Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  „Baltosios revoliucijos“ Rusijoje ištakos ir rizikos (1)

Dr. Andreas Umland, Kijevo nacionalinio universiteto „Kijevo-Mogilos akademija“ politologijos katedra
2012 01 10

Kodėl V. Putinas jau patyrė, o Rusijos demokratai gali patirti nesėkmę

Susižavėjimas antivakarietiška propaganda ir imperiniu nacionalizmu atitraukė Putino & Co dėmesį, ir jie nepastebėjo augančios grėsmės savo valdymui šalies viduje. Tačiau tie patys veiksniai ateityje gali sužlugdyti ir šiandien atgimstantį Rusijos demokratinį judėjimą.

Kol kas dar nėra aišku, koks bus dabartinio rinkiminio sukilimo Maskvoje rezultatas. Tačiau akivaizdu, kad rusiška politika 2012 m. gerokai pasikeis. Tiesa, klausimas, ar dėl stiprėjančių protestų Rusija taps demokratiškesnė ir laisvesnė, lieka neatsakytas. Vis dėlto jau dabar galima kalbėti mažiausiai apie „spalvotosios revoliucijos“ Rusijos Federacijoje bandymą. Akivaizdu, kad galima rusiška „baltoji revoliucija“ nebus revoliucija plačiąja to žodžio prasme – kaip, beje, ir kitos „spalvotosios revoliucijos“ nebuvo visaverčiai revoliuciniai perversmai. Tačiau tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje – masiniai protestai po falsifikuotų rinkimų, kurie iš dalies delegitimizavo dabartinę šalies vadovybę, jau primena tipišką šabloną, t. y. virtinę įvykių 2000 m. Serbijoje, 2003 m. Gruzijoje, 2004 m. Ukrainoje ir 2005 m. Kirgizijoje (o gal ir tai, kas neseniai įvyko arabų pasaulyje). Kodėl gi tiesiog akyse griūva Putino sistema, kuri dar prieš metus atrodė tokia stabili?

„Valdžios vertikalė“ ir korupcija

Kaip dabar paaiškėjo, Putinas, kurdamas savo valdymo sistemą, kuri galėtų egzistuoti ir ilgiau, padarė vieną didelę strateginę ir vieną esminę taktinę klaidą. Strategiškai didžiausias Putino apsiskaičiavimas greičiausiai buvo tai, kad jo „valdžios vertikalė“ nepadarė vieno svarbiausių darbų: neįveikė ir net akivaizdžiai nesumažino korupcijos posovietinėje Rusijoje. Užuot sukūręs šiuolaikinį autoritarizmą, panašų į pokarinį Pietų Korėjos, Taivano ar Singapūro, Putino valdymas ne panaikino, o veikiau paaštrino vėlyvojo sovietinio ir posovietinio periodo patologijas. Pirmiausia jis nesumažino kyšininkavimo visose visuomeninio Rusijos gyvenimo srityse. Korupcija, atrodo, tapo problema net iš sovietinio KGB išaugusiose saugumo institucijose, iš kurių atėjo ir pats Putinas.

Tai ir kai kurios kitos Rusijos modernizacijos spragos sugriovė prasminį neformalaus Putino susitarimo su Rusijos visuomene pamatą: iškeisti politinę laisvę į efektyvų valstybinį valdymą. Užuot atskyręs valstybę nuo „oligarchijos“ ir pažabojęs biurokratijos savivalę, „nacionalinis lyderis“ tik sumažino pilietines ir politines Rusijos gyventojų teises. Neatsitiktinai vienas dabartinio protesto judėjimo lyderių Aleksejus Navalnas (Алексей Навальный) savo vardą įgijo rašydamas interneto tinklaraščiuose apie skandalingus korupcijos atvejus Rusijos elito tarpe.

„Oranžinė revoliucija“ ir konspirologija

O didžiausia taktinė Putino klaida buvo ta, kad jis nesuprato ar nenorėjo suprasti posovietinių „spalvotųjų revoliucijų“ prigimties ir priežasčių, pirmiausia – „oranžinės revoliucijos“ Ukrainoje, ir taip padarė klaidingas išvadas. Putinas & Co turėjo sunerimti dėl to, kaip greitai ir lengvai Mažosios Rusijos (taip dažnai Didžiojoje Rusijoje vadinama Ukraina) gyventojai 2004 m. nuvertė augantį Kučmos–Janukovyčiaus autoritarizmą. Kad Putinas & Co viešai įvertino „oranžinę revoliuciją“ kaip klastingų vakarietiškų specialiųjų tarnybų ir fondų veikų pasekmę, greičiausiai yra susiję su tuo, kad jis pats ir jo „politiniai technologai“ įdėjo nemažai lėšų ir pastangų į neįvykusią Janukovyčiaus pergalę per 2004 m. Ukrainos prezidento rinkimus.

Konspirologinė ukrainietiško masinio pilietinio nepaklusnumo ištakų interpretacija tapo patogiu paaiškinimu, kodėl Putinui nepavyko užkirsti kelio provakarietiško Kijevo elito sparno atėjimui į valdžią ir naujai Ukrainos demokratizacijai. Neosovietinė Rusijos vadovybė – kaip anksčiau sovietinė – galiausiai pateko į tikėjimo savo propaganda spąstus. Kai tik Putinas ir jo ideologai paleido į rusišką politinį diskursą mintį, kad pagrindinį vaidmenį „oranžinėje revoliucijoje“ suvaidino Vakarai, ji ėmė gyvuoti savarankiškai. Putino sąmokslo teoriją akimirksniu pagavo, „papildė“ ir plačiai išplatino daugybė Rusijos konspirologų pseudomokslininkų, politinių sensacijų kūrėjų ir nacionalistinių publicistų.

Taigi, rusiška žurnalistinė ir akademinė socialinių posovietinių rinkiminių sukilimų šaknų ir jų politinių prielaidų analizė iš karto buvo apnuodyta, o politinės viršūnės išvados – neteisingos. Užuot atvėręs Rusijos politinę sistemą, išplėtęs socialinę režimo bazę ir sušvelninęs autoritarinį valdymą, Putinas „modernizavo“ savo autokratiją priešinga linkme. 2005 m., iš karto po „oranžinės revoliucijos“, Rusijoje atsirado daug naujų institutų, organizacijų ir šūkių, iš dalies primenančių propagandinį totalitarinių režimų arsenalą. Tomis inovacijomis tapo įvairios jaunimo organizacijos (tokios kaip „Savi“ („Наши“), Jaunoji „Vieningosios Rusijos“ gvardija („Молодая гвардия „Единой России“), Eurazijinė jaunimo sąjunga (Евразийский союз молодежи), „Jaunoji Rusija“ („Молодая Россия“), „Vietiniai“ („Местные“), taip pat nauji kabeliniai televizijos kanalai, kaip, pavyzdžiui, „Russia Today“ (anglų kalba), stačiatikių „Išsigelbėjimas“ („Спас“) ar karinis „Žvaigždė“ („Звезда“). Čia pat galima prisiminti Visuomenės Rūmus, kaip transmisijos diržą, surišantį autoritarinę Rusijos valstybę su pusiau autonominiu intelektualiniu elitu, ir Tautos vienybės dieną (lapkričio 4 d.), kurią vietiniai nacionalistai greitai sujungė su savo „Rusišku maršu“.

Pažymėtina, kad šitos ir kai kurios kitos iniciatyvos buvo realizuotos 2005 m., t. y. kitais metais po „oranžinės revoliucijos“, kuri įvyko 2004 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais. Akivaizdžiausiu įvykiu tapo termino „suvereni demokratija“ įvedimas 2005 m. pavasarį. Jo autorius – pagrindinis užkulisinis Putino ideologas Vladislavas Surkovas. Jo sugalvota sąvoka tapo ideologiniu putiniškos pasaulėžiūros branduoliu ir reiškė tai, kad didžiausios grėsmės politiniam Rusijos stabilumui slypi ne viduje, o išorėje. Didesnę Putino ir jo bendraminčių pooranžinės retorikos dalį toliau sudarė antivakarietiška isterija, imperinė megalomanija, neosovietinis konservatizmas ir nacionalistinis šovinizmas.

Rusiškos „baltosios revoliucijos“ šaknys

Putinas & Co ne tik leido savo propagandai save suklaidinti, bet ir nepastebėjo, kad, nors demokratijos idėja yra silpna, ji turi šaknų rusiškoje dirvoje. Rusijos demokratinė tradicija prasideda mažiausiai nuo 1825 m. gruodžio, kai grupė vietinių aristokratų, vėliau pavadintų dekabristais, nesėkmingai pabandė padaryti galą Rusijos autokratijai. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje šią politinę tendenciją pratęsė vadinamieji zapadnikai („западники“), iš dalies slavofilai, taip pat eserai, menševikai („меньшивики“) ir konstituciniai demokratai carinio režimo pabaigoje.

Sovietmečiu pagrindą Rusijos demokratizacijai, kuri tapo įmanoma XX a. dešimto dešimtmečio pradžioje dėl Gorbačiovo „perestroikos“ („перестройка“), padėjo paruošti vadinamieji „šestidesiatnikai“ („шестидесятники“), aštunto dešimtmečio teisių gynėjai ir devinto dešimtmečio pabaigos „neformalai“. Dalis šiandieninio protesto judėjimo aktyvistų arba patys dalyvavo senesnės vėlyvojo sovietinio ir ankstyvojo posovietinio periodų demokratų kartos veikloje, arba yra įkvėpti jų darbų, idėjų ir dvasios. Simboliška ir tai, kad 2011 m. gruodžio 24 d. demonstracija įvyko Andrejaus Sacharovo, kuris paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais suvaidino didelį vaidmenį sovietinės sistemos griovime 1989–1990 metais, prospekte.

Nors istorinė šiandieninių protestų tradicija teikia vilčių, kol kas politiniai rusiško demokratinio judėjimo laimėjimai buvo gana kuklūs. Visi ankstesni Rusijos demokratizacijos bandymai (1825, 1905–1917 ir 1991–1999 metais) baigėsi liūdnai. Šiandieninis demokratinis impulsas irgi gali tapti veiksnių, panašių į tuos, kurie, pavyzdžiui, padarė galą Gorbačiovo ir Jelcino inicijuotam politiniam pliuralizmui, auka. Tie veiksniai – liberalų susiskaldymas, antivakarietiška paranoja ir imperinis nacionalizmas.

„Baltosios revoliucijos“ iššūkiai

Pirma, šiandien, kaip ir XX a. dešimto dešimtmečio pradžioje, atrodo, kad Rusijos demokratinis judėjimas labiau jaučia charizminių lyderių perteklių negu jų trūkumą. Galima dabartinio režimo strategija per artėjančius rinkimus gali tapti kelių proliberalių kandidatų ar partijų registracija, kad jie išskaidytų liberalių rinkėjų balsus. Tai užtikrins, kad vienintele alternatyva Putinui ir jo „Vieningajai Rusijai“, kaip ir per daugybę ankstesnių Rusijos rinkimų, vėl taps komunistai. Pavyzdžiui, būsimuose prezidento rinkimuose Genadijus Ziuganovas kaip ir praėjusį kartą užims antrą vietą. Galima net įsivaizduoti situaciją, kurioje Putino varžovu antrame ture taps antiliberalus kandidatas, surinkęs mažiau balsų negu visi liberalūs ar pusiau liberalūs kandidatai kartu paėmus. Ar taip atsitiks, neaišku, bet nerimaujama, kad Rusijos demokratinis judėjimas taps savo susiskaldymo ir lyderių asmeninių ambicijų auka, kaip tai jau buvo dvidešimto amžiaus pradžioje ir pabaigoje.

Antra, Rusijos demokratizaciją vėl gali sužlugdyti antivakarietiška paranoja. NATO plėtra į Rytus ir Serbijos bombardavimas tapo veiksniais, gerokai susilpninusiais provakarietiškų Rusijos liberalų, kurių didelė dalis XX a. dešimto dešimtmečio pabaigoje net nusisuko nuo Vakarų, pozicijas. To meto rusiškose analizėse buvo praleistas faktas, kad varomąja NATO plėtros jėga tapo ne tiek Amerikos noras priimti į Aljansą, pavyzdžiui, Baltijos valstybes, kiek šių šalių spaudimas Vakarams, kad jie atvertų NATO duris. 2008 m. rugpjūtį Rusija aiškiai parodė, ko taip bijojo Baltijos valstybės ir kodėl jos 2004 m. taip norėjo tapti Vakarų gynybinės sąjungos dalimi. Be NATO plėtros mes šiandien gal turėtume ne tik pseudo valstybę, vadinamą Pietų Osetijos Respublika, bet, tikėtina, ir „Laisvąjį Narvos miestą“.

Rusijos isterija dėl Serbijos bombardavimo, kurį NATO vykdė 1999 m., atrodė keistai dar ir todėl, kad tuomet operacijoje daugiausia dalyvavo Vokietija, Italija ir Prancūzija, t. y. šalys, su kuriomis Rusija tada bandė kurti ypatingus santykius. O dabar situacija Balkanuose yra išvis absurdiška: Serbija jau kurį laiką garsiai beldžiasi į Europos Sąjungos duris, nors vos prieš dvylika metų kelios ES valstybės bombardavo jos karinius objektus.
Antivakarietiškumas (ypač antiamerikietiškumas) vis dar yra neatsiejama kolektyvinės rusiškos sąmonės (ypač intelektualinio Rusijos diskurso) dalis. Ši pasaulėžiūra buvo pagrindinis ne vien carizmo, bet ir sovietinio komunizmo bei neosovietinio putinizmo legitimumo šaltinis. Šiandien posovietinę baimę, kad Vakarai atseit nori sugriauti rusišką tapatybę ir suverenitetą, greičiausiai išnaudos tiek oficialūs dabartinio režimo nacionalistai, tiek neparlamentinės ultranacionalistinės grupuotės, kad galėtų kvestionuoti liberalų patriotizmą ir diskredituoti demokratinį judėjimą. Gali būti, kad mes pamatysime, kaip antivakarietiškumas taps autoritarinės rusiškos valstybės suartėjimo su „nepilietine visuomene“ (daugybe pusiau politinių grupių ir grupuočių, propaguojančių rasistines, ksenofobiškas, fundamentalistines, okultines, etnocentristines, izoliacionistines ir panašias idėjas) pagrindu.

Trečias, ir galbūt rimčiausias, iššūkis Rusijos demokratizacijai yra imperijos idėja. Ar sugebės „baltieji“ 2011 m. gruodžio revoliucionieriai besąlygiškai pripažinti buvusių sovietinių respublikų nepriklausomybę ir suverenumą (pirmiausia Ukrainos ir Baltarusijos)? Istoriniai šiandieninių potencialių revoliucionierių bendravardžiai – 1825 m. dekabristai, taip pat 1918–1922 m. „baltieji“ to padaryti nesugebėjo.

Ar Rusija taps demokratija?

Istoriniai „baltieji“ buvo tikri imperiniai nacionalistai. Per pilietinį karą su bolševikais jie laikėsi pozicijos, kad Rusija turi būti „vieninga ir nedaloma“. Šis šūkis reiškė, kad nacionalinės Rytų Europos, Kaukazo ir Centrinės Azijos mažumos negaus nepriklausomybės ir toliau „priklausys“ Rusijos imperijai. Nuo to laiko populiarus Ukrainoje tapo posakis: „Rusiška demokratija baigiasi ten, kur prasideda ukrainietiška nepriklausomybė.“ Ar sugebės naujieji Rusijos revoliucionieriai atsispirti imperinei pagundai, paleisti kitas posovietines tautas ir didžiausią dėmesį skirti savo valstybei? Ar sugebės demokratinis judėjimas atsiriboti nuo nacionalistų, kad protestas nevirstų absurdu?

Senas carinis ir porevoliucinis Rusijos elitas, XX a. aštunto dešimtmečio sovietinės stagnacijos periodo SSKP „aparatčikai“ („аппаратчики“) ir Putino komanda pastaraisiais metais patyrė unikalią nesėkmę. Tačiau rusiškų autoritarizmų nuosmukių priežastys yra kažkuo panašios: visi šie saulėlydžiai įvyko hipertrofuoto valdžios dėmesio išoriniam pasauliui, o ne vidinėms problemoms fone. „Baltiesiems“ XXI a. pradžios Rusijos revoliucionieriams galima tik patarti, kad jie nepatektų į tuos pačius spąstus, į kuriuos pateko „baltieji“ XX a. pradžioje. „Naujieji baltieji“ turi susivienyti ir pirmiausia dėmesį skirti vidinėms šalies problemoms. Rusija tik tada galės tapti demokratine teisine valstybe, kai nežiūrės į save kaip į apsuptą tvirtovę ir civilizacinį centrą, įsitraukusį į geopolitinę kovą už savo sienų ribų. Kai Rusijos gyventojai galutinai atsikratys Trečiosios Romos ir Didžiosios imperijos miražo, jie pagaliau bus laisvi.

Straipsnis buvo publikuotas Kijevo laikraštyje „День“.

Andreasas Umlandas – Nacionalinio universiteto Kijevo Mohylos akademijos Politologijos katedros docentas, tarptautinio diskusijų klubo „Валдай“ narys, Centrinės ir Rytų Europos tyrimų instituto Eichštete (Vokietija, Bavarija) darbuotojas (http://ku-eichstaett.academia.edu/AndreasUmland), knygų serijos „Sovietand Post-Soviet Politics and Society“ vyriausiasis redaktorius (www.ibidem-verlag.de/spps.html).

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras