrįžimo. Žvelgiant į tai, kokius planus deklaruoja stambiausi šio sektoriaus veikėjai iki krizės, tikėtina, kad per ateinančius 12–18 mėnesių užsienio investicijos į naftos gavybą bus bene vienintelės realios Pereinamosios Nacionalinės Tarybos pajamos[17]. Kitų gamybos ar aptarnavimo sferų galimybės pritraukti užsienio investicijas dar tebėra labai miglotos. Vis dar galinti atsinaujinti sukilėlių ir režimo šalininkų kova bei neaiškios politinės sistemos formavimosi naujojoje Libijoje tendencijos vargu ar artimuoju laikotarpiu pritrauks papildomų užsienio investicijų.

Ypatingas atvejis: atstovaujamosios politinės sistemos perspektyvos

Šiandieninė Libijos visuomenė –palyginti visai neseniai valstybingumo saitais susieta bendruomenė. Vieningos valstybės formavimasis Libijoje buvo pradėtas tik 1951 metais, susikūrus Libijos karalystei[18]. O pilietinės visuomenės formavimosi stagnaciją Libijoje lėmė keletas esminių priežasčių. Visų pirma suvienytoji Libija – trijų keturių vyraujančių genčių nuo seno apgyventa teritorija. Šiose gentyse nebuvo tradiciškai susiformavusios tvirtos tarpusavio sąveikos ar bendradarbiavimo tradicijos. Aiškiausias tokios situacijos pavyzdys gali būti pateikiamas iš M. Gaddafio valdymo eros: politiniame elite atstovaujamos vakarinės Libijos gentys skatino konfrontaciją ir net baudžiamąsias represijas prieš rytuose dominuojančias gentis[19]. Taigi, antruoju veiksniu galima laikyti Libijos diktatoriaus valdymo laikotarpiu taikytas tarpgentines represijas, kurios gali tapti svarbiu trukdžiu kuriant vieningą pilietinę visuomenę ateities Libijoje. Trečiasis veiksnys, darantis įtaką visuomenės tarpusavio konvergencijai, – gamtinės sąlygos, apsunkinančios bendravimą tarp nutolusių gentinių centrų ir silpnai išplėtota susisiekimo infrastruktūra.

Analizuojant galimas politinės sistemos Libijoje formavimosi tendencijas svarbu įvertinti tai, kad sukilimas prieš režimą prasidėjo rytinėje šalies dalyje. Libijos Pereinamojoje Nacionalinėje Taryboje šiuo metu didumą atstovų sudaro sukilėlių iš rytinių šalies regionų deleguoti asmenys. Žinant, kad rytiniuose regionuose, revoliucijos ir pilietinio karo židinyje, veikia praktiškai vien opozicinės M. Gaddafio režimui jėgos, platesnis atstovavimas naujojoje Libijoje dar kelia daug klausimų. Visų pirma lieka neaiškus opozicinių grupių, veikiančių išeivijoje, vaidmuo naujojoje politinėje sistemoje. Atsižvelgiant į tai, kaip ilgai šios grupės veikė reziduodamos Didžiojoje Britanijoje ar kitose ES šalyse, jų atsiribojimas nuo naujos valdžios formavimo mažai tikėtinas. Kita vertus, šių opozicinių grupių ideologinis spektras labai platus – nuo monarchizmo iki radikalaus islamizmo[20]. Antras labai svarbus klausimas – tai islamistinių organizacijų vieta ir galimas vaidmuo naujojoje Libijos politinėje sistemoje. Visai neseni pavyzdžiai iš Egipto aiškiai iliustruoja šių grupuočių aktyvumą siekiant įsitraukti į politines sistemas, konstruojamas po arabų pavasario revoliucijų[21].

Trečias neatsakytas klausimas siejamas su derybų tarp senojo režimo šalininkų ir Pereinamosios nacionalinės tarybos galimybėmis. Svarbu įvertinti tai, kad režimo šalinininkų pasipriešinimas kai kuriuose pietvakarių ir vakarų regionuose išliko aktyvus iki pat paskutinių pilietinio karo dienų, kol buvo sunaikintas senasis lyderis[22]. Kita vertus, nėra garantijos, kad režimo šalininkų grupuotės neatnaujins pasipriešinimo pasitelkdamos taktiką, sąjungininkams gerai pažįstamą iš kovos su islamistais Irake ar Afganistane patirties. Todėl šiandieninėje Libijoje neturėtų būti ignoruojama senojo režimo šalininkų grupės dydis ir svarba. Siekiant visapusiško politinio atstovavimo naujojoje valstybėje šios grupės įtraukimas į derybų dėl naujos politinės sistemos procesą galėtų būti kur kas veiksmingesnis motyvacinis veiksnys.

Apibendrinant galima pažymėti, kad naujoji Libijos sistema, labiausiai tikėtina, bus paremta atstovaujamosios demokratijos modeliu. Atstovavimas per politines institucijas yra tas modelis, pagal kurį buvo sudaryta Pereinamoji nacionalinė taryba. Vertinant dominuojančias šios Tarybos pozicijas po pilietinio karo tikėtina, kad šis modelis bus plėtojamas ir toliau. Naujojo politinio elito ir didumos visuomenės akyse masių dalyvavimas politinio proceso imitavime turėtų būti vertinamas kaip ne itin veiksmingas palikimas iš džamahirijos laikotarpio, jis, tikėtina, bus visiškai atmestas. Kita vertus, naujosios politinės sistemos demokratiškumo lygmuo dar labai neaiškus. Libijos visuomenei istoriškai svetimos demokratinės santvarkos raidos galimybės tiesiogiai priklausys nuo anksčiau straipsnyje pateiktų klausimų sprendimo formuojant ir įtvirtinant naująją valstybinę santvarką.

Naujoji Libija ir bendradarbiavimas su Europa

Visuomenės politinė savivoka yra svarbus veiksnys, lemsiantis bendradarbiavimo tarp Libijos ir ES atkūrimo procesą. Nors energetinių išteklių gavyba vilioja užsienio investicijas jau ankstyvojoje valstybės konsolidacijos stadijoje, visapusiško bendradarbiavimo su Europa per Kaimynystės politikos iniciatyvas galimybė išlieka miglota.

EKP iniciatyvų taikymo galimybes naujojoje Libijoje tiesiogiai veiks politinės santvarkos kūrimo progresas. Galima daryti prielaidą, kad politinės santvarkos formavime pasiekus konsensusą tarp visų minėtų veikėjų galimas sėkmingos užsienio politikos plėtojimas, galbūt net pasirašant asociacijos susitarimus su ES. Toks veiksmų scenarijus iš ES pusės labai tikėtinas, sprendžiant pagal jos normatyvines taikos, stabilumo ir demokratijos nuostatas, taikomas Kaimynystės politikoje.

Taigi, santykių su ES ateitis lieka de jure statusą įgavusios Pereinamosios nacionalinės tarybos rankose. Naujosios politinės sistemos formavimas bus ilgas ir, žinant interesų grupių diferenciaciją, sudėtingas procesas. Kaip savo studijoje pažymi D. Brancati ir J. Snyder, teisinių formalumų neverta forsuoti neatsižvelgiant į besiformuojančias politines realijas. Tokią poziciją šie akademikai grindžia nuo 1945 m. atliekamu rinkimų po pilietinių karų tyrimu, kuris patvirtina, kad ilgas ir nuoseklus politinės konsolidacijos procesas, užuot skubėjus prie urnų, gerokai sumažina naujo konflikto visuomenėje tikimybę[23]. Kaip tik tokių nuostatų laikymasis gali labai padėti naujajam Libijos politiniam elitui jau netolimoje ateityje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (921)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (128)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (224)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (297)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (79)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras