Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas (Jacques Chirac) sekmadienį pareiškė nebekelsiąs savo kandidatūros kitą mėnesį, balandžio 22-ąją, vyksiančiuose prezidento rinkimuose. 74-erių sulaukęs Prancūzijos vadovas ketina pasitraukti iš aktyvios politikos po 45 metus trukusios karjeros. Jo sprendimas pasitraukti, kurio ir buvo tikėtasi, žymi ypatingos eros pabaigą Prancūzijoje ir atveria kelią naujai politikų kartai. „Aš nebesieksiu jūsų paramos dar vienai kadencijai", - kreipdamasis į tautą per televiziją pripažino Ž. Širakas.

Jis šalį valdė nuo 1995 metų. Ką tas valdymas davė Prancūzijai? Ko per tuos dvylika metų prancūzai neteko? Ar sustiprino ši šalis savo pozicijas geopolitinėje erdvėje?

Apie tai – politikos apžvalgininko Česlovo Iškausko įžvalgos.

Prancūzijai Don Žuano nepakanka…

Iš tiesų pagunda pasisavinti laikraščio „Liberation” apžvalgininko Lorano Žofreno straipsnio pavadinimą „Politikos Don Žuanas” buvo didelė. Jis gana vaizdžiai apibūdina tą nerūpestingą, šiek tiek paviršutinišką, na, tiesiog “prancūzišką” Ž. Širako vadovavimo didžiajai Europos valstybei stilių.

Apžvalgininkų nuomone, Ž. Širakas buvo dvejopas lyderis. Viena vertus, jis puikiai surengė ir įtikinamai laimėjo dvi prezidento rinkimų kampanijas, tačiau abi jo kadencijos buvo blankios ir beveidės. 1995 metais jis Prancūziją perėmė skendinčią krizėje, abejojančią savo ateitimi, kamuojamą nedarbo ir socialinių neramumų.

2007 metais Ž. Širakas savo šalį palieka tokioje pat krizėje, nepasirengusią dvidešimt pirmojo amžiaus iššūkiams. Dešiniųjų požiūriu, jis neįveikė liberalų susiskaldymo, o kairiųjų – neperšoko socialinės duobės, kurią žadėjo bent jau sumažinti.

Ž. Širakas iš tikrųjų buvo politikos Don Žuanas, rašo L. Žofrenas. Jam netrūko energijos ir veržlumo, jis buvo stebinančio proto ir gilios kultūros, kurios daugelis taip ir nesuvokė. Visą gyvenimą jis grūmėsi dėl svarbiausių postų, bet, kai jie jau būdavo jo, politikas nežinojo, ką su jais veikti. Ž. Širakas suviliojo Prancūziją, bet nepadarė jos laimingos. Jis elgėsi kaip skubantis vyras, nesugebantis pajusti malonumo, siekiantis tikslo, kurį artėjant jautė jau seniai. Tai buvo rinkimų gigantas ir veiksmų nykštukas, rašo „Liberation”

Tarptautinės arenos korifėjus

Į politiką Ž. Širakas atėjo 1968-aisiais. Gegužę tapęs viceministru, jis jau tada suvokė, kad vargu ar verta Prancūzijoje žadinti liūtą, tai yra tautą. Tais pačiais metais Prancūzijos vyriausybė vos nežlugo. Per visą savo karjerą Ž. Širakas tik tai ir tedarė, kad gelbėjo vyriausybes, Nacionalinę Asamblėją vertė naikinti netinkamus įstatymus, ramino studentų riaušes. Septintąjį dešimtmetį vyko jaunimo mobilizacija, 1986 m. gruodį per šalį praūžė galingos demonstracijos, 1995 m.– streikai, 2006 m. – protestų banga dėl pirmojo įdarbinimo įstatymo. Kiekvieną kartą prezidentas neramumus malšino taikiomis kalbomis, o pats sau pažadėdavo neaštrinti situacijos.

Akivaizdu, kad jis daugiau kovų pralaimėjo negu laimėjo. Tačiau Ž. Širako pergalės svarbios tarptautiniu mastu.

Didžiausia jo pergalė – protestai prieš JAV įsiveržimą į Iraką. Prezidentas ne kartą dėl to griežtai kritikavo Dž. Bušą. Istorikai primena, kad tai galbūt atsakas į 1944 metais amerikiečių, išvadavusių Prancūziją, išpiltą žemėn prancūzišką vyną (prancūzai nebuvo dėkingi Amerikai už išvadavimą)...

Ž. Širakas leido atnaujinti branduolinio ginklo bandymus ir ėmė modernizuoti šalies branduolinių elektrinių reaktorius. 1995 m. Prancūzija pirmą kartą pripažino savo atsakomybę už nacių laikais vykdytą žydų deportaciją. Jam valdant buvo priimtas įstatymas, stiprinantis pasaulietinį švietimą, draudžiantis nešioti religinės atskirties ženklus, pavyzdžiui, musulmonėms ryšėti skareles.

1995 metais, praėjus trims dešimtmečiams po to, kai Šarlis de Golis 1966 m. pareiškė pasitraukiąs iš Aljanso, Prancūzija vėl tapo visateise NATO nare. Paskui prancūzų kariuomenė buvo reformuota kontraktų pagrindu. 2000-aisiais tarnybos laikas sutrumpinamas nuo 7 iki 5 metų. Be to, Ž. Širakui valdant buvo įvesta tvarka keliuose, todėl žūčių labai sumažėjo.

Laimėjęs mūšį, pralaimėjo karą...

Bet analitikai mato daugiau pralaimėtų Ž. Širako mūšių. Radikaliausio Nacionalinio fronto lyderis Žanas Mari Le Penas Ž. Širaką pavadino blogiausiu iš visų prezidentų, kraštutinių kairiųjų Komunistinės revoliucinės lygos vadovas Olivjė Bezansenas pareiškė, kad pastarieji dvylika Ž. Širako valdymo metų buvo kupini “nenutrūkstamo melo.”

Laikraštis „Le Nouvel Observateur” tvirtina, kad Prancūzijos ekonomika sustojo ties 1995 metais. Pagal plėtros tempus ji atsilieka nuo savo kaimynių Europos Sąjungoje. Valstybės skola per 10 metų nuo 1996-ųjų padidėjo nuo 657 milijardų iki 1200 milijardų eurų, o tai sudaro net 65 proc. BVP. Žurnalo „Le Point” duomenimis, prancūzų gyvenimo lygis nuo amerikiečių atsilieka 38 proc., nuo airių – 20 proc., nuo britų – 12 proc.

Skandalų irgi netrūko. Antai 2001 metais kilo triukšmas dėl Paryžiaus mero Ž. Širako bandymų slapta finansuoti partiją „Sąjunga už Respubliką” (RPR). Teisėjas iškvietė Ž. Širaką liudyti, bet šis nesileido žeminamas, ir tai dar labiau sukiršino prancūzus. Tuo pasinaudojo Prancūzijos nacionalistai, kurie per 2002 metų rinkimus į antrąjį turą išėjo kartu su kandidatu Ž. Širaku. Tuomet į „RMC Info radiją ” skambino klausytojai ir verkė esantys priversti rinkti „vagį Širaką”, kad nebūtų išrinktas fašistas Le Penas... Taip Ž. Širakas gavo 82 proc. balsų: rinkėjai tiesiog balsavo prieš Le Peną...

Paryžius ašaromis netiki...

Prancūzų rašytojas Žakas Marselis knygoje apie prezidentą „Eliziejaus rūmų nežinomasis” („L’inconnu de l’Elysee”) taip rašė apie jo valdymo metus: „Tai politinis ilgaamžiškumas, kuris pasižymėjo gebėjimu išgyventi po pralaimėjimų, bet galiausiai nieko neduoti. Š. de Golio siekis buvo grąžinti Prancūziją į stipriausių pasaulio valstybių gretą po 1940-ųjų pažeminimo. Žoržas Pompidu pasiekė tikslą – pavertė Prancūziją  šiuolaikine imperija, Fransua Miteranas sutriuškino stuburkaulį komunistams ir kairiuosius sutaikė su rinkos ekonomika. O Ž. Širakas? Atėjo į valdžią, kad joje liktų.”

„Ž. Širakas neįeis į istoriją kaip didysis reformatorius, -  papildo šią charakteristiką žurnalistė Katerina Nėja. - Per 12 metų Eliziejaus rūmuose jis tik palietė svarbiausias problemas: decentralizaciją, viešąją skolą, aplinkosaugą. Bet jo iniciatyvos niekada nebuvo pratęstos. Atrodo, jam trūko tos gijos, ant kurios galėtų suverti visas šias problemas.”

Balandžio 22-ąją Ž. Širakas paliko pasireikšti jaunesnei kartai - Nikolia Sarkozi arba Segolen Ruajal. Tai jiems kovo 11-ąją prezidentas skyrė penkis savo liūdnos kalbos priesakus. Jis 21 kartą paminėjo Prancūzijos vardą, jo žodžiuose buvo daug patetikos ir meilės savo šaliai. Sako, daug kas ir ašarą nubraukė. Bet Prancūzijai reikia ne ašarų ir patetikos. Jai reikia ryžtingo ir europietiško prezidento, ne tik kritikuojančio JAV ar besiglėbesčiuojančio su V. Putinu. Paryžiui reikia bent susilygiuoti tarptautinėje arenoje su stiprėjančia Vokietija ar iššūkiais besisvaidančia Didžiąja Britanija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.