Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  JAV-Indija-Pakistanas: prieštaringas geopolitinis trikampis (II) (2)

Martynas Zapolskis
2007 03 19

Pirmoji straipsnio dalis

www.1upindia.com/states/jammu-kashmir/Pietų Azija – vienintelis regionas pasaulyje, kuriame konfrontuoja dvi branduolinį ginklą turinčios valstybės. Indijos ir Pakistano nesutarimai (ypač Kašmyro klausimas) yra galvosūkis, kurio tarptautinei bendruomenei nepavyksta išspręsti  nuo 1947 m. Tiesa, per pastaruosius ketverius metus padėtis Kašmyre kiek pagerėjo. Tačiau  tolesnėje ateityje konflikto sureguliavimo perspektyvos yra labai miglotos. Paradoksalu tai, kad  Indijos ir Pakistano taikos procesas yra įstrigęs, nors šios šalys su JAV yra pasirašiusios skambias strateginės partnerystės deklaracijas, kuriose Indijos ir Pakistano vadovai nedviprasmiškai įsipareigoja skatinti demokratiją, taiką, saugumą ir klestėjimą. Straipsnyje bus nagrinėjamas Indijos ir Pakistano konfliktas ir šių šalių santykių raidos perspektyvos, ypatingą dėmesį atkreipiant į tarp Indijos ir Pakistano geopolitinių interesų balansuojančių JAV vaidmenį. 

Vidinės sanklodos dichotomija 

Indija ir Pakistanas – labai skirtingos valstybės. Svarbiausia religija Indijoje – induizmas (jį išpažįsta daugiau kaip 80 proc. Indijos gyventojų), Pakistane – islamas (97 proc. pakistaniečių). Indijoje – demokratija (1,1 milijardo gyventojų turinti Indija neretai apibūdinama kaip didžiausia demokratija pasaulyje), Pakistane – smarkiai militarizuotas autoritarizmas. Be to, labai skiriasi šalių ekonominis pajėgumas: Indijos  ekonomika – viena sparčiausiai augančių pasaulyje, o Pakistano ekonominis stabilumas (nepaisant pastarųjų metų ekonominio pagyvėjimo) vis dar priklauso nuo JAV finansinės paramos.

Pasak tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Freedom House“, demokratinė politinė sistema Indijoje veikia gana sklandžiai: rinkimai vyksta laisvai, leidžiama netrukdomai išpažinti kitas religijas, įstatymų leidžiamoji valdžia veikia atskirai nuo vykdomosios, beveik nevaržoma žiniasklaidos laisvė, nedraudžiamai veikia žmogaus teisių organizacijos, sklandžiai funkcionuoja partinė sistema.

O Pakistane po 1999 m. perversmo į valdžią atėjęs P. Musharafas smarkiai militarizavo biurokratinį šalies aparatą. Labai didelės korupcijos problemos („Transparency International“ duomenimis, Pakistanas pagal korupcijos lygį yra 144 iš 159 šalių), opozicijos slopinimas, religinės laisvės varžymas, nevyriausybinių organizacijų persekiojimas ir kiti P. Musharafo režimo elementai rodo, kad šalis ne tik nesirengia imtis demokratinių reformų, bet ir nuosekliai įtvirtina autoritarinę santvarką.

Kai kurie analitikai Indijos ir Pakistano nesutarimus kildina kaip tik iš religijų, politinės santvarkos, kultūrinių skirtumų. Tačiau šie skirtumai veikiausiai tėra konfrontacijos katalizatorius. Svarbiausias konflikto šaltinis neabejotinai yra teritoriniai nesutarimai, iš kurių svarbiausias – Kašmyro klausimas. 

Kašmyro konfliktas 

Dabartinė Indijos ir Pakistano teritorija nuo XIX a. vidurio priklausė Britų imperijai. 1947 m. britams pasitraukus iš buvusių kolonijų Pietų Azijoje, induistinė britų kontroliuotos teritorijos dalis tapo Indija, o musulmoniškoji  – Pakistanu (smulkios kunigaikštystės formaliai pačios galėjo nuspręsti, kurią pusę pasirinkti). Tarp Indijos ir Pakistano esantis Kašmyras – musulmonų dominuojama teritorija, valdoma induisto maharadžos H. Singho, – neprisijungė nei prie Indijos, nei prie Pakistano ir paskelbė nepriklausomybę. Tuo nepatenkintas Pakistanas inicijavo Kašmyro užpuolimą. H. Singhui paprašius Indijos pagalbos ir pasirašius Kašmyro prisijungimo prie Indijos dokumentus, Indija įvedė savo kariuomenę, taip pradėdama pirmąjį karą su Pakistanu. Kariniai veiksmai, įsikišus Jungtinėms Tautoms, buvo nutraukti 1948 m., tačiau kariuomenės iš užimtų teritorijų nepasitraukė.

Karo padarinys  – Kašmyro skilimas į dvi dalis: Pakistanas užėmė maždaug trečdalį teritorijos (šiaurinę Kašmyro dalį), Indija –kitus du trečdalius (iš jų suformuota Džamu-Kašmyro valstija – viena iš 28 valstijų Indijoje). Indijos ir Pakistano kontroliuojamos teritorijos buvo atskirtos daugiau kaip 700 km ilgio Kontrolės linija.

Tokia padėtis tapo nuolatinės Indijos ir Pakistano konfrontacijos varomąja jėga ir (su nedideliais pokyčiais – pavyzdžiui, dalies Kašmyro teritorijos Indija neteko 1962 m. per Kinijos ir Indijos karą) išliko iki šių dienų. Kašmyras tapo karinių konfliktų (Indija ir Pakistanas kariavo 1965 m. ir 1971 m.), nuolatinės politinės įtampos ir ekonominio bei socialinio progreso sąskaita vykusių ginklavimosi varžybų šaltiniu.

Indija, remdamasi H. Singho pasirašytais Kašmyro prisijungimo prie Indijos dokumentais, visą Kašmyrą laiko integralia Indijos teritorijos dalimi. O Pakistanas laikosi pozicijos, kad Indija pažeidė buvusios britų kolonijos dalijimo į dvi tautas (ir valstybes) religiniu pagrindu principą: Islamabadas tvirtina, kad Kašmyro perleidimas Indijai iš esmės paneigtų Pakistano raison d’etre ir sudarytų prielaidas tolesnėms teritorinėms Indijos pretenzijoms. Pakistanas Kašmyre reikalauja paskelbti dar 1948 m. Jungtinių Tautų rezoliucijoje numatytą plebiscitą, tačiau Indija dėl akivaizdžių priežasčių (70 proc. Indijos kontroliuojamos Kašmyro dalies gyventojų yra musulmonai) atsisako jį surengti.

Kašmyras – viena labiausiai militarizuotų vietų pasaulyje (2005 m. vien Indija Kašmyre buvo sutelkusi maždaug pusę milijono karių), todėl ginkluoti susirėmimai ir žmogaus teisių pažeidimai čia yra tapę įprastu reiškiniu. Vien nuo 1989 m. Kašmyre žuvo daugiau kaip 40 tūkst. civilių gyventojų ir karių. Indijos valdžia dažnai kaltindavo Pakistaną radikaliojo  islamo organizacijų rėmimu. Teigiama, kad Pakistano slaptųjų žvalgybų proteguojamos grupuotės yra atsakingos už daugybę išpuolių prieš Indijos saugumo pajėgas, separatizmo ir religinio fundamentalizmo propagavimą, narkotikų prekybą, nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus. Dar daugiau sumaišties įneša karinės grupuotės, kurios kovoja už Kašmyro nepriklausomybės atkūrimą.

Tiek Indijos, tiek Pakistano kontroliuojamose Kašmyro dalyse yra dažni teroro aktai, susidorojimai su politiniais oponentais, įprastas žmonių grobimas, kankinimas ir pradanginimas, itin prasta moterų padėtis.

Esama labai įvairių Kašmyro problemos sprendimo scenarijų (juos neblogai apžvelgia BBC – http://news.bbc.co.uk/1/shared/spl/hi/south_asia/03/kashmir_future/html/7.stm), kaip antai: Kašmyro ar jo dalies (pavyzdžiui, Kašmyro slėnio) nepriklausomybė; jo prijungimas prie Indijos arba Pakistano; dabartinės Kontrolės linijos pavertimas nauja Indijos ir Pakistano siena; status quo palikimas ir kt. Tačiau daugybė susipynusių faktorių (didelė strateginė Kašmyro reikšmė; sudėtingi kultūriniai, religiniai ir etniniai gyventojų skirtumai; siekis išvengti Indijos ir Pakistano „balkanizacijos“ proceso, kuris greičiausiai prasidėtų Kašmyrui išsikovojus nepriklausomybę; Pakistano priklausomybė nuo rytinėje Kašmyro dalyje esančio vandens rezervuaro; labai sudėtingos geografinės sąlygos ir kt.) lemia tai, kad nė vienas problemos sprendimo variantas netenkintų abiejų pusių. 

Taikos procesas 

2001 m. gruodžio mėnesį Delyje buvo įvykdytas teroristų išpuolis prieš Indijos parlamentą. Indija apkaltino Pakistaną rėmus šį teroro aktą, ir abi šalys dar sykį atsidūrė ant karo ribos. Tačiau šį sykį ginkluoto susirėmimo išvengti bei santykius normalizuoti pavyko JAV ir kitų valstybių pastangomis: galima teigti, kad  po 1998 m., kai Indija ir Pakistanas atliko branduolinio ginklo bandymus, labai padidėjęs tarptautinės bendruomenės dėmesys Kašmyro konfliktui ir suinteresuotumas taikiu problemos sprendimu tapo vienu esminių impulsų Indijos ir Pakistano taikos procesui.

2003 m. P. Musharafas ir tuometinis Indijos premjeras A. B. Vadžapajus susitarė dėl paliaubų. 2004 m. aukščiausiu lygiu atgaivintas dialogas svarbiausių dvišalių reikalų klausimais. 2005 m. balandį atidaryta simboliškai labai svarbi Indijos ir Pakistano kontroliuojamas Kašmyro dalis jungianti autobusų linija, taip atkuriant daugiau kaip prieš 50 metų nutrūkusį susisiekimą keliais, o 2005 m. gegužę Pakistano prezidentas taikos procesą pavadino nebenutraukiamu.

Impulsu tolesniam dialogui tapo 2005 m. spalio mėnesį Kašmyre įvykęs žemės drebėjimas, kuris nusinešė maždaug 85 tūkst. gyvybių ir sukėlė didžiulę humanitarinę krizę. Indijos ir Pakistano vyriausybės susitarė dėl penkių punktų Kontrolės linijoje atidarymo, taip siekdamos palengvinti gelbėjimo darbus.

Be to, vykdydamas įsipareigojimus kovoti su terorizmu ir ekstremizmu, Pakistano prezidentas P. Musharafas uždraudė keleto  su „Al Qaeda“ susijusių radikalių islamo organizacijų veiklą, įšaldė jų sąskaitas bankuose ir uždarė kelias teroristų rengimo bazes. Negana to, 2005 m. beveik dvigubai, palyginti su ankstesniais metais, išaugo Indijos  ir Pakistano prekyba.

Kita vertus, nepaisant suaktyvėjusio bendradarbiavimo, draugiškos diplomatinės retorikos ir įsipareigojimų spręsti nesutarimus taikiai, sėkmingo konflikto sprendimo perspektyvos lieka gana miglotos: jokia ilgalaikė santykių sureguliavimo strategija nėra priimta, o principinės abiejų šalių pozicijos iš esmės nepasikeitė. Įvertinus Kašmyre vis dar didelį teroristinių grupuočių aktyvumą, galimus pokyčius Pakistano valdžioje bei įmanomą JAV pozicijos vienos iš šalių atžvilgiu pasikeitimą, nesunku įsivaizduoti staigų santykių pablogėjimą ar net grįžimą prie karinės konfrontacijos.

Optimizmo neteikia ir žvilgsnis istoriją: visi ankstesni Indijos ir Pakistano mėginimai susitaikyti baigėsi nesėkmingai. Pavyzdžiui, po 1971 m. karo prasidėjusį santykių atšilimą (diplomatiniai santykiai buvo atkurti 1976 m.) nutraukė Sovietų Sąjungos invazija į Afganistaną: Indija  ją parėmė, o  JAV poziciją palaikęs Pakistanas jai nepritarė.

JAV įtaka 

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktų Niujorke ir Vašingtone tarp Indijos ir Pakistano atsirado dar vienas nesutarimų elementas – savotiškos varžybos dėl partnerystės su JAV. Indija, nepaisydama ilgametės ideologinės konfrontacijos, Jungtinėms Valstijoms pasiūlė įvairialypę ideologinę ir logistinę paramą. Galima daryti prielaidą, kad taip Indija norėjo ne tik atsverti Kinijos galią ir sulaukti apčiuopiamų ekonominių dividendų (juos turėjo užtikrinti ekonominė partnerystė su JAV), bet ir izoliuoti Pakistaną, kuris, turint omenyje netiesioginį prisidėjimą prie rugsėjo 11 d. teroro aktų, buvo priverstas tapti arba ištikimu JAV sąjungininku, arba mirtinu priešu. P. Musharafas yra išsakęs mintį, kad Indija, suartėdama su JAV, Pakistaną nori palikti „už durų“ ir parodyti kaip teroristinę valstybę.

Tačiau didžiulė (karinių operacijų Afganistane požiūriu) strateginė Pakistano svarba ir P. Musharafo sprendimas prisidėti prie kovos su terorizmu pavertė Pakistaną vienu svarbiausių JAV sąjungininkų: 2001 m. spalį P. Musharafas jau pareiškė, kad „Pakistanas yra pasirengęs būti koalicijos dalimi, būti su Jungtinėmis Valstijomis ir kovoti su visomis terorizmo formomis.“ Tai, kad Pakistanas sugebėjo gerai išnaudoti partnerystę su JAV bei branduolinės valstybės statusą, neblogai atskleidžia įvykių seka po 2001 m. gruodžio mėnesį įvykusio išpuolio prieš Indijos parlamentą. Indija, reaguodama į teroro aktą, Islamabadui pasiuntė aiškų signalą, kad yra pasirengusi karui, tačiau, JAV ir kitų šalių spaudžiama, karinių veiksmų nepradėjo. Kitaip tariant, Indija, spaudžiama JAV, negalėjo reaguoti į terorą taip, kaip į rugsėjo 11 d. įvykius reagavo pačios JAV.

Akivaizdu, kad šiuo metu taikos procese padaryta pažanga nemaža dalimi yra JAV užsienio politikos nuopelnas. Kita vertus, žvelgiant pragmatiškai , taika tarp Indijos ir Pakistano gali ir pakenkti JAV interesams regione: išspręsta Kašmyro problema Indijai ir Pakistanui leistų mažinti priklausomybę nuo JAV, taip apsunkinant Vašingtono galimybes formuoti sau palankų geopolitinį regiono klimatą. Vis dėlto toks scenarijus kol kas mažai tikėtinas. 

Vietoj išvadų 

2006 m. G.W. Bushas JAV ir Pietų Azijos šalių santykiams skirtoje kalboje pasakė: „JAV remia tokį Kašmyro problemos sprendimą, kuris yra priimtinas abiem pusėms.“ Logiška.  Tačiau ar toks sprendimas iš tiesų yra įmanomas?

Susidaro įspūdis, kad  JAV susiduria su dilema: viena vertus, Vašingtonas negali sau leisti pabloginti santykių su Indija arba Pakistanu (ypač sprendžiant Kašmyro problemą vienos ar kitos valstybės naudai), nes tai automatiškai reikštų išklibintą regioninį galios balansą, padidėjusią įtampą ir eventualiai dar vieną – galbūt netgi branduolinį – karą. Kita vertus, dabartinė strateginė JAV partnerystė su Indija ir Pakistanu išlaiko status quo (Vašingtonas paiso tiek Indijos, tiek Pakistano interesų Kašmyro klausimu), o tai santykius pagerinti leidžia tik formaliai (daugiausia diplomatinės retorikos lygmeniu) ir apsunkina galimybę realiai išspręsti esminius konflikto klausimus.

Vis dėlto tikėtina, kad tolimesnėje ateityje stiprės JAV ir Indijos bendradarbiavimas. Pakistanas (turint omenyje militarizuotos santvarkos specifiką ir palyginti  dažnus perversmus) gali gana lengvai išsprūsti iš JAV galios orbitos. Be to, Indija yra svarbesnė ilgalaikės strateginės partnerystės požiūriu. Daug JAV išteklių suryjantis Pakistanas yra naudingas kaip karinis placdarmas, tačiau  tolimesnėje ateityje (ypač įvertinant Jungtinėms Valstijoms priešišką vidinę Pakistano sanklodą ir nedemokratinį režimo pobūdį) patikimo partnerio funkcijos jis veikiausiai atlikti negalės. O milžinišką ekonominį potencialą turinti Indija yra vienintelė demokratija Pietų Azijos regione, ir ji (Pietryčių, Pietų ir Centrinėje Azijoje didžiuliu tempu didėjant Kinijos įtakai) turėtų tapti viena svarbiausių strateginių atramų Jungtinėms Valstijoms.

Galima daryti ir dar drąsesnį spėjimą. Didėjanti Indijos galia tarptautinėje arenoje (ypač tuo atveju, jei Indijai pavyks ženkliai sumažinti skurdą ir užsitikrinti patikimą energetinių išteklių tiekimą) suteiks jai daugiau manevro laisvės, todėl tolimesnėje ateityje galimas JAV ir Indijos, kaip lygiaverčių partnerių, ašies formavimasis.

Vis dėlto artimiausiu metu tikėtinas JAV siekis plėtoti bendradarbiavimą su Indija nesuardant galios balanso su Pakistanu (musulmoniška branduoline valstybe), kuris strategiškai yra labai svarbus partneris kovoje su tarptautiniu terorizmu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras