Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Protestai Rusijoje: ką jie duos? (15)

Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
2012 01 13

Rusijos gyventojų pasitikėjimas Vladimiro Putino ir jo bendražygių įgyvendinama politika yra neabejotinai smukęs. Šį teiginį patvirtina praėjusių metų gruodžio 4 d. įvykusių rinkimų į Rusijos Valstybės Dūmą rezultatai. Oficialiais duomenimis, V. Putino partija „Vieningoji Rusija“, ankstesnėje kadencijoje žemuosiuose parlamento rūmuose turėjusi 315 iš 450, t. y. 70 proc., vietų (surinkusi 64,3 proc. rinkėjų balsų), šįkart surinko tik 49,3 proc. rinkėjų balsų ir užsitikrino 238 vietas (53 proc.). O pasirodę tūkstančiai pranešimų apie galimus šiurkščius pažeidimus per rinkimus leido Kremliaus kritikams tvirtinti, kad valdančiajai partijai iš tiesų turėję tekti vos apie 30 proc. rinkėjų balsų. Įvairūs užsienio apžvalgininkai tai įvertino kaip akivaizdų Rusijos valdančiųjų pralaimėjimą. Taip pat – ir kaip signalą Kremliui, kad 2012 m. kovą vyksiančiuose Rusijos prezidento rinkimuose V. Putinui grįžti į šalies vadovo postą nebus lengva.

Vis dėlto, pasak europarlamentaro iš Vokietijos Elmaro Broko, didesnį rūpestį Kremliui turėtų kelti seniai regėtas Rusijos gyventojų pilietinio aktyvumo protrūkis, prasidėjęs rinkimų į Valstybės Dūmą išvakarėse. Prieš pat rinkimus stebėtas didelis kritikos šalies centrinei valdžiai pliūpsnis interneto erdvėje. Po rinkimų pasklidus gandams apie galbūt klastotus jų rezultatus, Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose Rusijos miestuose imti rengti vis gausesni mitingai ir demonstracijos. Iš valdančiųjų protestuotojai pareikalavo anuliuoti žemųjų parlamento rūmų rinkimų rezultatus, išlaisvinti politinius kalinius ir valstybėje pradėti plačias politines reformas. Jeigu iki vasario šie reikalavimai nebus patenkinti, opozicijos atstovo Vladimiro Ryžkovo teigimu, bus pradėtos rengti „dar intensyvesnės ir didesnės“ protesto akcijos.

Maskvos Carnegie centro direktoriaus Dmitrijaus Trenino nuomone, pastaruoju metu surengti ir planuojami opozicijos protestai žymi negrįžtamų pokyčių Rusijos visuomenėje pradžią. Socialinis susitarimas, iki šiol veikęs pagal principą „Valstybė nesikiša į mūsų gyvenimą, mes nesikišame į valdžios reikalus“, ima irti. Rusijos piliečiai vis aktyviau reikalauja pagarbos pilietinėms teisėms, nepriklausomų teismų, kovoti su biurokratijoje išsikerojusia korupcija ir t. t. Šios pilietinės iniciatyvos ilgainiui turėtų pradėti skatinti vis aktyvesnį pilietinės visuomenės įsitraukimą į šalies valdymą, versiantį valdančiuosius keisti šiuo metu Rusijoje naudojamą „valdžios vertikalės“ principą ir t. t. Vis dėlto būtina pabrėžti, kad šios reformos yra kompleksinės ir tęstinės, todėl gali būti įgyvendinamos nebent ilgalaikėje perspektyvoje.

Artimiausioje ateityje opozicijos reikalavimai imtis įvairių reformų Rusijoje greičiausiai neturės jokios esminės įtakos šalies valdančiųjų įgyvendinamai politikai. Žinoma, „Vieningajai Rusijai“ praradus dalį vietų Dūmoje, sustiprėjo opozicijos balsas žemuosiuose parlamento rūmuose. Komunistų partijai, liberalams demokratams ir „Teisingajai Rusijai“ pasidalijus apie pusę mandatų, V. Putino partija prarado iki tol turėtą konstitucinę daugumą. Vis dėlto ši opozicija valdančiajai partijai turėtų būti suvokiama kiek kitaip, nei įprasta Vakaruose. Visos trys partijos daugiau ar mažiau siejamos su Kremliumi ir priklauso nuo jo finansavimo. O nepriklausomos ir atvirai centrinę valdžią kritikuojančios politinės jėgos (pavyzdžiui, partija „Jabloko“, neįveikusi 5 proc. ribos, būtinos patekti į Dūmą) liko už borto. Todėl tikėtina, kad Kremlius ir toliau vienaip ar kitaip išlaikys Dūmos kontrolę.

Stiprios alternatyvios valdančiajai politinei jėgai nebuvimas gali tapti svarbiu įrankiu V. Putinui slopinant opoziciją. Jokia paslaptis, kad nemaža dalis Rusijos visuomenės vis dar palaiko premjerą bei jo įgyvendinamą „stabilios valdomos demokratijos“ modelį. O opozicija tebėra silpna ir susiskaldžiusi, nepajėgi pasiūlyti stipraus lyderio, kuris jau artimiausiu metu galėtų mesti iššūkį V. Putinui ir inicijuoti permainas valstybėje. Todėl Rusijos valdantiesiems, tinkamai panaudojus savo turimus politinius, socialinius ir ekonominius svertus, jau artimiausiu metu gali pavykti į savo pusę patraukti šalies gyventojus, dvejojančius, kurią – V. Putino ir jo bendražygių ar opozicinių jėgų – pusę palaikyti. Stipriu antausiu opozicijai, kuri, pasak buvusio Rusijos finansų ministro Aleksejaus Kudrino, savo įtaka šalies gyventojams bus pajėgi lygiuotis su V. Putinu ne anksčiau kaip po dvejų metų, galėtų tapti, pavyzdžiui, triuškinanti premjero pergalė artėjančiuose prezidento rinkimuose.

Pažymėtina, kad pastarąjį pusmetį valdantieji ne kartą demonstravo nenorą taikstytis su politine konkurencija Rusijoje. Pavyzdžiui, praėjusių metų birželį Teisingumo ministerija atsisakė įregistruoti opozicinę liberalią partiją PARNAS, su kuria Boriso Jelcino valdymo metais aukštus postus užėmę politikai ir nuolatiniai „nepritariančiųjų maršų“ dalyviai ketino eiti į pernai gruodžio mėnesį vykusius Valstybės Dūmos ir šiemet vyksiančius prezidento rinkimus. Dūmos rinkimų išvakarėse žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo pranešimai apie Kremliaus veiksmus prieš nepriklausomą organizaciją „Golos“ (baudos organizacijai skyrimas už neva pažeistą Rusijos rinkimų įstatymą, „Golos“ vadovės areštas likus vos dienai iki rinkimų ir t. t.), vykdančią rinkimų stebėjimą ir kovojančią už laisvus rinkimus Rusijoje. Nemenko atgarsio tiek pačioje Rusijoje, tiek už jos ribų sulaukė ir rinkimų į žemuosius parlamento rūmus dieną dėl kibernetinių atakų nutraukta daugelio nepriklausomų žinių portalų bei pilietinių organizacijų interneto svetainių veikla. Pasigirdo kaltinimų, kad šias atakas galėjo surengti Kremliaus aplinkai artimi programišiai ir t. t.

Šiame kontekste tai, kad Rusijos valdantieji iki šiol nesiėmė triuškinti politinės opozicijos iš esmės, o tik apsiriboja laikinais protesto akcijų dalyvių bei organizatorių areštais, kliudymu rengti demonstracijas ir mitingus (pavyzdžiui, Naujųjų metų išvakarėse Maskvos merija atmetė opozicinio politinio darinio „Strategija-31“ prašymą leisti gruodžio 31 d. surengti mitingą Triumfo aikštėje) ir kitomis palyginti švelnaus spaudimo priemonėmis, leidžia teigti, kad Kremlius opozicinių jėgų rengiamų akcijų ir keliamų reikalavimų centrinei valdžiai nelaiko realia grėsme savo politikos tęstinumui. Tai patvirtina ir pašaipus valdančiųjų tonas, pastaruoju metu dažnai nuskambantis įvairaus politinio lygmens pareiškimuose apie opoziciją (pavyzdžiui, praėjusių metų gruodį Rusijos premjeras pareiškė, kad opozicijos aktyvistų ryšimi balti kaspinai jam primena prezervatyvus per kampanijas prieš AIDS).

Žvelgiant giliau, Kremliaus leidimas ir toliau vykti opozicijos protestams gali būti vertinamas kaip gerai apgalvoto Maskvos plano dalis. Valdžiai tai pirmiausia galimybė parodyti, kad ji yra linkusi įsiklausyti į piliečių nuomonę ir palaiko reformas šalyje (pavyzdžiui, gruodžio 15 d., per kasmetį telemaratoną V. Putinas „pripažino“, kad politiniam šalies elitui būtina atsinaujinti, pažadėjo grąžinti tiesioginius gubernatorių, tiesa, praėjusių „prezidento filtrą“, ir senatorių rinkimus), diskredituoti opoziciją šalies gyventojų akyse kaip drumsčiančią nusistovėjusią tvarką ir skaldančią Rusijos pilietinę bendruomenę, žaisti gyventojų patriotiniais jausmais siekiant savo politinių tikslų ir t. t.

Tokios Kremliaus retorikos pavyzdžių esama jau dabar. Remiantis naujienų portalu www.bbc.co.uk, V. Putinas, po Dūmos rinkimų prasidėjus masinėms protesto akcijoms, apkaltino JAV skatinant Rusijos opozicijos aktyvistus rengti protestus šalyje „pagal gerai žinomą scenarijų“. Panašus įvykių scenarijus neva jau matytas Ukrainoje per „oranžinę revoliuciją“, kurioje dalyvavo ir kai kurie Rusijos opozicionieriai. Politiko teigimu, dirbantieji užsienio vyriausybėms, siekiančioms paveikti Rusijos politiką, turės atsakyti už savo veiksmus.

Žinoma, griežtesnių Kremliaus žingsnių, nukreiptų prieš opoziciją, galima tikėtis ne anksčiau kaip šių metų kovo pabaigoje, t. y. po prezidento rinkimų. Rusijos premjeras yra ne kartą leidęs suprasti, kad nepritariantys jo politinei linijai bus baudžiami, nors tiksliai ir neįvardijo, kokiomis priemonėmis ketina tai daryti. Požymių, kad šio savo ketinimo grįžęs į Rusijos prezidento postą (tikimybė, kad V. Putinas šiemet nebus išrinktas šalies vadovu, itin maža) politikas galėtų atsisakyti, bent jau kol kas nematyti. O artėjant prezidento rinkimams Rusijoje įgyvendinamos stabilios politikos tęstinumo idėją puoselėjantys valdantieji greičiausiai grįš prie nedemokratiškų rinkimų metodų ir priemonių taikymo, tikėtina, naudotų rinkimuose į Dūmą. Tiesioginiai susidorojimo su opozicinėmis jėgomis įrodymai rinkimų išvakarėse neabejotinai būtų antireklama V. Putinui, o tai Rusijoje tampančiam vis nepopuliaresniu politikui šiuo metu reikalinga mažiausiai.

Taigi palyginti griežtas Rusijos visuomenės atsakas į galbūt nedemokratiškus centrinės valdžios sprendimus rinkimų į Dūmą išvakarėse ir po jų žymi naujo politinio laikmečio, keičiančio dešimtmetį trukusio stabilumo periodą šioje valstybėje, pradžią. Vis dėlto tolesnė Rusijos raida priklausys ne vien nuo eilinių šalies gyventojų mąstymo pokyčių, šiuo metu pasireiškiančių įvairių protestų prieš valdančiuosius forma. Svarbus vaidmuo šiame procese teks makroekonominiams, politiniams ir kitiems veiksniams, greta kitų poveikių šiai valstybei bei jos piliečiams lemsiančių socialinių ir politinių nuostatų kaitą.

Centrinė Rusijos valdžia neabejotinai supranta, kad dabartinis „valdžios vertikalės“ ir dujų bei naftos eksporto valstybės modelis nėra tvarus ilguoju laikotarpiu. Anksčiau ar vėliau objektyvūs ekonominiai, socialiniai, demografiniai iššūkiai privers Rusijos valdančiuosius vykdyti politinę modernizaciją, kuri atvers kelią reformoms ir kitose srityse. Tolesnė šių procesų raida priklausys ne vien nuo V. Putino valios bei ryžto pažaboti opoziciją ir galimos opozicinių jėgų reakcijos į šias pastangas, bet ir nuo šio politiko pastangų spręsti Rusijos ekonomines ir socialines problemas, (ne)noro pereiti nuo griežto, į autoritarizmą linkstančio valdymo prie pliuralistinės valdymo sistemos ir t. t. Dėl šių priežasčių ilgalaikės prognozės, kokią įtaką šiuo metu kintantis sociumas Rusijoje darys tolesnei šios šalies raidai, būtų pernelyg spekuliatyvios, todėl – vargu ar tikslingos.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 15)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (97)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras