Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  V. Putinas ir Eurazijos sąjunga (5)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2011 11 21

Prieš kurį laiką Rusijos laikraštyje „Izvestija“ pasirodęs V. Putino programinis straipsnis „Naujas integracijos projektas Eurazijai – ateitis, kuri gimsta šiandien“ iš karto sulaukė didelio atgarsio visame pasaulyje. Iš esmės svarbiausias komentaras buvo tas, kad dabartinis Rusijos premjeras (artimiausiu metu turintis tapti prezidentu) ruošiasi atkurti Sovietų Sąjungą, nors jis pabrėžtinai pasakė: „Pirmiausia, nekalbama apie tai, kad vienu ar kitu pavidalu būtų atkurta SSRS. Naivu mėginti restauruoti arba kopijuoti tai, kas jau liko praeityje, tačiau glaudi integracija nauju vertybiniu, politiniu ir ekonominiu pagrindu – tai laikmečio paliepimas.“

Jeigu vertintume V. Putino straipsnį paprastai, jį galima lengvai susieti su artėjančiais prezidento rinkimais Rusijoje. Jam, kaip pagrindiniam kandidatui, reikia kokios nors svarbios idėjos, kuri įkvėptų elektoratą. Kai V. Putinas pirmą kartą tapo Rusijos vadovu, tokiu pergalės lokomotyvu buvo karas Čečėnijoje ir šūkis „Nudėsime atmatų duobėje“.

Tačiau manytina, kad ne viskas yra taip paprasta. Šiuo atveju, ko gero, teisus yra Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka, „Izvestijoje“ išspausdinęs atsakomąjį straipsnį „Apie mūsų integracijos likimą“, kuriame pažymėjo: „Šita publikacija – tikras įvykis. Pirmą kartą per daugybę metų Rusija aiškiai ir nedviprasmiškai paskelbė santykių su valstybėmis, su kuriomis, perfrazuojant klasiką, nusimetė bendrą sovietinę milinę, prioritetą. (...) Tai verta dėmesio. Už žodžių – strategija. (...) Visiškai nesutinku su skeptikais, kalbančiais apie straipsnyje padarytų pareiškimų „deklaratyvumą“. (...) Čia blefas kainuos brangiai, nes visi, gavę stiprų signalą, padarys savo strategines išvadas. Politiką ir politikus gerbia tik jų rimtumo ir nuoseklumo atveju. Todėl neturi būti jokių abejonių dėl V. Putino išsakytų ketinimų nuoširdumo.“

Taip pat šiame kontekste pabrėžtina, kad, A. Lukašenkos teigimu, V. Putinas pasiūlė kurti Vieningąją ekonominę erdvę dar 2003 m. neformaliame Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano (kurio prezidentas N. Nazarbajevas pradėjo kalbėti apie tai beveik iš karto po SSRS subyrėjimo) lyderių susitikime. Tai gal už būsimo Kremliaus šeimininko žodžių iš tikrųjų slypi rimtesnė vizija?

Šioje vietoje derėtų grįžti šiek tiek į praeitį ir prisiminti, kad V. Putinas, būdamas KGB karininku, tarnavo Vokietijoje ir jai, atrodo, jaučia didelę simpatiją. A. Dugino sukurta rusiška geopolitinė neoeurazijizmo doktrina savo europinėje dalyje taip pat pabrėžia Rusijos ir Vokietijos strateginės partnerystės svarbą. Pridėjus Prancūziją, su kuria Kremliaus santykiai šiuo metu irgi klostosi sėkmingai (užtenka prisiminti „Mistral“ sandorį), ir taip suformavus trikampį Maskva–Paryžius–Berlynas, susikurtų pagrindas geopolitiniam Rusijos ir ES aljansui, kurį remia tiek neoeurazijistai, tiek europietiška „naujųjų dešiniųjų“ geopolitinė stovykla, pasisakanti už Europą nuo Dublino iki Vladivostoko. O dabar pažiūrėkime, ką savo straipsnyje teigia V. Putinas: „Mes nesiruošiame ties tuo [Muitų sąjunga ir Vieningąja ekonomine erdve] sustoti ir keliame sau ambicingą užduotį: išeiti į kitą, aukštesnį integracijos lygmenį – Eurazijos sąjungą. (...) Kai kurie mūsų kaimynai savo nenorą dalyvauti pažangiuose integraciniuose projektuose posovietinėje erdvėje aiškina tuo, kad tai tariamai prieštarauja jų europiniam pasirinkimui. Manau, tai klaidinga kryžkelė. Mes nesiruošiame nuo kažko atsiriboti ir su kuo nors kovoti. Eurazijos sąjunga bus kuriama universalių integracinių principų pagrindu kaip neatsiejama Didžiosios Europos, suvienytos vieningų laisvės, demokratijos ir rinkos dėsnių vertybių, dalis.“

Šiame pasisakyme svarbūs du momentai. Pirmiausia V. Putinas netiesiogiai apeliuoja į Ukrainą, aiškindamas, kad ji klysta nenorėdama integruotis su Rusija. Neoeurazijistai taip pat pabrėžia išskirtinę Kijevo svarbą Maskvai, jeigu ji nori reintegruoti posovietinę erdvę. Kitaip tariant, be Ukrainos nebus jokios reikšmingos Vieningosios ekonominės erdvės nei Eurazijos sąjungos. Antra, V. Putinas užmojai siekia ne vien naujos SSRS (ar kaip ji besivadintų) sukūrimą, bet ir Didžiąją Europą, kurioje Rusijos blokas būtų neatsiejama dalis. Taigi jo pareiškimai ir vėl sutampa su neoeurazijistine geopolitika ir verčia kalbėti apie grandiozinį Maskvos (V. Putino, kuris greičiausiai valdys Rusiją dar ilgai) geopolitinį planą.

Šito plano (ne)sėkmė priklausys nuo kelių veiksnių. Pirmiausia, kaip jau minėta, prie rusiškojo projekto vienaip ar kitaip turi prisidėti Ukraina. Kol kas situacija yra neaiški, bet Europos elgsena verčia manyti, kad Kijevas vis dėlto pasuks Maskvos pusėn. Antra, rusiškasis projektas yra labai individualistinis: jis itin priklauso nuo V. Putino, N. Nazarbajevo ir A. Lukašenkos asmenybių. Pirmasis turėtų išlikti Rusijos vadovu ilgai, paskutinysis beveik paaukojo savo šalį Maskvai, kad galėtų išlikti savo poste, o štai kas bus po N. Nazarbajevo pasitraukimo iš valdžios – neaišku. Manytina, kad parinktas įpėdinis turėtų tęsti pirmtako kursą, bet tvirtos garantijos nėra. Tačiau svarbiausias dalykas, kuris lems Eurazijos sąjungos sėkmę ar krachą, yra Rusijos, kaip pagrindinės projekto varomosios jėgos, likimas. Kitaip tariant, šiandien vis dar nėra akivaizdu, kad valdančiajam tandemui būtų pavykę pakeisti stagnacinę ir atsilikėlišką šalies raidos tendenciją. Rusija bando modernizuotis, bet kol kas negali pasigirti pergale, toliau kovodama pati su savimi (su savo biurokratija ir korupcija). Kita vertus, V. Putinas pagaliau viešai prakalbo apie rimtus geopolitinius dalykus, aiškiau suformulavo šalies viziją, kuri rusams visuomet buvo svarbi kaip proveržio esmė. Tačiau kiek liaudis patikės savo vadu, parodys laikas ir tolimesni jo veiksmai.

Pabaigoje norėtųsi pasakyti, kad Lietuvos analitinė mintis pastaruoju metu atrodo atsilikusi nuo sisteminio globalios geopolitikos suvokimo ir pasaulio raidos tendencijoms eina iš paskos, neįžvelgdama naujos kritiškai reikšmingos strateginės realybės formavimo pačioje savo pašonėje. Kai atėjo metas kalbėti apie galimą strateginį Europos ir Rusijos suartėjimą, kuris gali tiesiogiai paveikti šalies likimą, mes kapstomės smulkmenose ir skandaluose, pykstamės su kaimynais ir nė nebandome suprasti, kas gi vyksta aplinkui. Žinoma, Lietuva niekad nekurs pasaulio ateities, tačiau būtų neblogai bent jau būti tarp kūrėjų ir suvokti, ką jie daro.

Nuorodos

  • Владимир Путин, «Новый интеграционный проект для Евразии — будущее, которое рождается сегодня», http://izvestia.ru/news/502761.
  • Александр Лукашенко, «O судьбах нашей интеграции», http://izvestia.ru/news/504081.
  • Нурсултан Назарбаев, «Евразийский Союз: от идеи к истории будущего», <http://izvestia.ru/news/504908>.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 5)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras