Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Nauja įtampa JAV ir Rusijos santykiuose (23)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2012 01 16

Amerikos ir Rusijos santykiai nuo Antrojo pasaulinio karo klostėsi gana sudėtingai. Vėliau prasidėjo šaltasis karas, per jį aštrios priešpriešos laikotarpius keitė sąlyginiai atšilimai. Kai žlugo Sovietų Sąjunga, gimė viltis, kad Maskvos ir Vašingtono konkurencija pagaliau baigėsi, tačiau laikas parodė, kad tai buvo tušti lūkesčiai. JAV įvertino SSRS subyrėjimą kaip savo triumfą ir ėmė mėgautis vienintelės didžiosios valstybės galimybėmis. O Rusijoje demokratijos eksperimentas nepavyko, ir į valdžią grįžo „vanagai“ su V. Putinu priešakyje. Rugsėjo 11-oji kuriam laikui vėl suartino abi šalis, bet tai buvo tik trumpas epizodas, kurį pakeitė šaltoji taika. Kai prezidento rinkimus Amerikoje laimėjo B. Obama, buvo paskelbtas JAV ir Rusijos santykių „įkrovimas iš naujo“, tačiau šiuo metu santykiai vėl aštrėja įvairiose srityse. Todėl svarbu suprasti, ar tai tik konjunktūriniai pokyčiai, ar gana rimtas strateginės konkurencijos atsinaujinimo ženklas.

Pirmiausia reikia pasakyti, kad abiejose valstybėse tęsiasi rinkimų procesas (Rusijoje neseniai įvyko Dūmos rinkimai, artėja prezidento rinkimai, prezidento rinkimų laukia ir Amerika). Galbūt todėl JAV aktyviau spaudžia Siriją bei Iraną ir tęsia PRGS plėtrą, kad B. Obama atrodytų sėkmingas užsienio politikoje (čia taip pat galima prisiminti O. ben Ladeno likvidavimą, kuris pakėlė dabartinio Amerikos vadovo reitingus, bet tai jau truputį prisimiršo). Savo ruožtu ir Rusijos prezidentas D. Medvedevas galėjo paskelbti atsaką į Jungtinių Valstijų PRGS planus, norėdamas pademonstruoti vietiniam elektoratui jėgą tarptautinėje arenoje (iš tos pačios serijos – algų karininkams didinimas, Eurazijos sąjungos kūrimas ir pan.). Kita vertus, sakyti, kad Maskvos ir Vašingtono žingsniai, susiję su PRGS, yra vien konjunktūriniai, negalima.

Amerika istoriškai realizuoja savo strateginius interesus nepriklausomai nuo to, kokia partija ten yra valdžioje. Todėl nenuostabu, kad demokratai tęsia respublikonų pradėtą PRGS plėtrą. Žiūrint į problemą iš Maskvos pusės, suprantama, kol kas tokie JAV ir NATO planai nekelia rimtos grėsmės Rusijos strateginiam branduoliniam potencialui. Tačiau technologijos šiuolaikiniame pasaulyje vystosi labai greitai ir vidutiniu laikotarpiu, jeigu nieko nesiimtų, situacija (strateginis balansas) gali iš principo pasikeisti Maskvos nenaudai.

Iki konflikto Gruzijoje Vakarai, atrodo, nesitikėjo, kad Kremlius gali kietai ginti savo interesus. PRGS atveju (kaip ir istorijoje su pažadais M. Gorbačiovui dėl NATO plėtros į Rytus) Amerika galbūt tikėjosi, kad apsieis be juridinių garantijų, o Rusijos reakcija apsiribos nuogąstavimais ir susirūpinimu. Tačiau Maskva žengė pirmus praktinius atsakomuosius žingsnius ir greitai gali pereiti prie operatyvinių taktinių raketinių kompleksų „Iskander“ dislokavimo strateginiuose taškuose. Be to, nors kol kas įtampos tarp valstybių lygis nepasiekė kritinės ribos, galbūt atėjo laikas svarstyti Rusijos karinio grįžimo į Kubą arba atėjimo į Venesuelą galimybę globalios priešpriešos su JAV šviesoje.

Taigi ima aiškėti, kad PRGS veiksnys Kremliaus ir Vašingtono santykiuose yra ne juokas, o įvykiai, susiję su Sirija ir Iranu, dar aiškiau parodo, jog šalių dialogas iš tikrųjų rimtai komplikuojasi. Manytina, kad Amerika grįžo prie „blogio ašies“ sunaikinimo idėjos ir taikinyje yra Damaskas bei Teheranas (Šiaurės Korėja turi branduolinį ginklą, todėl su ja itin sunku, o Irakas jau „sutvarkytas“). Tačiau Rusija negali leisti Vakarams susidoroti su šiomis valstybėmis taip, kaip jie tai padarė su Libija. Ten Rusija prarado pelningus karinius ir kitokius kontraktus (gal dar V. Putinas leido D. Medvedevui suklysti dėl pasitikėjimo vakariečiais, norėdamas pabrėžti, kad jis geriau gaudosi užsienio politikoje), o Sirija ir Iranas Maskvai yra strateginės reikšmės. Pirma, Sirijoje yra labai svarbi Rusijai dar nuo sovietinių laikų veikianti karinio jūrų laivyno bazė (faktiškai – jos forpostas Viduržemio jūroje). Antra, Sirija ir Iranas yra vieni svarbiausių politinių Maskvos sąjungininkų Artimuosiuose Rytuose.

Kaip tik todėl Kremlius padarė keletą svarbių pareiškimų ir žengė kelis praktinius žingsnius, rodančius, kad padėtis (priešprieša) šiuo atveju yra rimta. Pirma, Rusija JT Saugumo Taryboje neparėmė vakarietiškos rezoliucijos dėl Sirijos, dėl to pasipiktinusi JAV atstovė Jungtinėse Tautose demonstratyviai paliko posėdžių salę. Antra, Rusija, nepaisydama nepalankios Teheranui TATENA agentūros ataskaitos, griežtai sukritikavo naujas Vakarų sankcijas Irano atžvilgiu, pavadindama jas prieštaraujančiomis tarptautinei teisei ir destruktyviomis. Trečia, prieš kurį laiką Maskva nutraukė sandėrį su Teheranu dėl priešlėktuvinės gynybos kompleksų S-300 pardavimo, tačiau, komentuodamas karinį bendradarbiavimą su Sirija, Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas pareiškė, kad rusiškos ginkluotės pardavimas šiai šaliai nepažeidžia balanso Artimųjų Rytų regione, ką ypač akcentuoja Izraelis (patvirtindama savo žodžius, Maskva visai neseniai pardavė Damaskui priešlaivinius raketinius kompleksus „Bastion“). Jeigu įtampa susiklosčiusioje situacijoje toliau didės, Rusija gali parduoti Sirijai daugiau ginklų ir atnaujinti karinį dialogą su Iranu (pirmiausia būtų kalbama apie minėtų kompleksų S-300 pardavimą, o tai gerokai apsunkintų Vakarų ir/ar Izraelio operaciją prieš Damaską ir/ar Teheraną). Ketvirta, link Sirijos krantų pajudėjo grupė Rusijos karinių laivų su lėktuvnešiu „Admirolas Kuznecovas“ priešakyje, kas reiškia tiesioginį iššūkį JAV kariniam laivynui, primenantį šaltojo karo laikus.

Trumpai tariant, Maskva akivaizdžiai nusprendė užsispirti dėl Sirijos (bei Irano), ir S. Lavrovas, lygindamas jos atvejį su Libija, tiesiai pareiškė: „O dėl mūsų, tai aš nemanau, jog mes leisime, kad pasikartotų kas nors panašaus.“ Tai, kartu su priešprieša PRGS srityje, patvirtina, kad Rusijos ir JAV santykių paaštrėjimas yra ne tiek konjunktūrinis (priešrinkiminis – nors to momento taip pat negalima visai ignoruoti), kiek strateginis. Belieka tikėtis, kad po kurio laiko turėtų ateiti atšilimo laikotarpis, nes antraip reikėtų ruoštis naujai šaltajai taikai. Apie šaltąjį karą, kuris šiuo kriziniu metu yra niekam nereikalingas, net nesinori kalbėti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 23)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (3)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (5)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (10)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras