Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Minskas, Kijevas ir Maskva: kova dėl demokratijos ir jos žlugimas

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2007 03 16

http://www.shrm.org/global/publications/baker/0800glob/Sept%202000%20artwork/russia.jpgŽvelgiant į šiandienę situaciją Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje, akivaizdi savotiška nevienoda šių šalių padėtis demokratijos atžvilgiu. Prisimenant formalaus Sovietų Sąjungos žlugimo aplinkybes, t. y. keleto buvusių sovietinių respublikų lyderių pasirašytą susitarimą, galima teigti, kad liberalizacijos etapo pabaigoje, pradėdamos perėjimą į demokratiją, Baltarusija, Ukraina ir Rusija turėjo vienodas starto pozicijas - jas galima identifikuoti pagal šių šalių tuomečio politinio elito deklaruotas nuostatas.

Šias nuostatas gerai iliustravo ir pirmieji laisvi rinkimai, suteikę legitimius valdžios įgaliojimus reformatoriškoms jėgoms, aiškiai pasisakiusioms prieš buvusį totalitarinį/autoritarinį Sovietų Sąjungos režimą bei už komandinės ekonomikos reformavimą remiantis laisvos rinkos principais.

Tačiau ilgainiui perėjimo į demokratiją procesai, palyginti, pavyzdžiui, su Baltijos (Lietuva, Latvija, Estija) arba Vidurio Europos šalimis, šiose trijose valstybėse ėmė lėtėti arba iš viso strigti. Tokį sulėtėjimą, strigimą, grįžimą prie autoritarinio valdymo arba vėlesnį pakartotinį demokratizacijos bandymą lėmė kompleksiniai veiksniai. Sakykim, tiriant „užstrigusį“ buvusios Jugoslavijos ir visų pirma tuometės Serbijos ir Juodkalnijos perėjimą į demokratiją, galima aiškiai konstatuoti, kad liberalizacijos laikotarpiu serbai ėmė propaguoti ekspansinio nacionalizmo ideologiją ir psichologiją. O Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos demokratizacijos tempams  įtaką darė kitokie, socialiniai ekonominiai veiksniai.

Tačiau šis faktorius, be abejo, siejasi ir su politinio elito veiksniu. O tautinio identiteto klausimas tampa aktualus šiandienėje Rusijoje, kurioje vis labiau plinta šovinistinės nuotaikos, paremtos rusų, kaip valstybę kuriančios tautos, samprata, nurodančia, kad Rusijos valstybės ribos yra siauresnės už faktines rusų tautos ribas, kas iš dalies gali skatinti ir agresyvią Rusijos politiką bent jau regioniniu mastu.

Vis dėlto bendrai apžvelgiant posovietinės Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos raidos specifiką, būtina akcentuoti tokius aspektus:

1. Skirtingą dabartinį šių trijų valstybių statusą sėkmingo perėjimo į demokratiją arba konsoliduotos demokratijos atžvilgiu;

2. Išskirtinį socialinio ekonominio faktoriaus vaidmenį ir jo sąveiką su posovietiniu politiniu elitu, darant įtaką jo iškilimui į valdžią, įsitvirtinimui joje arba pasitraukimui.

Dabartinė Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos demokratizacijos situacija aiškiai rodo, kad kiekybiškai šiame regione vyrauja nedemokratinės tendencijos: perėjimas į demokratiją Baltarusijoje buvo sustabdytas 1994  m., Rusijoje – 2000 m., o Ukrainoje vyko su įvairiais trikdžiais. Tiesa, dabartinė situacija Ukrainoje leidžia tikėtis sėkmingo demokratijos įtvirtinimo, tačiau negalima pamiršti Rusijos įtakos faktoriaus: ši šalis visomis išgalėmis priešinsis euroatlantinei Ukrainos integracijai.

Nesėkmingą demokratizaciją Baltarusijoje, ko gero, lėmė kompleksinės priežastys, iš jų kaip svarbiausios išskirtinos šios:

  • posovietinės visuomenės pasyvumas, nulemtas tautinio identiteto konsolidavimo iniciatyvų stokos;
  • naujojo politinio elito neryžtingumas vykdant politines ir ekonomines reformas, taip sukuriant dirvą populistinei, nostalgija Sovietų Sąjungai paremtai politikai;
  • A. Lukašenkos asmenybė ir jo taikomi valdymo metodai, kurių visuma laikytina pagrindine demokratizacijos Baltarusijoje žlugimo priežastimi.

Ukraina, kaip jau buvo minėta, yra priešingoje sąlyginės skalės pusėje -  šiuo atveju susiduriame su palyginti sėkmingiausiu demokratizacijos scenarijumi. Šį teiginį galima pagrįsti tokiais argumentais:

  • laiku, saikingai ir neagresyviai eskaluotas nacionalizmo veiksnys, ukrainietiškąjį identitetą tiesiogiai susiejant su demokratinėmis vertybėmis;
  • politinis elitas, nors ir veikdamas kartelinių susitarimų su oligarchais sąlygomis, nesiėmė antikonstitucinių veiksmų savo galiai įtvirtinti;
  • net ir atsiradus demokratinio žaidimo taisyklių pažeidimams, suveikdavo visuomenės politinio aktyvumo veiksnys („oranžinė revoliucija“).

Tačiau vertinant perėjimo į demokratiją tempus Ukrainoje būtina pabrėžti, kad minėtasis politinio ir verslo elito susiliejimas, nutrinantis viešosios politikos ribas, buvo esminis demokratizaciją lėtinantis veiksnys.

Rusijos posovietinei raidai būdinga ir Ukrainos, ir Baltarusijos elementai. Ankstyvoji perėjimo į demokratiją stadija Rusijoje faktiškai vyko taip pat kaip Ukrainoje ir pagrindiniai jos krypties vektoriai buvo naujojo politinio elito, pasižyminčio demokratinėmis nuostatomis, santykiai su dėl ekonominių reformų susiformavusiu oligarchų sluoksniu. Viešosios politikos ribos Rusijoje B. Jelcino valdymo metais buvo nutrintos panašiai kaip ir Ukrainoje valdant L. Kučmai. Nors kartais oligarchų įtaka būdavo lemiamas veiksnys nustumiant atvirai antidemokratines jėgas, pavyzdžiui, Rusijos komunistų partiją bei jos lyderį G. Ziuganovą, į antrąjį politikos planą.

Tačiau į valdžią atėjus V. Putinui ir suaižėjus senajai valdžios ir oligarchų valstybinei sąrangai, Rusijos politinėje sistemoje ėmė dominuoti Baltarusijai būdingi elementai, pirmiausia susiję su valdžios vertikalės konstravimu ir prezidento galių plėtra, kas taip pat leidžia konstatuoti demokratizacijos žlugimą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras