Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Dabartinė Argentina: rinkimai, infliacija ir naftos pažadintos nuoskaudos (1)

Vaiva Sapetkaitė, VU TSPMI magistrė
2011 12 19

Argentinos politinė padangė po truputį rimsta po didelio sujudimo. Maždaug prieš mėnesį, spalio 23 dieną, įvyko šalies prezidento rinkimai. Juose laimėjo ir antrą kadenciją valstybei vadovaus centro kairiųjų pažiūrų politikė Cristina Fernandez de Kirchner, priklausanti peronistinei Teisingumo partijai (isp. Partido Justicialista). Per rinkimus jos konkurentai (buvęs Argentinos prezidentas Eduardo Duhalde, Ricardo Alfonsinas ir Hermesas Binneris) triuškinamai pralaimėjo, prezidentei susižėrus 54 procentus rinkėjų balsų.

Prezidentę yra dėl ko pagirti. Jai būnant valdžioje stabiliai augo šalies ekonomika, pastangos mažinti skurdą šalyje buvo vaisingos, taip pat po ne vienus metus trukusio šaltuko atnaujinti ryšiai su Tarptautiniu valiutos fondu, atgaivintos derybos dėl Argentinos skolų mokėjimo su vadinamuoju Paryžiaus klubu (Paryžiaus klubas yra neformalus 19 stipriausių pasaulio ekonomikų – kreditorių sambūris, padedantis finansinius sunkumus patiriančioms šalims, prie jo nuolatinių narių esant reikalui gali prisidėti ir kitos šalys1).

Praėjusiais metais Argentinos ekonomika kilo žaibiškai – 9,2 procento ir pagal šį rodiklį buvo trečia Pietų Amerikoje. Prie to daug prisidėjo intensyvus ekonominis bendradarbiavimas su kaimyne Brazilija. Vis dėlto analitikai prognozuoja, kad dėl vyriausybės vykdomos į spartų ekonominį augimą orientuotos politikos Argentinai gresia dviženklė infliacija. Tai pagrįsta baimė: praėjusiais metais per 12 mėnesių prekių kainos padidėjo maždaug 10 procentų. Nenuostabu, jog vis dažniau pasigirsta abejonių, ar toks Argentinos augimas gali būti tvarus, t. y. ar po dabartinio suklestėjimo ateinančioms vyriausybėms vis dėlto neprireiks spręsti sudėtingų ekonominių problemų.

Kita vertus, nors Argentiną ir persekioja infliacijos baubas, ilgalaikės sėkmės tikimybę paremtų ne vienas pastarųjų metų politinis sprendimas (nors į kai kuriuos jų ir linkstama žiūrėti kaip į antraeilės svarbos, nes rezultatai pasireikš tik po ilgesnio laiko). Pavyzdžiui, dėl vykdomų socialinių reformų žmonėms pasijutus finansiškai saugesniems, drauge buvo investuota į augančią kartą. Tai reiškia, jog dabar mokyklose mokosi daug mokinių, kurie kitu atveju būtų dirbę, kad prisidėtų prie šeimos biudžeto, ar kurių tėvai paprasčiausiai nebūtų išgalėję leisti į mokslus. Dėmesys socialiniams reikalams, rūpinimasis švietimu – tai prevencinės priemonės, neleisiančios ateityje kristi šalies konkurencingumui ir rastis kitoms su tuo susijusioms problemoms.

Prezidentės C. F. de Kirchner administracijos politika dažnai interpretuojama kaip jos vyro Nestoro Fernandezo de Kirchnerio, buvusio Argentinos prezidento, vykdytų planų tąsa. Per šeimos prezidentavimo laiką šalyje pavyko reikšmingai sumažinti turtinę diferenciaciją. Kaip tai padaryta? Prezidentai paprasčiausiai bent tris kartus padidino finansavimą socialinėms reikmėms, kūrė darbo vietas, didino pensijas, paramą šeimoms ir kitokiais būdais stengėsi įsukti ekonomiką. Taip pat jiems vadovaujant pavyko atkurti Argentinos industrinį potencialą po didžiulio 2001–2002 metų ekonomikos nuosmukio, beje, didele dalimi sąlygoto pernelyg skubotų (nors ir reikalingų) reformų šalyje.

Nors per sutuoktinių buvimą valdžioje pokyčių įvyko daug, ne visi liko dėl to laimingi. Vieną didžiausių šešėlių meta Argentinos ūkininkų nepasitenkinimas padidintais mokesčiais ir uždėtais didesniais suvaržymais jų produkcijos eksportui. Dėl to jie jau surengė ne vieną demonstraciją ir išlieka didžiausiais C. F. de Kirchner kritikais, galinčiais bet kada sukelti naujų neramumų. Atrodo, kas čia tokio – Argentinos žemės ūkio sektoriuje dirba tik apie 5 procentus argentiniečių. Vis dėlto, kai pamąstai, kad jie pelno 8,5 procento bendrojo vidaus produkto ir atneša beveik 60 proc. pajamų, gaunamų iš eksporto, atsiranda pagrindo didesniam nerimui...

Snaudžianti Folklando Salų problema

„Jungtinės Amerikos Valstijos yra pasirengusios padėti Didžiajai Britanijai ir Argentinai išspręsti konfliktą dėl Folklando Salų“, – ne taip seniai su patosu sakė JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton.

Veikiausiai ne vienas, nors ir išsilavinęs, žmogus sukluso – kokį konfliktą? Juk taškai ant i jau turėjo būti sudėti dar per 1982-ųjų (kad ir trumpą) karinį konfliktą tarp šių valstybių, tada salas valdanti Didžioji Britanija pasirodė stipresnė nei įsiveržusi argentiniečių kariuomenė...

Pasirodo, pastaraisiais metais vėl sukilo emocijos dėl pietinėje Atlanto vandenyno dalyje esančių Folklando Salų. Nors jos turi Didžiosios Britanijos savarankiškos užjūrio teritorijos statusą, Argentina tvirtina, kad Salos (tiesa, tada jau ne Folklando, o Malvinų) priklauso jai.

Taigi, prieš tris dešimtmečius įvykusio konflikto baigtis mažai ką teišsprendė ir nuoskaudos dėl salyno (kuriame tegyvena apie 3 tūkstančius gyventojų) išliko. Peršasi klausimas – kodėl toks mažas žemės gabalėlis taip ilgai temdo šalių santykius? Atsakymas: bent iš dalies dėl to, jog ten tikriausiai yra „juodojo aukso“.

Taigi, netoli Folklando Salų veikiausiai yra naftos. Ir visai nemažai. Emocijos įsiliepsnojo dėl aptiktų naujų, potencialiai perspektyvių naftos telkinių. Argentinos valdžia piktinasi: Didžioji Britanija siunčia į Folklando Salų rajoną naftos gręžimo platformą. Kaip gražiai įvardijo BBC reporteris Robertas Plummeris, Argentina „yra aiškiai įsiutusi“, nes realu, kad šalis, vis dar reiškianti pretenzijas į šią teritoriją, gali apskritai būti išstumta iš naftos dalybų...

Nežinia, kas iš viso to bus. Vienintelis ankstesnis naftos žvalgymas vyko 1998 metais, tačiau tada nieko iš to neišėjo. Kita vertus, situacija pasikeitė: tuomet naftos kaina buvo apie 10 dolerių už barelį, o iki šių laikų suma pakilo 7–8 kartus. Atsižvelgiant į Šiaurės Afrikos įvykius, kurie padarė pasaulinę situaciją dar sudėtingesnę, šįkart naftos žvalgymo ir santykių tarp Didžiosios Britanijos ir Argentinos aiškinimosi scenarijus gali susiklostyti kiek kitaip.

Argentina savo nepasitenkinimą dėl salyno priklausomybės klausimo netgi išreiškė Jungtinėse Tautose. Jai juk reikia pinigų, kad galėtų užtikrinti įvykdytų reformų tvarumą ir išsigelbėtų nuo kylančios infliacijos (o kartu ir nuo vidaus įtampų).

Galiausiai – bent iš mandagumo – reikėtų nepamiršti ir vietinių salyno gyventojų interesų. Jeigu būtų pradėta išgauti nafta, jų gyvenimo kokybė pagerėtų, nes kol kas folklendiečiai yra beveik visiškai priklausomi nuo pajamų, gaunamų iš žvejybos licencijų, kruizinių laivų vizitų ir avininkystės...

Ateitis atrodo optimistiškai

Argentinoje yra daug išteklių (ekspertų vertinimu, apie 370 mln. tonų naftos ir 650 mlrd. m³ gamtinių dujų), pasiektas aukštas gyventojų išsilavinimo lygis, sukurtas globaliai konkurencingas žemės ūkis ir įvairialypė industrija, taip pat čia susiformavo stipri vidurinė klasė, kas apskritai nėra įprasta Lotynų Amerikos šalyse. Visi išvardyti dalykai kloja tvirtą pamatą stabilumui, savaime sąlygojantį greitesnę įvairių sričių pažangą, ir daro Argentiną labiausiai išsivysčiusia Lotynų Amerikos šalimi. Sėkminga (aišku, ne be išlygų) galima vadinti ir valdžios vykdytą politiką – tiek vidaus, tiek išorės. Taigi, jei neužklups lemtingos force majeure situacijos, šalies potencialas veikiausiai dar labiau atsiskleis.

1 Oficiali Paryžiaus  klubo svetainė: http://www.clubdeparis.org/en/.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras